Tokia idėja nustebino net vieną garsiausių Lietuvos aktorių Eglę Gabrėnaitę. Be jos ypatingai užduočiai režisierius Juozas Javaitis sukvietė ir daugiau šalies aktorių: Juozą Budraitį, Rasą Samuolytę, Larisą Kalpokaitę, Jokūbą Bareikį su dukra ir kitus.

Pirmąjį Lietuvoje radijo serialą kuriantis režisierius sako, kad istorinių momentų šiame projekte – ne vienas. „Pirmasis – tas, kad šiemet – I. Simonaitytės jubiliejus. „Mintis kurti radijo serialą kilo ne man, o Vidai Mikšytei-Morkevičienei, kuri šitą didžiulį 600 puslapių romaną sutraukė į 100 puslapių scenarijų. Tada pasiūlė su tuo padirbėti, o aš labai mėgstu I. Simonaitytę, nors nemėgstu lietuvių literatūros ir lietuvių autorių kūrinius skaitau labai retai. Ji – tikrai unikali, visiškai išskirtinė mūsų literatūros autorė“, – įsitikinęs J. Javaitis.

Dėl šios priežasties režisieriui dirbti su pjese, jo teigimu, didžiausias malonumas. Puiku ir tai, kad, pasirinkus radijo serialo formatą, scenarijaus nereikėjo trumpinti, spausti. „Europos radijo stotyse kuriami radijo serialai. Gal ne pagal tokius sudėtingus kūrinius, o daugiau humoro, tačiau jų yra. Lietuvoje to nebuvo ir nereikia manyti, kad tai bus radijo muilo opera, to nebus“, – patikina pašnekovas.

J. Javaitis – teatro režisierius, kurio didžioji karjeros dalis prabėgo kine, tačiau, kaip pats teigia, radijo teatras jam yra be galo įdomi sritis, daugiausia ir todėl, kad pavargo nuo darbo su vaizdo filmavimu ir montavimu. „Čia, kur nėra vaizdų, galiu išgauti įsivaizduojamą vizualumą, tad man be proto įdomu“, – aiškina jis.

Tad nenuostabu, kad, daugybę metų praleidęs kine, į radijo teatrą režisierius žiūri kaip į kino garso takelį. „Prašau, kad aktoriai nerėktų, viskas būtų intymu, šiurentų, šiugždentų. Tada gali išgirsti visą mintį, ir nereikia vaipytis. Tiesa, toje dešimtyje serijų bus visokios akustinės medžiagos: ir arkliai važiuoja, ir karas, ir potvynis, ir krikštynos, ir baliai. Tų garsų – galybė“, – pasakoja J. Javaitis.

Su jais plušėti teks radijo garso režisierei Sonatai Jadevičienei, su kuria pašnekovas pasakoja dirbantis jau ne pirmą kartą. „Ji – fantastiška režisierė, tad nesirūpinu. Mes vienas kitą ištisai giriam: jai patinka, kaip aš dirbu su aktoriais, kaip statau scenas, o man – kaip ji daro montažą. Žinoma, mes neturime tokio biudžeto, kad galėtume padaryti tikrą garso takelį. Turiu padaryti taip, kad klausytojas tarsi pamatytų, kas ten vyksta, kokie yra tie personažai, o kuriama viskas tik garsu ir balsų partitūra“, – sako J. Javaitis.

Nors spektaklį kurti tik garsais – sudėtinga, didžiausias iššūkis, pasak režisieriaus, buvo ne tai. „Sugalvojau visus vaidmenims tinkamus aktorius, geriausių aktorių rinkinį. Tada atėjo laikas repetuoti ir prasidėjo košmaras. Vienas gali ryte, kitas – po pietų, vienas antradienį, kitas – trečiadienį, o jie – partneriai. Kai scenose po du ar tris aktorius, dar kažkaip surankiojau, tačiau yra dvi masinės scenos, o tai buvo katastrofa. Nusprendžiau kviestis tuos, kurie gali tą dieną, ir įrašyti. Tie aktoriai – meistrai, tik pasakau, ko noriu, ir jie man viską padaro“, – žavisi J. Javaitis.

Jo teigimu, nė vieno spektaklyje vaidinančio aktoriaus įkalbinėti neteko. „Visi labai noriai sutiko ir neklausė: kiek man mokėsi“, – kalba režisierius. Pasak jo, Lietuvoje nestinga puikių aktorių. „Pvz., J. Budraitis, kuris turi tik vieną sceną – kurioje senas tėvas Karalius miršta. Jis atėjo pasiruošęs, nutarėme tą sceną pasibandyti. Kartais su garso režisiere įjungiame mikrofoną, nes gal bus geras, organiškas dublis. Mums, žinokite, šiurpai per nugarą ėjo, kaip gerai jis perteikė tą vaidmenį“, – kalbėjo J. Javaitis.

(P. Lileikio (LRT) nuotr.)

Pagrindinis pjesės herojus – Vilius Karalius. Nors jis veikia ne visuose veiksmuose, visas spektaklis persmelktas jo personažu. Šį personažą įkūnijantis aktorius – mėgstamiausias režisieriaus vyriškas balsas seriale. „Buvo kilusi problema, ar Vilių galės vaidinti J. Bareikis. Pradėjau ieškoti kito vyriško, žemo, jauno balso, suteikiančio saugumą moteriai, negalėjau sugalvoti. Iš vyriškų balsų jis man – tikrai mylimiausias. Manau, kad moterims tikrai labai patiks, o didžiuma klausytojų, žinau, yra moterys“, – su šypsena kalba režisierius.

Tačiau mėgstamiausias pjesės personažas jam – Grėtė, turinti daug spalvų ir niuansų, kuri nuo 12 metų mergaitės užauga iki suaugusios moters. „Nuostabi ir Barbė – R. Samuolytė. Būčiau per galvą vertęsis, kad ji galėtų vaidinti“, – dalinasi J. Javaitis.

E. Gabrėnaitė: mano amžiaus aktoriai – jau išmokę kalbėti be žodžių

Aktorė E. Gabrėnaitė radijo teatrą atmena dar nuo tų laikų, kai jame vaidino Arnas Rosenas ir Eduardas Kunavičius. „Labai seniai, apie 1972–1973 metus, kai baigėme teatro akademiją, jie buvo mūsų dievai. Visa mano vaikystė – radijo teatras. Dabar taip simboliška, kad šiandien pirmą įrašą daro mano mokinė Justė Smieliauskaitė. Matau, kaip ji jaudinasi, žiūriu ir galvoju: kaip tas laikas greitai prabėgo“, – dalinasi E. Gabrėnaitė.

Aktorė, paklausta, ar davė jaunosios kartos atstovei patarimų prieš nelengvą radijo teatro išbandymą, sako, kad kartais rodosi, jog jauni žmonės pervaidina, o vėliau – klausai ir galvoji, kad taip ir reikia. „Gyvenime reikia labai daug padaryti, kad paskui atrodytų, jog viskas išeina tarsi savaime“, – apie patirties svarbą kalba ji.

E. Gabrėnaitė sutinka, kad radijo teatras – nelengvas ir visiškai kitoks žanras. „Čia reikalingas labai intymus bendravimas, paslaptį reikia turėti. Visur sunku. Genialiai suvaidinti visur sudėtinga, lengvai nelabai išeina. Kiekvienais metais turiu nudžiuginti studentus: jūs tampate vyresni ir, kuo toliau, tuo sudėtingiau“, – tikina ji.

Režisieriaus J. Javaičio pakviesta vaidinti pirmajame radijo seriale, daugybę patirties sukaupusi aktorė sako nustebusi. „Pagalvojau, kad turėtų būti labai įdomu. Vien šiandien įrašinėsiu su J. Budraičiu. Matau, kad jis irgi išsigandęs, nes nežinome, kas bus. Labai įdomu. Tačiau jaudulio jau nebeliko, nes tai – ne pirma darbo diena su radijo spektakliu. Tačiau pradžioje – taip, nes būti radijuje ir kažką įrašinėti man teko jau labai seniai“, – atskleidžia E. Gabrėnaitė.

Aktorė pabrėžia, kad LRT radijuje dirba su nuostabia komanda. „Taip gera turėti reikalą su savo darbą išmanančiais žmonėmis“, – šypsosi ji.

Moteris radijo seriale „Vilius Karalius“, statomame pagal I. Simonaitytės kūrinį, įkūnija mamą Karalienę. „Man teko pabendrauti su I. Simonaityte, bet tik iš tolo. Tai – be galo įdomi asmenybė, tačiau tai buvo tik sekundės. Karalienė yra mama, Lietuva, joje viskas – ir skausmas, ir meilė vaikams, ir savo šaliai. Ji – labai gražus personažas“, – mano E. Gabrėnaitė.

Tačiau daug pasiruošimo, kaip sako pati artistė, šis vaidmuo iš jos nepareikalavo. „Jau yra įdirbis. Mano amžiaus aktoriai – jau išmokę kalbėti be žodžių“, – atskleidžia ji.

Radijo seriale – ir J. Bareikis bei jo dukra

Aktorius J. Bareikis radijo teatre vaidina pirmą kartą, tačiau darbas prie radijo mikrofono jam – ne naujiena: ne kartą teko garsinti. „Žinoma, tai – kas kita. Kai garsini filmą, esi gana neutralus, o čia yra veiksmas, aplinkybės, santykiai, atmosfera ir tai reikia perteikti klausytojui nematant. Jis klausydamasis turi jausti ir įsivaizduoti, kas toliau vyksta“, – aiškina aktorius.

Jis antrina E. Gabrėnaitei, kad radijo teatras išsiskiria ir daug didesniu intymumu. Radijo seriale „Vilius Karalius“ J. Bareikiui teko pagrindinio pjesės veikėjo, Viliaus Karaliaus, vaidmuo. „Tai – savimyla, narcizas, bet ilgainiui ir jis susiduria su įvairiomis asmeninėmis, šeimos ir pasirinkimo problemomis, jį drasko ego, jam rūpi, ką apie jį mano žmonės, kaip jį priima apylinkėje“, – personažą nupasakoja aktorius.

Kartu su J. Bareikiu radijo seriale vadina ir jo dvylikametė dukra Barbora, kurios vaidmuo – vaikas. „Bendravome su Juozu, jis svarstė, kur gauti vaiką. Pasakiau, kad turiu dukrą, kuri gali pabandyti, nes jai tai įdomu. Nesakau, kad planuosime ateitį, kad ji sektų tėvų pėdomis, tačiau kartais tiesiog matai, kuo vaikas domisi, kas patinka. Šiai dienai jai – toks etapas, teko nusifilmuoti ir filme, tad leidau sau pasiūlyti ir ji pabandė“, – apie dukters atsiradimą radijo teatre pasakoja aktorius.

J. Bareikis atskleidžia besistengiantis dukrą labiau palaikyti, nei pamokyti. „Manau, kad yra tam tikrų dalykų, kurių negali išmokti. Nenoriu sugadinti gamtos, to, ką žmogus jaučia ir daro intuityviai iš savęs. Jeigu per daug lįsi su savo pastebėjimais „daryk taip ar kitaip“, yra tikimybė kažką sugadinti, pakeisti, kai žmogus pradės abejoti pats savimi, norės daryti pagal tėtį ir panašiai. Aš tai darau taip, kaip aš darau, ji tai daro taip, kaip ji. Režisierius viską girdi, pasako, ko reikia, ką reiktų pakeisti. Jei kažkas nepavyksta, stengiuosi švelniai iš šalies duoti praktinį patarimą“, – pasakoja aktorius.

Pradžioje B. Bareikytei nauja patirtis kėlė ir jaudulio, ir baimės, tačiau potyriai tai pranoko. „Ji labai atsakinga, jaudinosi, kad kažkas ne taip, kad per repeticijas buvo geriau, nors režisierius sako kitaip. Jai patiko, buvo įdomu. Didelį įspūdį paliko darbas su R. Samuolyte, kalbėjo namuose, kaip gerai ji skaito. Dukra stebi, kaip aktoriai dirba, mato, kaip kam sekasi“, – jaunosios aktorės įspūdžius atpasakoja tėtis. 

Radijo teatras – aukštasis pilotažas

Su pirmuoju radijo serialu dirba ir radijo garso režisierė S. Jadevičienė. Ji sako, kad, nors radijo teatro tradicijos LRT radijuje – ilgametės, šio kūrinio apimtis – išskirtinai didelė. „Pjesės paprastai būdavo vienos ar dvejų dalių, o čia bus devynios ar dešimt dalių. Vien suvaldyti tiek aktorių ir tiek medžiagos yra didelis darbas. Visus surinkti vienu metu neįmanoma, todėl įrašinėjame mažais gabaliukais“, – pasakoja S. Jadevičienė.

Moteris LRT radijuje dirba jau daugybę metų ir per tą laiką nemažai patirties įgavo tiek su įvairiomis laidomis, tiek su radijo teatru. „Radijo teatras reikalauja aukštojo pilotažo, nes čia „susibėga“ visi elementai: įrašymas, mikrofonų pastatymas, kokybiškas garsas, montažas, medžiagos tvarkymas, efektai, garsai, kurie paskui papildo. Juos imame iš fondo arba įrašinėju pati. Taip pat reikia surasti tinkamą muziką. Tai – ilgas procesas. Be to, reikalingi dramaturginiai pojūčiai, žinios, nes nėra nei apšvietimo, nei dekoracijų, nei kostiumų, už nieko nepasislėpsi. Garsai, kurie pridedami prie žodžių, ir sudaro tą vaizdą“, – mano garso režisierė.

Jos įsitikinimu, radijo teatro specifika nemažai pastangų pareikalauja ir iš aktorių, mat jie viską turi padaryti balsu. „Reikia jausti, kur esi, tai – labai sunku atėjus iš teatro scenos, kur gali vizualiai kažką parodyti. Radijo teatre aktorius turi tarsi apsinuoginti  prie mikrofono, parodyti, kas skauda, šaukti ne balsu, nes mikrofonas nusproginės. Labai svarbūs visi niuansai, pauzės, kad nesijaustų skaitymo. Aktorius turi taip įtikinti, kad žmogus, įjungęs radiją, jo neišjungtų, kad sudomintų, užkabintų“, – tikina S. Jadevičienė.

Moters nuomone, pavykusiam darbui reikšmingos visos sudedamosios dalys: aktorius ir jo vaidyba, garso režisieriaus profesionalumas, gebėjimas pridėti muziką, efektus ir t. t. Pasak ilgametės LRT darbuotojos, radijo teatre vienu metu reikia visų žinių, kurios įgaunamos dirbat radijuje.

„Vilius Karalius“ – reikšmingiausias rašytojos I. Simonaitytės romanas, kurtas dvidešimt metų. Tai – kelių kartų stiprios Karalių giminės nuopuolių ir kilimų, nykimo ir prisikėlimo istorija.

Ją  režisierius J. Javaitis atskleidžia su talentingais aktoriais – J. Bareikiu (Vilius Karalius), Jolanta Dapkūnaite (Grėtė), E. Gabrėnaite (Karalienė), Rasa Samuolyte (Barbė), Aliku Kozlovu, Larisa Kalpokaite, Vitalija Mockevičiūte, Almantu Šinkūnu, Indre Mickevičiūte, Mindaugu Capu, Neringa Bulotaite, Virginija Kuklyte, Roku Petrausku, Birute Marcinkevičiūte, Inga Burneikaite ir kt.

Radijo serialo scenarijų parašė Vida Mikšytė-Morkevičienė ir Juozas Javaitis.

„Vilių Karalių“ LRT klausytojai galės išgirsti paskutinę šių metų savaitę. Po dvi serialo dalis skambės šeštadieniais ir sekmadieniais 17.03 val. per LRT KLASIKĄ.