Šiandien ir rytoj (spalio 5 ir 6 dienomis) Slovėnijos teatro atstovai Uroš Kaurin ir Vito Weiss spektaklyje „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“ šmaikščiai ir su humoru atvers aktoriaus profesijos virtuvę. Atviras iki nuogumo aktoriaus kasdienybės pjūvis vers stebėtis, juoktis, verkti ir empatiškai išjausti šiandieninio jauno aktoriaus dabartį.

Cituodami savo bakalaurinius darbus, šuoliuodami per skirtingus vaidybos stilius, du jauni aktoriai bando suvokti savo kaip aktorių ryšį su žiūrovais ir tuo pačiu teatro reikšmę mūsų gyvenimuose.

„Pjesėje klausiame savęs, kaip sukurti geriausią visų laikų spektaklį, visų pasirodymų pasirodymą. Kaip sukurti darbą, kuris iš esmės skirtas tam, kad aktorius nuogas atsistotų scenoje ir ją išnaudotų iki paskutinio prakaito lašo? Parodytų savo esmę – viską, ką jis moka ir gali“, – sakė kūrėjai.

Lietuvoje iš spektaklio „Sulėtintai“ (LNDT) pažįstama lenkų-prancūzų režisierė Anna Smolar spalio 6 ir 7 dienomis atskleis mažai žinomą „Henriettos Lacks“ istoriją: sunku įsivaizduoti, kad už tokių didelių mokslinių proveržių kaip genų terapija, vėžio ir AIDS gydymas, slypi vienos moters kūno ląstelės. Ši moteris – Henrietta Lacks, kurios ląstelės be jos žinios buvo paimtos, perduotos į laboratoriją ir sėkmingai dauginamos daug metų iki ir po jos mirties. Jai mirus 1951-aisiais jos ląstelės toliau gyvena ne tik laboratorijose, bet ir daugelio mūsų kūnuose, tapusios poliomelito vakcinos pagrindu. Pasak režisierės Annos Smolar, iš pradžių ląstelės buvo tik mokslinių tyrimų objektas, o pats mokslininkas jas nemokamai paštu siųsdavo savo kolegoms. Tačiau neilgai trukus tai virto didžiuliu verslu. Tai parodo, kad čia egzistuoja sisteminė socialinė neteisybė.

Organizatorių nuotr.

Spalio 8 dieną – dar viena viešnia iš Balkanų: Slovėnijos choreografė, režisierė, performanso menininkė Nataša Živkovič pristatys spektaklį „Sūnelis“: Albanijoje vyrauja senas paprotys, kuris leidžia moteriai tapti vyru. Skaistybės įžadą davusios moterys dėvi vyriškus drabužius, norėdamos gyventi kaip vyrai patriarchalinėje šiaurės Albanijos visuomenėje, Kosove ir Juodkalnijoje. „Sūnelis“ –  tai bandymas performatyvia forma atlikti antropologinį šio reiškinio tyrimą. Tai sukrečiančios ir stebinančios prisiekusių mergelių istorijos iš atokių Balkanų šalių vietovių.

„Sūnelis“ – tam tikras sistemos, palaikančios patriarchalinę nuostatą, plyšys ir užsitęsęs klausimas, kokiame pasaulyje mes gyvename, bei kaip išgyventi vyrų pasaulyje? „Jaučiu, kad žmones, kuriems rūpi lyties klausimai, jaudina burnešų istorijos ir visas spektaklis, nes jis kelia klausimus, žadina jausmus, o kai kuriems galbūt suteikia erdvės susitapatinti, nes jie taip pat gyvena lytyje (vaidmenyje), kuris skiriasi nuo jų biologinės lyties – kūno, kuriame gimė“, – apie spektaklį pasakojo režisierė N. Živkovič.

Festivalį „Sirenos“, kaip jo tarptautinę programą uždarys spalio 9 dieną įvyksiantis spektaklis-paskaita „Cerebrum“: buvęs biofizikas, kurio specializacija – smegenų plastiškumas, o dabar – aktorius Yvainas Juillardas kvies tyrinėti mūsų smegenų veikimo vidų bei kvestionuoti tikrovės prigimties įvairiapusiškumą. Pasak kūrėjo, teatras – ideali vieta tokiems klausimams kelti: tai – susibūrimo ir džiaugsmo vieta, kurioje galima dalytis bendra patirtimi. Jis neturi atitikmens. Tai natūrali erdvė kalbėti apie realybės ir smegenų kūrybinę prigimtį, nes būtent čia gimsta pasakojimai, nuo seno kuriamos fikcijos. Be smegenų veiklos spektakliai, kaip ir tikrovė, nėra įmanomi.

Be tarptautinės programos, spalio 6 dieną įvyks ir paskutinis „Sirenų“ klubo renginys – Ramūno Liutkevičiaus performansas „Šokis įsuka šviesą“. 2021 metais debiutavęs savo poezijos knyga „Šokis įsuka šviesą“, R. Liutkevičius sulaukė didelio kritikų susidomėjimo: knygą lydi paties autoriaus balsu įskaityti tekstai su Dominyko Niauros garso takeliu, bei kartu su menininku Simonu Nekrošiumi kurtas video klipas. Idėja kurti teatrinį vyksmą-performansą gimė dėl intymaus poeto ryšio su scena: knygos pristatymą taip pat lydėjo R. Liutkevičiaus performansas. Šiemet festivalį „Sirenos“ lydinčioje temoje „kūnas“, R. Liutkevičiaus poezija ir ypač jo eilėraštis „Kūnas atsimena viską“ tampa bene būtina jo dalimi.