Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas yra vienas žymiausių kunigų Lietuvos istorijoje. Jis gimė 1922 m. balandžio 9 d. Kateliškių kaime. Jau nuo pat mažų dienų bažnyčia, ypač iš gimtojo miestelio matoma Vabalninko bažnyčia, berniukui buvo ramybės ir džiaugsmo oazė. Manoma, kad būtent apsilankymai šioje bažnyčioje ir paskatino svajonę tapti kunigu. 1941-aisiais K. Vasiliauskas įstojo į Kauno kunigų seminariją, o po ketverių metų rugpjūčio 15 d. pirmąsias mišias jis laikė būtent Vabalninko bažnyčioje.

Deja, po trejų pirmųjų kunigystės metų K. Vasiliauskas buvo areštuotas ir ištremtas į Sibirą. Čia praleido beveik dešimtmetį – kasė anglį Intos ir Vorkutos kasyklose. Neprarasti vilties ir gyvenimo džiaugsmo tremtyje jam padėjo knygos bei poezija. Jis mokėjo mintinai visus Vytauto Mačernio, daugelį Bernardo Brazdžionio, kitų žymiausių lietuvių poetų eilėraščių, grįžus iš tremties su ne vienu poetu kunigą siejo artima draugystė. Pats monsinjoras yra pasakęs, kad knygos buvo jo didžiausias turtas.

Iš tremties K. Vasiliauskas buvo išleistas 1959 m., tačiau be teisės gyventi Lietuvoje. Apsistojęs Latvijoje dirbo kroviku, vėliau – elektriku, buhalteriu. Tik dar po dešimtmečio grįžo į Lietuvą ir po dvidešimties metų pertraukos tęsė kunigystę. Šiuo laikotarpiu atsiskleidė monsinjoro asmenybės grožis ir šviesa, paprastumas, kurį puikiai iliustruoja jo citata „Jaučiuosi pats laimingiausias, kai sugebu padėti žmogui jo ašarą nušluostyti, nuo jo krūtinės akmenį nuristi“. 1989-aisiais monsinjoras buvo paskirtas Vilniaus arkikatedros klebonu, po dešimtmečio, pablogėjus sveikatai, jis paskirtas emeritu į Šv. Mikalojaus bažnyčią. 2001 m. rugsėjį jis simboliškai paskutinį kartą aplankė Vabalninką, o po mėnesio atsisveikino su šiuo pasauliu.

Per gyvenimą monsinjoras K. Vasiliauskas pelnė ne vieną garbingą įvertinimą, tarp kurių – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinas, Vilniaus garbės piliečio titulas ir kiti. 2022-uosius Lietuvos Seimas paskelbė monsinjoro K. Vasiliausko metais.