Sodraus, stipraus, įvairiaspalviais niuansais atsiskleidžiančio soprano savininkė Sabina Martinaitytė, dvidešimt metų kurdama pagrindinius moterų vaidmenis Kauno muzikinio teatro operose, neabejotinai pelnė ryškiausios miesto operos dainininkės statusą. Sukūrusi spalvingą galeriją dramatiškų ir psichologizuotų moterų paveikslų, netikėtų ir įspūdingų kamerinės muzikos programų atlikėja, išsiskirianti netradicine interpretacijos laisve, nūdienos lietuvių kompozitorių kūrinių pirmoji dainininkė, pripažinta vokalo pedagogė Sabina Martinaitytė šiais metais švenčia gražų asmeninį jubiliejų – 50-metį. Puiki proga apžvelgti nuveiktus darbus.

Dainavo dar nepažindama natų

Nuveikta iš tiesų daug. S.Martinaitytė drauge su pianiste Audrone Eitmanavičiūte, kurių duetas dažnai įvardijamas kaip nedalomas kūrybinis vienetas, gali didžiuotis įspūdinga kūrybine energija, klausytojams dalijama tiek teatro scenoje, tiek įvairiausiose koncertų salėse, kur skambėjo meninės programos, stulbinančios stiliaus, žanro bei žanrų sintezės spalvingumu. Pastaraisiais metais be šių menininkių pasirodymo neapsieina joks reikšmingesnis Kauno kultūrinis akcentas.

Solistė prisipažįsta visada žinojusi, kad taps dainininke: "Neseniai radau dar septintoje klasėje vokiečių kalbos pamokai rašytą tekstą, jame papasakojau savo svajonę, kuri absoliučiai išsipildė, – norėjau tapti garsia dainininke, rašiau, kad pati daug dainuosiu, darysiu įrašus, būsiu dainavimo mokytoja. Tai nebuvo vien "fix" idėja, aš dainavau visada, nesvarbu, kad gal kam ir negražiai, gal ne visai suprasdama kaip.

Dainuodavome su sese, su mama (ji mirusi jau dvidešimt metų, bet prisimenu jos gražų balsą), taip pat ansambliuose, choruose, muzikantų buvo ir tarp mano draugų. Turėjau gerą atmintį, greitai galėdavau balsu atkartoti motyvą ar melodiją. Groti nemokėjau, natų nepažinojau, bet norėjau dainuoti. Šio poreikio vedama įstojau į J.Gruodžio konservatoriją. Vokalo studijos buvo sudėtingos, tačiau noro tapti dainininke neatgrasė."

Įstojusi į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Teatro ir muzikos akademija), Sabina pateko profesorės Vlados Mikštaitės globon: "Profesorės dėka pradėjau kitaip suvokti muziką ir net gyvenimą. Ji atskleidė sceninės logikos dėsnius, išraiškos prasmę, skatino klausytis ne sovietinių šablonų, o vakarietiškų operų bei žymiausių pasaulio dainininkų įrašų. Profesorė padėjo man pažinti balsą, išmokė jį valdyti, išplėtė diapazoną ir visam gyvenimui įdiegė, kad balsas yra tik viena raiškos priemonių, padedančių atskleisti kūrinio ar herojaus esmę."

Ryškiausi vaidmenys – operose

V.Mikštaitės gairėmis S.Martinaitytė vadovavosi pradėjusi dainuoti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Dainininkei buvo patikėtos pagrindinės soprano partijos – Dona Ana, Violeta, Čio-čio-san.

Apie Sabinos sukurtą Violetos vaidmenį 1994 m. pastatytoje G.Verdi operoje "Traviata" teatrologė Daina Klimauskaitė rašė: "Dainininkė savajai herojei tąsyk teikė daugiau savo asmenybės bruožų, gal kam ji pasirodė per rimta, per santūri, bet publika pamatė ir priėmė savitą ir visiškai kitokią Violetą…". Kitomis spalvomis tapytas prancūzų kurtizanės vaidmuo pagausino operos mėgėjų būrį. 1999 m. režisieriaus Ginto Žilio "Traviatos" pastatyme solistė atskleidė naujas spalvas Violetos paveiksle, šis vaidmuo Sabinai padėjo pelnyti "Fortūnos" prizą.

Nauji vaidmenys – Marta (F.Flotow), Neda (R.Leoncavallo) toliau brandino Sabinos talentą, o jos sukurta Fiordilidžė W.A.Mozarto operoje "Visos jos tokios" atskleidė naujus Sabinos aktorinius talentus – dainininkė šiuo vaidmeniu išsivadavo iš vidinio susikaustymo. Muzikologė Alina Ramanauskienė liudijo, kad viename šios operos spektaklių viešėjęs svečias iš W.A.Mozarto tėvynės, puikus šios muzikos žinovas, negalėdamas atsižavėti Sabinos Fiordilidže, kaskart sušukdavo: "This Lady is perfect!" ("Ši moteris yra puiki!")

Naujų spalvų, minkštesnių potėpių žiūrovai išvydo Sabinos sukurtame jaunos merginos paveiksle Ch.Gounod operoje "Margarita". Apie solistę, sukūrusią tyrą, gilios sielos Margaritą, D.Klimauskaitė rašė: "Tai buvo tas idealus atvejis, kai dainavimas buvo tik priemonė vidinei herojės būsenai išreikšti, kai nesijautė jokių vokalizavimo pastangų."

Skausmingas kūrybinis procesas

Kiek vaidmuo pareikalauja iš scenos menininko? Kauno operos primadona prisipažįsta, kad vaidmenys kartais gimsta skausmingai: "Bet aš juos visus labai myliu. Mano herojės labai skirtingos, bet jos visos – stiprios asmenybės. Jos mylėjo, kovojo dėl savo meilės, deja, ne visada sėkmingai..."

Ryškiausias operoje sukurtas vaidmuo – Karalienė Bona to paties pavadinimo Giedriaus Kuprevičiaus operoje. Muzikologė Beata Leščinska operos recenzijoje iš tiesų negailėjo gerų žodžių tiek Sabinos sukurtam karalienės vaidmeniui tiek muzikinės partijos atlikimui: "Bonos partija muzikos požiūriu ekspresyvesnė, sudėtingesnė, čia apstu modernybių. Tai iššūkis ir dovana atlikėjai, nes, manau, sukurti tokį sudėtingą charakterį yra tam tikras meistriškumo įrodymas ir sau, ir kitiems. S. Martinaitytė virtuoziškai ir labai tiksliai susidorojo su užduotimi. Manau, tokios dainininkės Kauno muzikiniam teatrui galėtų pavydėti ir Nacionalinė opera. Sodrus ir skaidrus balsas, tvirtai skambantis visuose registruose, nuosekli vaidyba, liudijanti apie sceninę patirtį ir meistriškumą, nusipelno pačių aukščiausių įvertinimų."

Operą "Karalienė Bona" Sabina apibūdina išskirtiniu įvykiu ne tik jai, teatrui, bet ir Lietuvos muzikinei scenai apskritai: "Nors gyvenime esu šios didikės priešingybė, mano būdas yra taikus, tik išorė gal išdidi ir šalta, tačiau vienišos, atstumtos ir nesuprastos moters paveikslą man nebuvo sunku įkūnyti. Sudėtingiau atrasti intonacijas, balso spalvas, siekiant kuo tiksliau atskleisti išdidžiosios italės būdą ir siekius. Opera "Karalienė Bona" iš esmės pakeitė mano požiūrį į šiuolaikinę muziką, po metų drąsiai ėmiausi Kauno kompozitorių kūrinių premjerų, o džiugiausias pasiūlymas buvo padainuoti A.Schönbergo monodramą "Laukimas"".

"Kūrybinio bendradarbiavimo su Sabina viršūne tapo jos karalienės Bonos vaidmuo operoje "Karalienė Bona". Šis darbas įvertintas puikiomis recenzijomis, prizais, publikos ovacijomis po kiekvieno spektaklio, kurių jau buvo bemaž tris dešimtys. Sabina – daugelio mano vokalinių kūrinių pirmoji atlikėja. Stebina jos profesionalumas, galingas ir kartu subtilus visame diapazone išlavintas balsas, frazės pajauta, pavydėtinas meninis skonis, pagaliau – kūrybinė ir žmogiškoji ištvermė, platus ir gilus požiūris į įvairių stilių ir epochų muziką", – komplimentų Sabinai negaili kompozitorius G.Kuprevičius.

Po šios operos tarp dviejų menininkų užsimezgė itin glaudus ryšys – gimė "Metafiziniai romansai", "Dvikalbiai romansai", "Dainų sau" ciklas.

Karalienės Bonos vaidmeniu solistė švenčia jubiliejų. Šeštadienį Kauno muzikinio teatro scenoje kartu su S.Martinaityte "Karalienėje Bonoje" dainuos du pastaruoju metu itin sėkmingai solinės karjeros aukštumų siekiantys jos mokiniai – Liudas Mikalauskas (Stanislovas Davaina) ir Egidijus Bavikinas (Papakoda).

Koncertiniai pastatymai ir pedagogika

Nemenką Sabinos kūrybos kraičio dalį užima stambiosios formos kūriniai, kuriuose Sabina atliko soprano partijas su įvairiais orkestrais ir dirigentais. Solistė dalyvavo įrašant L. van Beethoveno IX simfoniją "Eurovizijos" kanalui Latvijoje, atliko W.A.Mozarto "Requiem" su Kauno valstybiniu choru ir P.Bingeliu, F.Poulenco "Stabat Mater" su G.Rinkevičiumi, taip pat Ch.Gounod ir F.Schuberto Mišias, A.Vivaldi "Gloria", G.Rossini "Stabat Mater" ir kt. Jos scenos partneriais buvo Sergejus Larinas, Virgilijus Noreika, Vladimiras Prudnikovas, Eduardas Kaniava, Algirdas Janutas, Vytautas Juozapaitis, Audrius Rubežius, Laimonas Pautienius, Judita Leitaitė ir kiti.
Sabina pripažįsta, kad operos dainininkės amplua jai artimiausias: "Esu ilgųjų distancijų bėgikė."

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete solinio dainavimo subtilybių studentus mokanti S.Martinaitytė džiaugiasi, kad jos buvę studentai sėkmingai koncertuoja savarankiškai. Dauguma jų tapo įvairių tarptautinių dainininkų konkursų laureatais ir diplomantais.

Parengė apie 30 solo programų, dainavo per 1000 koncertų Lietuvoje ir dvylikoje užsienio šalių.

Nuo 1990 m. dėsto solinį dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete, šiemet jai suteiktas docentės vardas.

2000 m. už Madalenos partiją U.Giordano operoje "Andrė Šenjė" ir Violetos partiją G.Verdi operoje "Traviata" pelnytas Kauno teatralų apdovanojimas "Fortūna";
2000 m. tapo įsimintiniausia Kauno menininke.
2002 m. suteiktas geriausios Lietuvos metų operos solistės vardas, Lietuvos kultūros ministerijos premija ir "Fortūnos" prizas už Bonos vaidmenį G.Kuprevičiaus operoje "Karalienė Bona".

Solistė yra tarptautinių dainavimo konkursų vertinimo komisijos narė, penkiose užsienio valstybėse yra vedusi meistriškumo kursus.

Neseniai radau dar septintoje klasėje vokiečių kalbos pamokai rašytą tekstą, jame papasakojau savo svajonę, kuri absoliučiai išsipildė – norėjau tapti garsia dainininke. Groti nemokėjau, natų nepažinojau, bet norėjau dainuoti.