Kokią žalą vieno kunigo nuodėmė gali padaryti tikinčiųjų bendruomenei? Kodėl suklupę kunigai dažniausiai atsitveria tylos siena?

Pamokymas visiems

Rasa Milerytė pasakoja, kad po įmotės mirties paaiškėjo, jog vienintelis mirusiosios turtas – butas Nidoje – buvo parduotas vietos kunigui Valerijonui Rimai. Apie planus parduoti butą R. Milerytė nežinojo, todėl įtaria, kad nekilnojamąjį turtą kunigas pasisavino klasta. Be to, po įmotės mirties nerasti ir už butą tariamai sumokėti pinigai, kuriuos, R. Milerytės įsitikinimu, ji turėjo paveldėti.

Kunigas V. Rima žiniasklaidoje paviešintos situacijos nekomentuoja. Žinoma tik tiek, kad kunigas butą iš velionės įsigijo kartu su tėvais, kurie vėliau jį padovanojo sūnui.

Žurnalistė Rasa Karmazinaitė, paviešinusi šią istoriją, taip pat mano, kad kunigas pasielgė netinkamai. „Ne Rasa mane susirado, o Nidos gyventojai, pasakodami, kad jos vaikystės bute gyvena kunigas, ir klausdami, kur gyvena ji su mažametėmis mergaitėmis ir kaip jai galima padėti. Po straipsnio taip pat sulaukiau skambučių iš Nidos žmonių, kurie dėkoja ir mano, gal kunigo širdyje sukirbės kažkas ir jis įsileis Rasą bent atostogauti“, – pasakoja R. Karmazinaitė.

Žurnalistės teigimu, moteris po mamos mirties neturi ne tik turto, bet ir jokių atsiminimų iš vaikystės namų – nuotraukų albumų ar mamos daiktų.

„Ši istorija – tarsi pamokymas visiems, turintiems senyvus tėvus. Atvažiuokite pas juos ne tik per Kalėdas ir Velykas, pažiūrėkite, kas vyksta šalia jų, su kuo jie bendrauja. Po straipsnio sulaukiame nemažai skambučių apie panašias situacijas“, – tikina R. Karmazinaitė.

Daugelis tikinčiųjų jaučia moralinę pareigą prisidėti prie bažnyčios išlaikymo, tad galbūt ir šis atvejis – toks.

Kunigas į laidos „Svarbios detalės“ filmavimo studiją neatvyko, o paskambinus telefonu, tvirtino neturintis ko komentuoti.

„Žmogus turi teisę su savo nuosavybe elgtis taip, kaip nori: padovanoti, parduoti, palikti testamentu. Kiek klausau, moteris, kuri pardavė kunigui būstą, pasinaudojo savo įstatymine teise“, – įsitikinęs teisininkas, Ateitininkų federacijos pirmininkas Vygantas Malinauskas. 

Štai asmeniniai daiktai, likę bute po moters mirties, teisininko nuomone, – jau kitas klausimas. Be to, kaip pastebi V. Malinauskas, daugelis tikinčiųjų jaučia moralinę pareigą prisidėti prie bažnyčios išlaikymo, tad galbūt ir šis atvejis – toks. 

Tokių atvejų – ne vienas

Nuo narkotikų priklausomybės išsivadavęs kunigas Kęstutis Dvareckas pasakoja, kad panašių situacijų, kai tikintieji savo materialų turtą nori perleisti dvasininkui, yra patyręs ir pats.

„Neseniai sulaukiau vienos išsigandusios Žvėryno gyventojos vizito, kuri verkdama prašė, kad sutikčiau, jog ji man perrašytų butą. Jos motyvas – artimų giminaičių ji neturi, tik krikšto sūnų, kuris labai suinteresuotas tuo butu Žvėryne ir bando ją iškraustyti iš namų, kad senatvės saulėlydį ji pasitiktų prižiūrima specialistų, o ji nori mirti namuose, kur užaugino vaikus ir gyveno su savo vyru. Jos motyvai suprantami, krikšto sūnaus motyvai taip pat suprantami, jis turi šeimą ir rūpinasi ja, ignoruodamas senelę su savomis svajonėmis“, – pasakoja kunigas. Vis dėlto šio pasiūlymo jis tvirtina nepriėmęs, o senolės problemą bažnyčia padėjusi išspręsti kitu būdu.

Kunigas taip pat atkreipia dėmesį, kad jo priklausomybės istorija žiniasklaidoje buvo nemenkai eskaluojama, o dažniausiai kalbėta ne apie jo nuopuolius, o apie visus kunigus, kaip tokius.

Teisti ar susilaikyti?

„Kataliko balso“ vadovė Toma Bružaitė mano, kad vis susiduriame su pagunda teisti, kai pamatome antraštes ar išgirstame skandalus. „Visada skaudžiai reaguojame. Man, kaip katalikei, tai yra mano bendruomenė, ir kiekviena istorija paliečia giliai. Sau ir kitiems visuomet primenu neskubėti teisti ir pažiūrėti, ką mes žinome apie tą istoriją“, – kalba T. Bružaitė.

Tačiau moteris sutinka, kad apie skaudžias situacijas reikia kalbėti ir ne tik klausykloje ar pašnabždomis.

Apie problemų kėlimo viešumon būtinybę kalba ir žurnalistė R. Karmazinaitė.

„Manau, kad reikia kelti tuos dalykus. Kuo daugiau žmonių apie tai sužinos, tuo daugiau susivoks, kas vyksta, ir galbūt užkirs kelią ateityje. Pati pažįstu nemažai iškilių kunigų, dvasinių lyderių, ne kartą iš jų ėmiau interviu. Galiu paminėti kardinolą Juozą Bačkį, Panaros kunigą Valerijų Rudzinską, man teko garbė pažinoti tėvą Stanislovą. Nei vienas iš tų kunigų nelakstė „Teslomis“ ir į tvoras girti neįvažiuodavo, negeidė butų kurortuose, pilių, jų misija buvo visai kitokia“, – tvirtina žurnalistė ir priduria, kad šie dvasininkai taip pat nieko neslėpdavo ir nesakydavo, jog apie kažką kalbėti negalima.

„Jie į visus klausimus atsako drąsiai ir, kiek žurnalistų pas juos beateitų, apie skaudulius jie kalba atvirai ir tiesiai“, – įsitikinusi moteris.

Dievo įsakymams nusižengia ir šventieji

Bažnyčios istorikas prof. Paulius Subačius sako, kad bažnyčios dvasininkai negali geisti žemiškojo turto.

10 Dievo įsakymų yra trumpa santrauka, ko žmonės negali daryti, ir net šventieji per gyvenimą yra tris jų pažeidę, o kiek kartų, ar dėl to atgailavo, ar atsitiesė...

„Bet žmonės negali daug ko daryti. 10 Dievo įsakymų yra trumpa santrauka, ko žmonės negali daryti, ir net šventieji per gyvenimą yra tris jų pažeidę, o kiek kartų, ar dėl to atgailavo, ar atsitiesė... Krikščionio požiūriu nėra žemiškojo teismo, o tik dangiškasis teismas. Mes čia bandome už Dievą atlikti jo vaidmenį ir dar prieš laiką, ne amžinojo teismo dieną“, – mano P. Subačius.

Tai, kad dvasininkai po nusižengimo dažnai būna tiesiog perkeliami į kitą parapiją, bažnyčios istorikas vadina normaliu reiškiniu, mat tai – kaip ir nusižengimas bet kuriame kitame darbe.

Plačiau – laidos „Svarbios detalės“ diskusijoje.