„Pakvietė pavaduotojas Jonas Miliušis, buvęs diktorius. Pasiūlė po pusę etato su kolege Gražina. Ne, sakiau, su puse etato nesutiksiu. Atsakė: jei nori viso, eik pas Januitį. Nuėjau pas pirmininką ir susitarėme“, – prisimena pirmasis Lietuvos televizijos diktorius J. Baranauskas.

Diktorius pasakoja, kad norėdavosi ne skaityti, o pasakoti, bendrauti su kitoje ekrano pusėje sėdinčiu žmogumi. Darbą sunkino ir tai, kad visko tekdavo mokytis patiems.

„Tada mokiausi klausydamas BBC radijo stoties. Buvo toks Anatolijus Maksimovičius Goldbergas. Man patiko jo bendravimas su radijo klausytoju ir aš iš jo stengiausi perimti bendravimo meną. Baranauskas lieka Baranauskas, kaip ir Kybartas. Niekada kito tokio nebus. Žmogus taip suformuotas. Čia ne teatras, jeigu vaidmenį sukursi, jis irgi nebus tobulas. Tu negali tobulai atlikti kito asmeninio požiūrio ar supratimo“, – mano J. Baranauskas. 

Nepaisant didelės patirties, diktorius pripažįsta sau išlikdavęs didžiausiu kritiku.

„Kiek aš laidų bevedžiau, geriausios laidos dar neturiu vedęs. Kiekvieną laidą analizuoju taip smulkiai, taip detaliai permąstau, kad vis randu kažką nepadaryta, nepasakyta, neparuošta“, – tikina pirmasis Lietuvos televizijos diktorius.

Daugiau – Audros Avižiūtės reportaže.