Pereiti į pagrindinį turinį

Aktorė J. Onaitytė: nenoriu apgaudinėti žiūrovų

Ji galėtų pelnytai vadintis žvaigžde ar primadona – tai byloja įsimintini ir išskirtiniai vaidmenys teatre ir kine, tačiau epitetų ji nesivaiko – žavi nuoširdumu, paprastumu ir savikritika. Tai Jūratė Onaitytė.

J. Onaitytė J. Onaitytė J. Onaitytė J. Onaitytė J. Onaitytė J. Onaitytė J. Onaitytė J. Onaitytė

Ji galėtų pelnytai vadintis žvaigžde ar primadona – tai byloja įsimintini ir išskirtiniai vaidmenys teatre ir kine, tačiau epitetų ji nesivaiko – žavi nuoširdumu, paprastumu ir savikritika. Tai Jūratė Onaitytė.

Teatro ir kino aktorės atvejis klasikinis – dar vaikystėje žaisdavo žaidimus, kurie naudojami aktoriaus saviruošai, dalyvavo skaitovų konkursuose, lankė dramos būrelius, gavusi užduotį penktoje klasėje parašyti rašinį, kuo norėtų būti, parašė: "Aktore." Tąkart įsirėžė mokytojos prierašas: "Tikiu."

60-metį švenčianti aktorė mielai sutinka pasikalbėti apie teatro svarbą jos gyvenime. Pastaruoju metu ji repetuoja naujame spektaklyje pagal Ievos Simonaitytės romaną "Aukštujų Šimonių likimas", užsiėmusi VDU teatre. Tiesa, Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje pašnekovę galima išvysti ne taip jau dažnai – ji vaidina spektaklyje "Markizė de Sad". "Dar neteko vaidinti didžiojoje scenoje po rekonstrukcijas – vaidinau mažosiose, tad šią teks prisijaukinti iš naujo", – prisipažįsta aktorė.

– Dovilė Zelčiūtė knygoje "Po repeticijos" rašo: studijuodama akademijoje labai daug dirbote – paruošdavote daugiau etiudų, negu užduota, daug skaitydavote. Ar galima jus vadinti maksimaliste?

– Taip. Dirbdama negaliu blaškytis, nesvarbu, ką darau, sekinu save, eikvoju energiją. Vykstant kūrybiniam procesui įsivaizduoju finišą, stebuklą, kuris, man įsitikinimu, neįvyktų be tikėjimo tuo, ką darai, ir darbo. Tiesa, buvę ir taip, kad būdavo gėda eiti į sceną, nes spektaklis nepavykdavo, nesiekdavo įsivaizduojamų aukštumų. Man labai svarbi visuma, partnerystė, bendra atmosfera, kitaip tariant, kad spektaklis skambėtų. Soluoti nesu linkusi.

– Jūs sukūrėte daug ryškių moterų vaidmenų: Heda Gabler, Žorž Sand, K.Donelaičio žmona, Blanša iš "Geismų tramvajaus". Jos stiprios, ryškios, pažymėtos tragiško likimo...

– Svajotas, didelio tankio vaidmuo iš pradžių keldavo baimę. Tai būsena, kuri apimtų, jei lieptų daryti sudėtingas figūras su pačiūžomis, arba šokti nuo tramplino, jeigu nesi tam pasiruošęs. Atrodo, kad užduotis neįmanoma. Paskui prasideda kūrybinė analizė, dingsta baimė, nes protas ir širdis jau užimti kitkuo. Pamenu, karjeros pradžioje a.a. kolega A. Masiulis sakydavo: "Jūrate, jums reikia suvaidinti tragedijoje." Galiausiai tai įvyko: Kristina – Eugene O`Neillo "Gedulas tinka Elektrai", Jokastė – Sofoklio "Oidipe Karaliuje"... Man tai artima. Plačios emocijos, didelė emocinė amplitudė, kuri užgriūva tarsi sniego lavina nuo kalno. Personažai lyg apsėstieji siekia savo tikslo. Esu dėkinga likimui už juos.

– Gal papasakotumėte, kaip ruošdavotės, pavyzdžiui, Hedos Gabler vaidmeniui? Ir kaip iš jo išeiti?

– Daug energijos reikalaujančiam vaidmeniui reikia pasiruošti visapusiškai. Be vidinės energijos, reikia fizinės, todėl į sceną tenka eiti kitomis kojomis, t.y. pagulėjus, padeda dušas, arbata. Prisimenu, teko filmuotis kitame mieste, praleidau kelias bemieges naktis ir laukė spektaklis M.Gorkio "Paskutinieji". Išgėriau daug stiprios juodos kavos smalos. Man atrodė, kad per spektaklį kalbu labai garsiai, o pasirodė, kad balsas tylus tylus. Išeiti iš vaidmens taip pat reikia laiko. Būna tylu koridoriuje – nieko nėra, o aš neskubu. Skubėjimas, bėgimas į premjerinį vakarėlį mane susuka į nervų kamuolį. Būna, kad po spektaklio visai nėra jėgų – tuščia, kartais apima pakylėjimas, pavyzdžiui, dėl finalo. Mano herojės nusišauna – tą daryti teko du kartus, išprotėja, patiria kitokių dramatiškų įvykių, bet toks jau mano kaip aktorės kelias. Mūsų profesijos žmonės labai atsivėrę, išgyvename ne tik dėl savęs, bet ir kitų, todėl dažnai tenka ieškoti vidinės harmonijos. Padeda ezoterinės knygos, filosofija, vienatvė gamtoje. Retam aktoriui vienatvė yra baisi.

– Teko dirbti su režisieriais grandais: Jonu Vaitkumi, Gyčiu Padegimu, Jonu Jurašu, Gintaru Varnu, Eimantu Nekrošiumi. Dabar bendradarbiaujate su jaunaisiais. Ar jaučiate skirtumą?

– Su žinančiu, ko nori, režisieriumi visada lengva dirbti – tuomet tik reikia suprasti jo pasaulį ir stengtis įveikti aukštai pakeltą kartelę. Pirmą kartą susitikus G.Varną, gerą mėnesį teko perprasti jo sceninę kalbą, pajausti režisieriaus pasaulėjautą. Daug dirbau su J.Vaitkumi, todėl repeticijose buvo lengviau suprasti jį. Gerai, kai atrandi neaprėpiamą pasaulį. Teko ir išsiskirti, atsisakyti vaidmenų. Tai skaudžios patirtys. Kai pagalvoju, gal ir nereikėjo maištauti, bet tuomet lygiavausi į stiprius spektaklius. Nors, ką gali žinoti, gal ir dabar sukilčiau, nes negaliu pakęsti gudrios apgaulės, nenoriu apgaudinėti žiūrovų ir kad mane apgaudinėtų. Meluoti, kad duodame žiūrovui aukso luitą, nors tai visai ne taurus metalas? Dabartiniai jaunieji režisieriai yra stiprūs. Jų kitas metodas, kiti medžiagos nagrinėjimo būdai ir keliai. Lietuvoje buvo, yra ir bus stiprių režisierių, nes turime gilią šios meno šakos tradiciją.

– Jūs teatro ir kino mylėtojams žinoma nuo pat karjeros pradžios. Kokia buvo to žinomumo kaina?

– Tuomet žmonės lankė teatrą, atrodė privalu pamatyti vieną ar kitą spektaklį, daug prisidėjo kinas. Savaitgaliais per televiziją būdavo rodomi videospektakliai. Tam tikra prasme žinomumas kartais padėdavo, pavyzdžiui, kai reikėdavo skubiai gauti lėktuvo bilietą. Išvengdavome chamiškumo, šiurkštaus žodžio, žmonės elgdavosi mandagiau, atpažinę nusišypsodavo. Mes, Lietuvos aktoriai ir aktorės, esame kuklūs. Einame nunėrusios galvos į teatrą. Vieną kartą padariau eksperimentą: nusprendžiau pereiti Laisvės al. išdidžiai, kaip tikra artistė. Praėjus kelioms minutėms, prie manęs priėjo moteris, prašydama autografo. Nusijuokiau ir atėjau į teatrą įprastu žingsniu. Dabartinis jaunimas nebeatpažįsta. Bet tai nei stebina, nei liūdina, nes užaugo kita karta. Vaidinu mažiau – kiekvienam amžiui savi vaidmenys.

– Perskaičiau tokį internautų komentarą: "Aktoriai mums pusiau dievai – pusiau žmonės." Juk iš tiesų gerbėjai susikuria tam tikrą mylimo arba ne aktoriaus viziją.

– Mums nevalia nuvilti žiūrovų, nebūti išsišokėliais. Negalima išbėgti apsipirkti nesusitvarkius. Mes, aktorės, stengiamės atrodyti jauniau, nepasiduoti laikui. Tai daryti skatina žiūrovai. Tai gerai. Vieni kitus palaikome. Tiesa, niekada nebuvome grožio ar stiliaus etalonu, į kurį reikia lygiuotis: susuktas kuodelis kasdienai, o šukuosena – tik švenčių proga. Apie kokią šukuoseną galima kalbėti, kai mūsų profesija reikalauja nuolat persirenginėti!? Tą pačią dieną namuose, darbe, vėl namuose, darbe, ir prieš spektaklį tenka persirengti. Ir per vaidinimą reikia keisti kostiumus, vieną ar kelis kartus – per labai trumpą laiką, padedant kostiumininkei. Dar tenka matuotis drabužį siuvykloje. Tik pagalvokite, baisu! (Juokiasi.)

– Jūs esate vilnietė, bet nuo 1976 m. gyvenate Kaune. Ar Kaunas tapo jūsų namais?

– Mūsų kursą paskyrė į Kauno teatrą, tačiau geriau jį pažinau prieš kokį dešimtmetį, kai ieškojau kito buto. Išvažinėjau ir išvaikščiojau visą miestą. Daug metų keliavau tuo pačiu maršrutu – teatras, namai Senamiestyje. Stengiuosi nesipratinti prie gyvenamosios vietos ir nemanyti, kad visą laiką ten gyvensiu. Vaikystėje teko daug kraustytis, dvejus metus praleidau Marijampolėje. Kur gyvenu – ten mano namai. Todėl galiu sakyti, kad Kaunas – mano namai. Na, o Vilnius visada sukelia prisiminimų, jis – mistinis, prisodrintas mano patirtų kvapų, išgyvenimų.

– Dukra Kamilė nepasuko jūsų pėdomis. Bet ji turbūt kaip dauguma aktorių vaikų jautė teatro trauką?

– Laikiausi nuostatos, kad, esant galimybei to išvengti, nereikia vaikų vestis į teatrą. Tačiau mane įkalbėjo leisti Kamilei vaidinti spektaklyje. Jai tuomet buvo devyneri. Per generalines repeticijas nešdavau lauknešėlį, stengiausi per daug neklausinėti kaip didelės aktorės, apsupti rūpesčiu. Pamenu, kaip ji pasakė: "Mama neliesk manęs, man kažkas darosi!" Man atrodė, kad ji dar neišaugusi iš vaikystės, o, pasirodo, jautė atsakomybę. Paskui nebesvajojo apie aktorės kelią. Gal ir gerai. Baigė knygų leidybos studijas, susilaukė dviejų dukrelių. Mano anūkėms aštuoneri ir ketveri. Jos skirtingos, viena kitą papildo.

– Mes gyvename greituoju laiku. Ši tendencija braunasi ir į teatrą. Jūsų tai netrikdo?

– Mene negali būti skubos. Mes blogai išnaudojame laiką, praleidžiame jį veltui. Negalima atidirbti už praleistas dienas, nors ir sėdėtume iki vėlyvo vakaro. Dabar toks laikas, kad kartais ne visi aktoriai gali susirinkti repeticijose, dėl to reikia skubotai pasiekti rezultatą. Didelė pjesė pastatoma per kelis mėnesius. Dabar daug kas daroma greitai ir taupiai. Baisu, kad neįvyktų apgavystė, neapgautume žiūrovo.

– Jūsų jaunystės ir dabartinis teatras. Koks jausmas dirbti nūdienos teatre?

– Mažai kas pasikeitė, tik daug kolegų išėjo anapilin. Jais žavėjausi, mylėjau, jie man buvo lyg mokytojai. Aš nesivaržau ateiti į teatrą net tada, kai nedirbu. Teatras – mano namai. Sienose mano prisiminimai ir išgyvenimai – niekas nedingo. Gerai buvo jaunystėje, tačiau ir šia diena negaliu skųstis. Spektakliai, jų kokybė – viskas leidžiasi ir kyla lyg bangos jūroje. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, tai bus etapas. Tolygu negali būti – nutrūks pertempta styga.


Kūrybinis dosjė

J.Onaitytė gimė 1954 m. vasario 11 d. Vilniuje. 1976 m. baigė tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją. Nuo 1976 m. dirba Kauno valstybiniame dramos teatre. Nacionalinės premijos laureatė (1999), "Kristoforo" (1998), "Fortūnos" (1998) laureatė. 1999 m. tapo įsimintiniausia Kauno menininke. 2009 m. už antro plano vaidmenį filme "Duburys" (rež. Gytis Lukšas) apdovanota "Sidabrine gerve".

Per gastroles J.Onaitytės kūrybinį braižą pažino Rusijos, Estijos, Gruzijos, Kanados, Austrijos, Vokietijos, Norvegijos, Olandijos publika. Sukūrė reikšmingų vaidmenų televizijoje ir kine.

Svarbiausi vaidmenys teatre:

2010 m. – Antroji Antigonė, Euridikė. "Antigonė Sibire". Rež. Jonas Jurašas.
2005 m. – Ponia Haberzat, "Nekalti". Rež. Gintaras Varnas.
2004 m. – Katerina Ivanovna, "Nusikaltimas ir bausmė". Rež. Gintaras Varnas.
2002 m. – Jokastė, "Oidipas Karalius". Rež. Oskaras Koršunovas.
1999 m. – Kristina, "Gedulas tinka Elektrai". Rež. Gintaras Varnas.
1998 m. – Heda Gabler, "Heda Gabler". Rež. Gintaras Varnas.
1997 m. – Žorž Sand, "Vasara Noane". Rež. Donaldas Duškinas.
1990 m. – Ana Regina, Tūta, "Smėlio klavyrai". Rež. Jonas Jurašas.
1982 m. – Emilė, "Mūsų miestelis". Rež. Gytis Padegimas.
1981 m. – Teklė, "Kreditoriai". Rež. Gytis Padegimas.
1980 m. – Eglė, "Šarūnas". Rež. Jonas Vaitkus.
1978 m. – Vera, "Paskutinieji". Rež.Jonas Vaitkus.

Vaidmenys kine:

2009 m. – Lenkauskienė. Duburys. Rež. Gytis Lukšas.
2008 m. – Vilės teta. Anarchija Žirmūnuose. Rež. Saulius Drunga.
1994 m. – Kaimynė. Procesas. Rež. Algimantas Puipa.
1992 m. – Moteris. Ir ten krantai smėlėti. Režisierius Algimantas Puipa.
1991 m. – Aktorė. Bilietas iki Tadž Mahalo. Rež. Algimantas Puipa.
1990 m. – Kunigaikštienė. Mėnulio pilnaties metas. Režisierius Arūnas Žebriūnas.
1990 m. – Motina. Vaikai iš ''Amerikos'' viešbučio. Rež. Raimundas Banionis.
1986 m. – Liza. Vilkolakio pėdsakai. Režisierius Almantas Grikevičius
1983 m. – Moteris. Moteris ir keturi jos vyrai. Režisierius Algimantas Puipa.
1982 m. – Džin. Turtuolis vargšas. Režisierius Arūnas Žebriūnas.
1975 m. – Mergina. Sadūto tūto. Rež. Almanatas Grikevičius.
1973 m. – Velniukė, Mergina. Velnio nuotaka. Rež. Arūnas Žebriūnas.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų