Geiša, vilkinti kimono, ir verslininkė dalykiniu kostiumėliu, prabangiausi automobiliai ir rikšos, VIII a. šventyklos, žydinčios vyšnios ir naujausios technologijos. Japonijoje viešėjusią Lietuvos rankinių karaliene vadinamą Ireną Serapinienę sužavėjo šios šalies kontrastai ir harmonija.

1,5 val. trukmės procedūra

Japonijoje viešėjusioms I.Serapinienei, jose seseriai ir dukrai kelis šimtus kilometrų per valandą greičiu skriejantys greitieji traukiniai per 10 dienų leido aplankyti ne tik dabartinę šalies sostinę Tokijų, bet ir senąsias sostines – Kiotą bei Narą. Šis miestas Japonijos sostinė buvo dar VIII a.

Japoniškame sodelyje prie šventyklos Irena surengė savo sukurtų rankinių ir rankinukų fotosesiją, kurioje pozavo ne tik ji, dukra Inga ir sesuo Daiva, bet ir modelis japonė.

"Vilkėjome kimono, kuriais pagal visas tradicijas mus aprengė dvi japonės, mama ir dukra. Kimono vilkimasis sudėtingas – reikia  tiksliai suklostyti kiekvieną klostę, kad matytųsi piešinys, raštai", – pusantros valandos trukusią procedūrą prisiminė I.Serapinienė. Ją sužavėjo japonų kultūros subtilybės, tradicijos ir mąstymas.

"Į viską jie žvelgia paprastai, bet pagarbiai, ramiai. Daugelis dalykų Japonijoje paremti tradicijomis ir pagarba savo kultūrai", – kalbėjo rankinių kūrėja.

Lankstymasis nėra nusižeminimas

Japonai nežino, kas yra "maždaug" ar "kažkaip": jiems viskas turi būti tiksliai ir punktualiai. I.Serapinienės rankines reklamavusi rudeniniu kimono (šis nacionalinis drabužis dėvimas pagal metų laikus) vilkėjusi japonė galėjo skirti laiko nuo 8 iki 13 val. Ir nė minutės ilgiau!

Nuolatinis japonų lankstymasis? Ne, aiškino I.Serapienėnė, tai jokiu būdu nėra nusižeminimas. Nusilenkimas – tai taika ir pagarba. Nusilenkė tau, lenkiesi tu, nusilenkė tau, vėl lenkiesi. Ir vis žemiau.

"Lankstosi ir traukinio personalas. Pirmasis nusilenkimas sau, po to – gamtai, Dievui, tada – kitam žmogui", – I.Serapinienei kultūros subtilybes aiškino ir japonės, ir šioje šalyje gyvenanti pusseserė.

Net ir valgant šioje šalyje yra įvairiausių subtilybių: įprastai maistas, padažai pateikiami šešiuose puodeliuose: valgyti reikia greitai, iš visų indelių, garsiai siurbčiojant ir nepaliekant nė kąsnelio!

"Kitaip – negerbsi šeimininko, – nors ir nebuvo lengva (juk Lietuvoje tai labai nekultūringa), Irena taip pat garsiai siurbčiojo valgydama skystus patiekalus. – Jokiu būdu negalima lazdelių smeigti į maistą, tai – didelė nepagarba ir maistui, ir šeimininkui. Reikia suimti maistą lazdelėmis, pakreipus jas šonu."

Tikros geišos nepozuoja

Geišų lietuvės prisižiūrėjo senajame Kioto rajone Gione. Jos, kaip ir sakė vietiniai japonai, pasirodė apie 18–19 val. Tarp jų buvo galima pamatyti ne tik mokinių – maiko, bet ir skubančių, veidus baltai nusipudravusių profesionalių geišų.

"Geišos niekada nepozuoja, jei taip yra – jos nėra tikros geišos", – atvykėlėms pavyko nufotografuoti tarp prabangių automobilių, kostiumuotų japonų skubančią per gatvės perėją geišą su apie 25 cm aukščio tradicinių batelių platformomis.

Gionas tave tarsi nukelia laiko mašina į praeitį: senoviniai pastatai, šventyklėlės, japoniški sodai, siauros gatvelės ir mažos kavinukės, kuriose, be pagrindinės salės, įrengti atskiri nedideli kambarėliai, kur žmonės gali pabūti atskirai nuo svetimų akių. Jų ramybę padavėjos sutrukdo tik pasibeldusios.

Privatumas gerbiamas traukiniuose: per piką, kad perpildytuose vagonuose nebūtų pernelyg daug intymumo ir vyrai nesiglaustų prie moterų, atrieda rožinės spalvos traukiniai, skirti tik moterims.

"Japonijoje vis dar labiau vertinami vyrai", – pastebėjo I.Serapinienė. Viena scena, kurią ji išvydo traukinyje, kaunietę pribloškė.

I.Serapinienė užleido savo vietą nėščiai japonei su maža dukrele ant rankų. O japonė jai atlaisvintą vietą kaipmat užleido savo dešimtmečiam sūnui.

Punktualumo maniakų kraštas

Japonija – saugi šalis, čia beveik nėra nusikalstamumo. Bausmės – itin griežtos.

"Giminaitė pametė mobiliojo ryšio telefoną. Netrukus buvo grąžintas telefonas, o kartą – net ir jos draugės pamestas megztinis!" – Lietuvoje nelengvai įsivaizduojamą situaciją pastebėjo Irena.

Oro uoste lietuvės panoro nusifotografuoti. Įpratusios prie nesaugumo, jos norėjo neštis su savimi lagaminus, tačiau Japonijoje gyvenanti giminaitė nuramino: juos drąsiai galima palikti, niekas nepavogs.

"Daugelis sako, kad ten sunku orientuotis, – Irena įsitikino, kad tai – mitas. – Jie disciplinuoti, organizuoti, iš japonų visą laiką sulauksi pagalbos. Traukiniai atvyksta sekundžių tikslumu, specialios programos mobiliuosiuose telefonuose informuoja apie kiekvieną traukinio sustojimą, spūsčių ruožą. Japonijoje nėra apgaulės, gudravimo ir arbatpinigių."

Traukiniuose, jų stotyje, kaip ir oro uoste, – tyla, daugumos akys panirusios į kompiuterius, mobiliuosius telefonus. Sustojus traukiniui, žmonės kultūringai rikiuojasi į eilę, niekas nesigrūda.
Tiesa, penktadienių vakarais traukiniuose kitoks vaizdas: jie pilni girtų, kostiumuotų, atpalaiduotais kaklaraiščiais vyrų, kurie po po sunkios darbo savaitės vyksta atsikvėpti į barus ir restoranus.

Japonams labai sunku ištarti "ne" arba pripažinti, kad kažko nežino. Jie bet kokia kaina bando padėti, todėl giminaitė lietuvėms patarė supratus, kad japonai kažką aiškina abstrakčiai, ir nenorint jų įžeisti, paprasčiausiai padėkoti – tarti "arigato".

Draugystė, po to – verslas

Santūrūs, paslaugūs ir kultūringi japonai su lietuvėmis neflirtavo, nors Irena pastebėjo nedrąsius ir subtilius žvilgsnius į jos dukrą – europiečiai juos domina.

Jaunoji karta keičiasi, ir Tokijo Šibujos rajone, kur viešose vietose vienu metu būna net apie 10 tūkst. žmonių, išvysi ir japonių barbių, ir keisčiausių anima stiliaus herojų kostiumais vilkinčių bei keistai išsidažiusių piliečių.

I.Serapinienę nustebino, kad senojoje sostinėje Naroje netoli greitųjų traukinių vaikščioja stirnos ir kiti laukiniai gyvūnai.

Dauguma japonų gyvena mažuose buteliuose: neretai jaunos šeimos spaudžiasi viename kambaryje su tėvais, seneliais, mažais vaikais. Todėl tarp jaunų porų  populiarūs vadinamieji meilės viešbučiai.

"Sakoma, kad Japoniją suprasi per atsidavimą. Čia reikia atskirti "kaip atrodo" ir "kaip yra iš tikrųjų": Japonija atrodo vakarietiška, išsivysčiusi pramonės šalis, o iš tiesų tai – širdies šalis, 2000 metų kultūra, kario ištikimybė ir atsidavimas", – kalbėjo I.Serapinienė.

"Iš pradžių reikia susidraugauti, po to – kaip pavyks", – toks japonų principas, pasak jos, egzistuoja ir versle.

Gyvybės trapumas

Prabangiau gyvenančių žmonių butuose ir namuose stambesni baldai pritvirtinti, nes japonai nuolat jaučia drebančią žemę, o virstanti  sekcija gali sužaloti vaikus.

"Nuolatiniai žemės drebėjimai – savotiškas jų kultūros pamatas, išugdęs didelę pagarba gyvybei, – pasakojo Irena. – Japonai labai jaučia būties trapumą. Mums rūpi daiktai, o jiems – jausmas, gyvybė, buvimas čia ir dabar."

Vidiniu ir natūraliu grožiu besižavintys japonai jaučia nepaprastą pagarbą akmeniui, augalui, viskam, kas gyva.

"Atrodo, drebės, drebės žemė, bet japonai nešauks, nesikarščiuos, o sėdės ant pievos ir gėrėsis žydinčia sakura, – neatsižavėjo Japonija I.Serapinienė. – Mums sunkiai suprantama gyvybės trapumo ir mirties harmonija."

Transportas labai brangus

Taisyklė norintiesiems taupiai pasižvalgyti po šalį: kuo toliau nuo sostinės Tokijo, tuo pigiau.

Turisto pasas, leidžiantis savaitę važinėti traukiniais Japonijoje, kainuoja 800 litų. Vietiniams tiek kainuoja vienkartinė kelionė nuo Tokijo iki Kioto.

Vykstant tradiciniu traukiniu vieną stotelę bilietas kainuoja 20 litų.

Mažesniuose miestuose prie traukinių stotelių daug motorolerių ir dviračių, nes išlaikyti automobilį yra labai brangu. Mokami keliai, automobilių stovėjimo vietos. Lietuvėms kelionė mokamais keliais nuo oro uosto iki apsistojimo vietos kainavo apie 500 litų. "Jenomis klojame kelią", – juokauja japonai.

Penkios moterys kukliame bare už sriubą, sušius ir karštą sakę sumokėjo 120 litų. Tačiau apie tokias pigias vietas reikia žinoti.