Jaunasis fotografas mėgaujasi akimirkomis

Manto Mockaus fotoparoda „21 akimirka“ - sustabdytos gyvenimo nuotrupos, fiksuojančios džiaugsmą, liūdesį, svajones, pyktį ir nusivylimą.

Akimirkos, kai žmogus yra savimi – besišypsanti mergaitė, valganti cukraus vatą, moksleiviai, besiruošiantys pozuoti klasės nuotraukai, užsisvajojęs berniukas, šuns tempiamas benamis, iš šalčio sustabarėję žvejai... Jas sustabdęs jaunas klaipėdietis fotografas M.Mockus Klaipėdos fotografijos galerijoje surengė pirmąją parodą.

- Kaip Tave pakerėjo fotografija?

- Dar studijuodamas Kauno technologijos universitete dirbau fotoateljė. Iš pradžių buvau techninis darbuotojas – dariau skaitmenines nuotraukas. Ateljė lankėsi daug profesionalų. Pradėjau jų nuotraukas apžiūrinėti, analizuoti. Taip pasikeitė požiūris į fotografiją – ėmiau gerbti šį meną.

- Kokios buvo pirmosios Tavo nuotraukos?

- Pradėjau nuo gamtos vaizdų. Vaikščiojau po mišką ieškodamas įdomesnių medžių, paukščių. Netrukus ėmiau ir žmones fotografuoti – savo kolegas, studentus. Greitai išpopuliarėjau studentų bendrabutyje.

- Dabar tikriausiai nesiskiri su fotoaparatu?

- Stengiuosi visada temptis ir jį. Sunkiausia išsirinkti aparatą, nes jų turiu net penkis.

- Ar jau teko pajusti profesinę ligą, kai pamatęs intriguojantį vaizdą gailiesi, kad po ranka neturi fotoaparato?

- Būna. Ir gana dažnai. Vaikščiodamas stengiuosi ne tik į kokią balą neįlipti, bet ir viską apžiūrėti, išanalizuoti galimos nuotraukos kompoziciją. Jau nebegaliu nustygti.

- Ar fotografavimas Tau - tik darbas, ar ir hobis?

- Ir darbas, ir hobis. Aš iš to gyvenu. Vasarą planuoju įsirengti studiją, žadu daugiau atsidėti kūrybai.

- Ką labiausiai mėgsti fotografuoti?

- Žmones. Ir pačiam į tokias nuotraukas labiausiai patinka žiūrėti. Dažniausiai fotografuoju moteris. Juk esu normalus vyras (šypsosi). Draugė su tuo jau susitaikė ir nepavyduliauja net kai fotografuoju jas nuogas.

Keliaudamas fiksuoju gamtą. Lietuvoje man labai trūksta kalnų, todėl, kai į juos išvažiuoju, mano širdis iš karto atsigauna.

Patinka ir reklamines nuotraukas daryti – juk tai mano duona. Tenka ir maistą, ir baldus, ir šaldytuvus fotografuoti. To irgi reikia.

Bandau paįvairinti savo darbą – išeinu į gamtą, gatvę. Stengiuosi, kad jis nevirstų rutina. Domiuosi fotografijos menu – daug žurnalų skaitau, naršau po internetą.

- Šios parodos nuotraukose žmonės pagauti pačiose netikėčiausiose situacijose. Stengiesi gaudyti akimirkas, kai žmonės užsimiršta?

- Bandau likti nepastebėtas. Būna, kad kokį pažįstamąjį nufotografuoju, paskui nusiunčiu jam nuotrauką ir jis nesupranta, kaip čia aš suspėjau. Būna, kai vestuvėse žmonės stebisi, kad manęs nematė, o tiek daug nuotraukų padaryta.

- Tikriausiai pozavimą nelabai mėgsti?

- Aš jo vengiu, bet be to išsiversti neįmanoma.

- Į uostamiestį atvykai iš Kauno. Kaip sekėsi įsilieti į Klaipėdos fotografų gretas?

- Fotografuoti pradėjau Kaune, ten ir daugiau fotografų pažįstu. Klaipėdoje - mažai ką. „21 akimirka“ - pirmoji mano paroda, todėl viskas - ateityje. Nesustosiu ir toliau bandysiu rengti parodas.

- Per vernisažą pirmuosius lankytojus nufotografavai dumpliniu fotoaparatu. Iš kur jį gavai?

- Jį man prieš kelis mėnesius parvežė iš Amerikos. Iš pradžių ieškojau paprasto, maniau, kad jam užteks kokio tūkstančio litų. Bet pasižiūrėjau, kad ir objektyvo reikia geresnio, ir dar to, ir ano trūksta. Taip kaina iki penkių tūkstančių pakilo.

- Kokia nuotraukų, darytų šiuo aparatu, kokybė?

- Patys palyginkite – nuskaityta tokia fotografija yra šimto penkiasdešimties megapikselių raiškos. Skaitmeniniams aparatams dar toli iki tokios kokybės. Tačiau, kita vertus, reikia nepamiršti, kad viena nuotrauka, padaryta dumpline fotokamera, kainuoja nuo penkiasdešimties iki šimto litų.

- Ar yra tokių dalykų, ko šiuo aparatu nefotografuotum?

- Laidotuvių. Net jei ir kviestų, iš karto atsisakyčiau.