J.Mekas: Johnas Lennonas ir Yoko Ono mėgo lietuvišką duoną

Su Jonu Meku susitikau prieš du metus, po to kai sužinojau, kad jo darbai bus rodomi vienoje Liuksemburgo kinotekoje.

Pokalbio vietą nustatė Jonas – kavinėje ant kampo, prie kino, po pietų, už poros valandų. Sąsiuvinyje užsirašiau keletą klausimų ir nulėkiau į sutartą vietą.



Intro

Joną Meką apibūdinti tikrai nelengva. Jis vyresnis už daugelio mūsų senelius, jo protas – optimistiško guru, gėrimo ir šventimo dozavimas – neapsakomas. Kaip pastebėjo viena pažįstama su Meku dirbanti menininkė iš Niujorko: “He could drink any kid under the table”.

Bendravimas su Meku ypatingas tuo, kad jis kaip magnetas pritraukia kiekvieno amžiaus žmogų ir moka mokyti to nerodydamas, klausytojui nejaučiant. Tačiau jei bendravimas su Meku pasakiškas, imti interviu iš jo – nemažas iššūkis. Mėgstantis į klausimą atsakyti klausimu, Jonas dar labiau mėgsta paneigti pirmą sakinį antruoju. Tačiau tai nėra taip jau svarbu, nes padavėja jau bėga nešina kito stikliuko. Keliam taures už meilę, sveikatą ir t.t.

Amžius

Nori nenori, bendravimas su maestro kelia minčių apie Jono amžių. Reta matyti žmogų, kurio raukšlių skaičius proporcingas juokui, dėkingumui gyvenimui ir akimirkai, meilei žmonėms ir vis naujoms pažintims: “Prieš atvykdamas į Niujorką gyvenau Lietuvoje ir man buvo 26-eri metai. Anksčiau sendavau kasmet, tačiau Niujorke man suėjo 27-eri ir aš taip ir likau 27-eriu.”

Kamera

Atvykęs į Niujorką, Jonas ne tik “užsišaldė” savo amžių, bet ir atrado ten jo gyvenimą nulėmusį objektą – filmavimo kamera: “Ne iš šio, ne iš to, pajaučiau neapsakomą trauką filmuoti. Tai primityvus, bet nepaprastai stiprus jausmas. Pasiskolinau pinigų ir nusipirkau Bolex 16mm.

Mano darbų pradžia buvo lietuvių bendruomenės filmavimas kasdien. Man net nekilo minčių ieškoti kito darbo. Aš žinojau, kad tai yra vienintelis teisingas dalykas ir mano likimas. Kitaip negu Čikagoje, lietuvių bendruomenė Williamsburge (Niujorkas – aut. past.) gana greitai išsibarstė. Labai gerai prisimenu, kaip lietuviai Čikagoje kritikavo mano darbus. Jiems pasirodė, kad Fluxus – tai komunizmo judėjimas”.



Jonas gyvena čia ir dabar, t.y. gyvena berniuko gyvenimą pagyvenusio žmogaus kūne. Jis vis dar kasdien ieško savęs. “Filmuoju, kad parodyčiau realybę. Man neįdomu išreikšti save per savo darbus. Kodėl? Aš vis dar nežinau kas esu. Daugiausiai filmuoju savo draugus, žmones, kuriuos myliu. Filmuoju, ką jie daro”.

Laimė

Tačiau didžioji dalis žmonių mato tik Jono pasiekimus, o ne tai, per kiek jis perėjo, kiek savyje nugalėjo, kad atsidurtų ten, kur yra šiandien. Be jokios abejonės, reta matyti tokio amžiaus žmogų, kuris nedėlioja neigiamų minčių, nereiškia priekaištų praeities kančioms. Taip pat nerankioja nostalgijos ašarų į delną kalbėdamas apie jaunystę.

Į klausimą ar jo išskirtinė laimė ir pavyzdingas gyvenimo džiaugsmas yra prigimtinis ar tai vis dėlto yra patirties vaisius, Jonas atsako negalvodamas: “Tai tikrai ne iš patirties. Džiaugsmas man atrodo visiškai normali būsena. Žmonės turėtų būti geri ir daryti tai, kas jiems nuoširdžiai patinka. Žmonės turėtų rašyti – tai labai svarbu, ir taip pat padėti vienas kitam sunkiose situacijose. Man keista, kodėl žmonės stipriai akcentuoja momentus, kai kas nors yra geras ar laimingas. Aš užaugau Lietuvos kaime su laimingais žmonėmis. Aš turėjau laimingą vaikystę, ir man tai atrodė normalu. Taip, aš esu normalus, ir žmonės, kurie nelaimingi – man atrodo nenormalūs. O gal aš nenormalus, o kiti normalūs? Šiuo atveju man mieliau būti nenormaliam. Žmonija gali būti tikrai siaubinga – aš tai tikrai žinau – bet labai seniai nusprendžiau į tai nekreipti dėmesio. Aš myliu gyvenimą, myliu grožį, ir viską, ką bandau padaryti. Filmavimas man suteikia tiek pat prasmės ir džiaugsmo, kiek obuolio suvalgymas ar bokalas alaus. Aš mėgaujuosi viskuo”.



Tekstai

Pasauliui Mekas labiau žinomas dėl savo filmuotų darbų, tačiau rašymui jis teikia išties didelę svarbą. “Esu išleidęs dvi savo dienoraščių versijas – vaizdo ir rašytinę. Abi šios versijos turi skirtingas galimybes. Filmuojama tai, ko neįmanoma parašyti. Rašoma tai, ko neįmanoma nufilmuoti. Aš parašiau dvi knygas: viena – eilėraščiai, kita – mano dienoraštis. Mano gyvenimo aprašymas Vokietijoje ir Niujorke (“Žmogus be vietos” aut. past.). Rašytiniai ir vaizdo dienoraščiai yra vienas kitą papildantys, tačiau nelyginami”.

Maistas

Nors Jonas jau seniai tapo pasaulio piliečiu, jis su pasididžiavimu demonstruoja lietuvybę. Pvyzdžiui, į interviu atvyko įsisegęs “Lietuva – kultūros sostinė” ženkliuką ir neslepė džiaugsmo paplepėti su bendrapiliete apie Tėvynę ir maistą, kurių Jonas, kaip kiekvienas užsienyje gyvenantis lietuvis, be galo pasiilgsta.

Į klausimą, kurios kulinarijos srities specialistas jis mano esąs, Jonas atrėžia – lietuviškai kulinariškas: “Aš gerai moku gaminti bulvinius blynus. Imi į rankas bulves ir “tarką”. Paslaptis – “tarkos” skylučių diametras. Tu pati puikiai žinosi, kai surasi būtent “tą tarką”. Reikia sutarkuoti bulves ir atsikratyti tam tikro kiekio jų sulčių. Tada belieka sumaišyti masę su miltais ir viskas. Draugams mano bulviniai blynai pasakiški.”

Netgi kalbėdamas apie savo filmus, Mekas grįžta prie lietuviško maisto: “Lietuviška duona skaniausia pasaulyje. Jos skonis išlieka net po trijų savaičių. Paprastą duoną reikia išmesti po trijų dienų. George Mačiūno mama pasirūpindavo, kad jis ir jo draugai visada turėtų tikros lietuviškos duonos. Artimi Mačiūno draugai Johnas Lennonas ir Yoko Ono taip pat mėgo ją valgyti... ir tai darė gana dažnai.”

Giedojimas

Mėgstu klausti žmonių, ar jie moka savo šalies himną ir kada jiems paskutinį kartą teko jį sugiedoti. To paties paklausiau ir Meko. Jis ir vėl nesudvejoja atsakydamas: “Gerai prisimenu tą akimirką – tai įvyko prieš du metus, Vilniuje. Tada aš gavau naują lietuvišką pasą – tad pasų poskyryje atsistojau ir pradėjau giedoti”...



FIN

Pokalbiai tęsėsi dar ilgai. Daugiausiai apie maestro keliones po pasaulį, nemažėjantį troškulį kuo daugiau išmokti, pamatyti ir nufilmuoti. Pasimatymas baigėsi kine, Mekui grojant armonika ir dėkojant žiūrovams už jų laiką ir meilę.

Po susitikimo grįžusi namo, vieną po kito “ryjau” jo filmukus YouTube. Net nežinau kiek kartų žiūrėjau ištrauką, kurioje Mekas kalba apie svarbą retsykiais patirti nervinį priepuolį, nes tik taip išvengiama būti normaliu. O jam būti normaliu negalima, ypač jam, nes for an artist to be normal is a disaster. Vėliau jis sveikina Britney Spears už drąsą nusiskusti plaukus ir po griežto liepimo žmonėms ir spaudai palikti ją ramybėje, duoda įsakymą kiekvienam nors kartą nusiskusti galvą. Vien dėl to, kad pasikeistume ir pradėtume kažką iš naujo. Nebūtų Mekas.