Filmo peržiūra ir artimesnė pažintis su O. Sembène’o kūryba vyks lapkričio 19 d. kino centre „Romuva“, Kaune.
Jau trečius metus (NKDT dalyvauja Kūrybiškos Europos partnerysčių projekte, siekiančiame megzti Europos kultūrinius ryšius su Afrikos žemyno kultūromis, meno centrais ir kūrėjais. Šių metų rugsėjo 13 d. žiūrovai buvo kviečiami į NKDT premjerą pagal Burkina Faso dramaturgo Aristide’o Tarnagdos pjesę „Atidaryk duris“ (rež. Justinas Vinciūnas). Kino filmas – dar vienas šio projekto kūrinys.
Senegalo ir Lietuvos kultūras sujungiančio filmo kūrybinis procesas vyko 2024 m. žiemą skirtingose Lietuvos vietose ir vasarą Dakare. Filmo partneris – Dakare įsteigtas tarptautinis meno ir mokslinių tyrimų centras „RAW Material Company“. Filmo kūrėjai – menininkų kolektyvas „The School of Mutants“ (liet. Mutantų mokykla): Stéphane’as V. Bottéro, Hamedine’as Kane’as ir Esame Valérie Osouf, savo kūrinius pristatantys įvairiose meno renginiuose pasaulyje (Dakaro bienalė, Kauno bienalė, Berlyno bienalė ir kt.).
Pagrindinius herojus įkūnijo teatro režisierius Naubertas Jasinskas ir kino režisierius Alassane’as Sy iš Senegalo. 2024 m. lapkričio 22–24 d. „Pokalbio tarp pasaulių“ premjera vyks Dakare. Apie filmo gimimo procesą – pokalbis su Afrikos žemynui atstovaujančiais kūrėjais: E. V. Osouf, S. V. Bottéro ir H. Kane’u, „The School of Mutants“, bendros meno ir tyrimų platformos, skirtos pasipriešinimo, spekuliatyviosios ateities ir alternatyvios istorijos temoms pokolonijiniame kontekste tyrinėti, nariais.
– Gal galėtumėte prisistatyti ir daugiau papasakoti apie „The School of Mutants“? Ar dažnai dirbate kartu? Kokie yra šiuo metu jus dominantys klausimai arba temos?
– Mus domina dekolonizacijos, bendruomeniškumo ir gebėjimo įveikti sunkumus klausimai, ypač kai jie susipina su aplinkos ir kultūros problemomis. „The School of Mutants“ gimė iš bendro intereso skatinti bendradarbiavimą ir tarpdisciplininę erdvę įvairiose šalyse.
– Koks šiuo metu Dakaro meninis ir kultūrinis klimatas?
– Dakaro menas klesti, o tokie svarbūs renginiai kaip Dakaro bienalė pristato šiuolaikinį Afrikos meną pasauliniu mastu. Dakaro menininkai nagrinėja urbanizacijos, ekologijos, ekstraktyvizmo ir kolonializmo palikimo problemas, dažnai pasitelkdami naujoviškas priemones. Šis kūrybinis Dakaro kraštovaizdis formuoja mūsų veiklą, nes aktyviai bendradarbiaujame su bendruomene ir lokaliu naratyvu, kartu juos susiedami su platesnėmis pasaulio problemomis.
– Papasakokite apie filmo „Pokalbis tarp pasaulių“ idėjos kilmę ir kontekstą.
– Filmas gimė norint suvienyti du iškilius XX a. kino kūrėjus J. Meką ir O. Sembène’ą įsivaizduojamame sienas ir laiką peržengiančiame dialoge. J. Meko kūriniuose skamba tremties ir nostalgijos temos, O. Sembène’as vaizduoja afrikiečių emancipaciją. Jo vizija tvirtai įsišaknijusi kairiųjų panafrikiečių idealuose. Inscenizuodami įsivaizduojamą šių kūrėjų pokalbį, norime ištirti kino, kaip pasipriešinimo ir sąsajos priemonės, vaidmenį, jo galimybes ir ribas.
– Kokie buvo šio filmo kūrimo etapai?
– Pradėjome nuo tyrimų, kurių metu gilinomės į J. Meko ir O. Sembène’o gyvenimą, kūrybą ir bendruomenes. Filmavimas vyko J. Meko gimtajame kaime Lietuvoje ir Dakaro Yoff Pecheurs rajone, kur O. Sembène’as praleido didžiąją savo gyvenimo dalį. Šių vietų įamžinimas kino juostoje leido sukurti poetišką abiejų režisierių buvimo jausmą, įkūnytą dviejų aktorių: A. Sy ir N. Jasinsko, kurie taip pat yra režisieriai. Montuojant filmą bendradarbiauta su Senegalo ir Lietuvos menininkais, derintos perspektyvos, kad būtų sukurtas filmo tonas ir pasakojimas.
J. Meko kūriniuose skamba tremties ir nostalgijos temos, O. Sembène vaizduoja afrikiečių emancipaciją.
– Tyrimai buvo dalis filmo kūrimo proceso. Kokie tyrimų metu atrasti dalykai nustebino labiausiai?
– Mus pribloškė tai, kad Lietuvos ir Senegalo kultūrose labai vertinamas žodinis pasakojimas ir kolektyvinė atmintis. Šis bendras bruožas mums leido suvokti pasakojimo, kaip kultūros išsaugojimo ir pasipriešinimo būdo, svarbą labai skirtinguose kontekstuose.
– Ar galėtumėte šiek tiek paaiškinti svarbiausius filme matomus parinktus vaizdus, tokius kaip žmonių figūrėlės, jūros pakrantė ir pan.?
– Filmo vaizduose slypi daugybė prasmių. Pavyzdžiui, jūra simbolizuoja atskirtį ir sąsają, tremtį ir diasporą, bet taip pat jungia du žemynus. Figūrėlės ir simboliniai objektai atskleidžia protėvių žinias, kultūrinę atmintį ir pasipriešinimą, vaizduodamos žinomas pasaulines figūras (Andy Warholą, Niną Simone, Ho Chi Minhą, Yoko Ono, Alleną Ginsbergą, Patrice’ą Lumumbą, Amilcarą Cabralą ir t. t.), sukuria filmui reikiamą kontekstą.
– Kaip sugalvojote filme girdimą dialogą?
– Dialogas yra kruopščiai sukonstruotas įsivaizduojamas pokalbis, paremtas J. Meko ir O. Sembène’o raštais ir kino darbais. Mūsų tikslas buvo užfiksuoti jų bendras ir prieštaringas vertybes, pasaulėžiūrą, tyrinėjant atminties, išstūmimo ir kultūrinio pasipriešinimo temas, pasitelkiant dialektišką procesą, pagerbiantį abiejų autorių nuomonę.
– Ar galėtumėte papasakoti apie O. Sembène’ą ir jo reikšmę Senegalo kultūrai?
– O. Sembène’as, kuris taip pat buvo novelistas ir kovotojas, yra svarbi Senegalo kultūros ir vadinamojo juodaodžių paveldo asmenybė, vadinama Afrikos kino tėvu. Jo kūryba suteikė naują perspektyvą, kuri afrikiečiams leido pamatyti save kaip laisvus subjektus, metė iššūkį kolonijiniams pasakojimams ir skatino savęs reprezentaciją. Jo įtaka toli peržengia kino ribas, primindama meno poveikį socialiniams judėjimams ir kultūriniam pasididžiavimui.
– Kaip O. Sembène’as suvokiamas šiandien? Ar jo filmai ir literatūra įkvepia jaunesnius menininkus?
– Žinoma. O. Sembène’o įsipareigojimas perteikti tikrą afrikietišką patirtį ir nagrinėti socialines problemas tebeįkvepia jaunus Afrikos kino kūrėjus ir menininkus. Jo dėmesys pasakojimui, kaip pokyčių priemonei, ir atsisakymas prisitaikyti prie vakarietiškų standartų labai stipriai veikia jaunąją kartą, siekiančią tęsti jo palikimą.
– Kaip manote, ar įsivaizduojamo O. Sembène’o ir J. Meko pokalbio rekonstrukcija gali būti įdomi Senegalo žiūrovams?
– Taip, be abejo. Filme nagrinėjama diskusija giliai siejasi su Senegalo žiūrovais. Įsivaizduojamo pokalbio idėja kviečia žiūrovus apsvarstyti tam tikrų sunkumų tarptautiškumą ir kartu leidžia naujai pažvelgti į O. Sembène’o palikimą kaip į platesnio kino pokalbio dalį.
– Kokie jūsų įspūdžiai apie Lietuvą ir Lietuvos meninę kultūrą?
– Lietuvos menas giliai atspindi istoriją, tapatybę ir kultūrinį atsparumą. Vyksta kolektyvinės atminties iš naujo vertinimo procesas, kuris sutampa su panašiais judėjimais Senegale. Mus priėmė atvirumo ir mainų kultūra, praturtinusi bendradarbiavimą su Lietuvos menininkais ir bendruomenėmis.
– Ar atradote kokių nors paralelių tarp Senegalo ir Lietuvos kultūrų, kraštovaizdžių ir žmonių?
– Nepaisant geografinių ir kultūrinių skirtumų, abi šalis sieja sudėtinga imperialistinės okupacijos istorija, bet kartu ir pagarba paveldui, kolektyvinei tapatybei. Nors kraštovaizdžiai ir skiriasi, turi panašiai gilią kultūrinę atmintį. Šis paralelių atradimas lėmė daugelį filmo vaizdų ir pasakojimų pasirinkimų.
Plečiant horizontą
Lapkričio 19 d. vyks filmų „Pokalbis tarp pasaulių“ ir O. Sembène’o filmo „Juodaodė mergina“ peržiūra.
Renginys nemokamas, tačiau būtina išankstinė registracija https://forms.gle/y8VEAMLBY1Ws9b3B8 – vietų skaičius ribotas
18 val. – teatrologo ir meno vadovo E. Klivio pokalbis su filmo dalyviais: režisieriumi N. Jasinsku ir fotomenininku Arūnu Kulikausku; trumpametražio filmo „Pokalbis tarp pasaulių“ peržiūra.
19 val. – O. Sembène’o filmo „Juodaodė mergina“ (1966 m., pristato kino kritikas Gediminas Jankauskas) peržiūra. Filmas rodomas prancūzų kalba su titrais anglų kalba. Tai pirmasis Užsachario Afrikos filmas, patekęs į pasaulinio kino akiratį. Jame pasakojama jaunos merginos iš Dakaro istorija. Gavusi auklės darbą turtingoje prancūzų šeimoje, mergina sulaukia kvietimo išvykti į Antibus, Prancūziją. Ji džiugiai priima šį pasiūlymą ir yra kupina naujo gyvenimo vilčių. Deja, ją pasitinka visai kitokia realybė.
Naujausi komentarai