Kaip ir kasmet, Pažaislio muzikos festivalio svečių sąrašas užburia ne ką mažiau nei pakviestųjų atliekama muzika. Tarp šiųmečių jo svečių – pasaulinio lygio operos solistė iš JAV Jūratė Švedaitė.

"Dainuodama Lietuvoje jaučiu nepaprastai daug džiaugsmo", – sako soprano balso savininkė, garsaus kompozitoriaus Jono Švedo anūkė. Čia – būrys draugų, tėvai ir publika, kuri, neslepia J.Švedaitė, yra kitokia nei užatlantėje.

– Pradėkime nuo vaikystės. Gimėte tikrai muzikalioje šeimoje. Jūsų senelis – garsus lietuvių kompozitorius Jonas Švedas. Kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su muzika?

– Mūsų namuose visuomet grojo muzika. Tad tokia ir pažintis buvo, kad užaugau klausydamasi jos. Bet iš tikrųjų muzika mane užbūrė, kai buvau labai maža – ketverių metų. Senelis nusivedė mane į tuometę Paveikslų galeriją, dabartinę Arkikatedrą, pasiklausyti vargonų mzukos. Sekmadieniais ten visada grodavo vienas didžiųjų mūsų vargonininkų – turbūt repetuodavo. Jei gerai pamenu, tai dažniausiai būdavo Bernardas Vasiliauskas. Aš iki šios dienos prisimenu šitokią mūsų popietę, o vargonų muziką myliu iki šių dienų.

– Klasikinė muzika – jūsų darbas. O kokia karaliauja jūsų namuose?

– Mano vyras mėgsta džiazą, todėl labai dažnai mūsų namuose skamba tokia muzika. Aš, jei turėčiau galimybę, klausyčiau tik klasikos. Nuo pat mažens neturėjau jokio polinkio kitokiai muzikai. Bandžiau klausytis bitlų arba "Queen", bet jų nepamėgau.

– Viename interviu esate minėjusi, kad būdama dvylikos metų bėgote iš pamokų, kad paklausytumėte Giuseppe Verdi operos "Aida"..

– Taip, jau būdama dvylikos metų žinojau turbūt visą operą. Namuose būdavo daug įrašų, plokštelių. Jų ir klausydavau. Žinoma, tais laikais nebuvo kompiuterio, todėl negalėjau tiesiog įsijungti grotuvo ir pasiklausyti muzikos ar jos atsisiųsti. O plokštelių buvo tikrai daug, todėl jas ir klausydavau.

– Kokį vaidmenį menas ir muzika apskritai vadino jūsų šeimos gyvenime?

– Mūsų šeimoje menas turėjo labai didelę reikšmę. Mano močiutė buvo balerina, vis tiek tai yra susiję su muzika. Kiekvienas mūsų šeimos narys bent  šiek tiek grojo fortepijonu. Tai buvo kaip ir privaloma. Aš pati esu dainavusi "Liepaičių" chore, paskui įstojau į parengiamuosius kursus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Privačiai mokiausi groti fortepijonu. Gan neblogai sekėsi.

– Galbūt galėjote tapti ir garsia pianiste. Kodėl vis dėlto pasirinkote dainavimą?

– Dainavimas mane visuomet traukė, nors mane ir norėjo atiduoti mokytis tuometę M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Kai man buvo šešeri, visai nenorėjau mokytis muzikos. Man nebuvo įdomu. Buvau dar vaikas. Pradėjau lankyti menų mokyklos parengiamuosius kursus. Ten buvo taip nobodu, kad kai vyko baigiamasis egzaminas, pati neatsimenu, bet man tėvai pasakojo, sudainavau taip blogai... Matyt, specialiai. Kai išėjau iš to egzamino blogai sudainavus, su didžiausia šypsena pasakiau – na, o dabar einame į tą mokyklą, kurioje anglų kalbos moko.

– Norėjote mokytis ne muzikos, bet anglų kalbos. Iš kur toks šios kalbos potraukis?

– Nesuprantu. Galbūt čia koks nors išankstinis užprogramavimas, juk išvykau į Ameriką.

– Muzikos pamokose mokykloje turbūt sužibėdavote.

– Per muzikos pamokas aš nesireikšdavau. Nesu toks žmogus kuris labai nori pasirodyti. Nepaisant to, visi žinojo, kad aš turiu gerą balsą. Manęs nė vienas dirigentas ar muzikos mokytojas nepaleisdavo. Visada duodavo padainuoti solo ar kažką pagroti. Žodžiu, išnaudojo mane kiek tik galėdavo. Gerąja prasme.

– Neprieštaraudavote?

– Tikrai ne. Tai buvo lyg pareigos jausmas.

– Kokią įtaką jums darė senelio darbai, žinomumas Lietuvoje?

– Lietuvoje aš iš tiesų kasdien turėjau prisiminti, kas esu ir kas yra mano senelis. Kad ir kur nueičiau, kur man reikėtų pasakyti savo pavardę, pirmas klausimas būdavo: "Ar jūs ne Jono Švedo giminaitė?". Žinoma, aš turėjau pasakyti, kas esu. Čia buvo oficialioji visko pusė. Na, o tiesiogiai man senelis padarė didelę įtaką. Jis mirė, kai aš buvau visiškai maža. Kai ateidavau pasisvečiuoti pas močiutę, dažnai užsukdavau į jo kambarį. Kambarys buvo paliktas tarsi muziejus, nes močiutė nieko nenorėjo keisti. Netgi senelio kalendoriuje yra palikta atversta ta diena, kai jis mirė. Aš ateidavau, atsisėsdavau prie senelio fortepijono ir pradėdavau groti. Kambaryje tvyrojo kažkokia ypatinga aura. Man tas kambarys buvo tarytum šventykla.

– Į Lietuvą atvykstate nedažnai. Ko čia pasiilgstate labiausiai?

– Labiausiai pasiilgstu mūsų lietuviškos atmosferos, santykių. Pačios Lietuvos, maisto. Na, savaime suprantama, pasiilgstu tėvų ir draugų . Dėl to ir atvažiuoju.

– Kokių Amerikos ir Lietuvos kultūros, žmonių santykių, atmosferos skirtumų pastebite?

– Skirtumas yra milžiniškas. Ypač skiriasi santykiai tarp žmonių. Negalima apibrėžti, ar tai yra blogiau, ar geriau. Tai yra tiesiog skirtumas. Žmonės yra skirtingai išauklėti, tai yra visai kita kultūra. Esu labai daug pasaulio apkeliavusi. Žmonės visame pasaulyje yra labiau panašūs nei skirtingi. Galbūt pagrindinis, didžiausias skirtumas yra žmonių išsilavinimas, požiūris, suvokimas. Jie viską vertina šiek tiek kitaip, žiūri šiek tiek į skirtingas puses, į skirtingus dalykus. Pas mus viskas labiau nukreipta į šeimą, jos ryšius, ten žmonės labiau savarankiški, atsiskyrę nuo šeimos.

– Sakote, kad skiriasi santykiai šeimoje. Kuo jie skiriasi?

– Pas mus tėvai labai dažnai būna prikausomi nuo vaikų, o vaikai labai priklausomi nuo tėvų. Amerikoje labai dažnai vaikai, tik pabaigę mokyklą ar aukštąjį mokslą, nori bėgti kuo toliau nuo tėvų. Tas pats ir su tėvais, labai dažnai jie atsiduria senelių namuose, nes šeimos yra išsivažinėjusios po visą Ameriką. Ten atstumai labai dideli, šeimos susitinka rečiau. Finansinė struktūra Amerikoje taip pat yra visiškai kitokia, mes prie jos tik bandome prieiti. Tai diktuoja kultūrą.

– Viename pokalbyje esate užsiminusi, kad Amerikoje į operą eina vyresnio amžiaus žmonės.

– Taip. Turbūt ateina toks brandos laikas, kai žmonės pagalvoja, kad jau atėjo laikas eiti į klasikinės muzikos koncertus ar pagaliau turi tam pakankamai lėšų. Labai daug kas priklauso nuo finansinės padėties ir žmogaus amžiaus. Amerikoje pagrindinė klasikinių koncertų publika – maždaug 65 metų ir vyresni. Kultūra ir menas Amerikoje yra prabanga. Klasikine muzika domisi tik 2 proc. amerikiečių. Ir tie 2 proc. yra iš aukštesnio sluoksnio, nes bilietai yra tiesiog labai brangūs ir paprasčiausiai neprieinami vidutinius atlyginimus gaunantiems žmonėms. Bilietai į operą kainuoja nuo 50 dolerių. O "Metropolitan Operoje" sezono metu vietų galima rasti ir už 450 dolerių.

Amerikoje visas dėmesys mokykloje nukreiptas į sportą, o ne į meną, nėra ugdomas klasikinės muzikos pomėgis. Ir kai žmonės baigia mokyklas, universitetus, koledžus, jiems net nėra įdomi ta muzika, nes jie tiesiog nėra su ja susidūrę vaikystėje. Lietuvoje valstybė menui skiria labai daug pinigų – Amerikoje valstybė menui pinigų neskiria iš viso, visus pinigus organizacijos turi susirinkti iš remėjų, privačių asmenų, fondų. Organizacijos nežino, kokį biudžetą turės kitais metais. Meno žmonės nėra tikri, kad gaus pakankamai pinigų organizacijai išlaikyti, dėl to viskas labai kenčia. Nepaisant to, yra apstu įvairių mecenatų, o Amerika turi tikrai nemažai labai aukšto lygio teatrų, orkestrų ir kitų meno įstaigų.

– Lietuvoje labai daug artistų guodžiasi, kad menas čia miršta, nes atlikėjų atlyginimai nėra dideli. Kokia situacija pas jus?

– Pas mus labai mažai muzikantų dirba pagal profesiją. Tokių žmonių nėra nė šimtadalio procento. Tikrai nedaug kas gali sau pasakyt, kad labai patogiai gyvena iš muziko duono.

ažniausiai susiduriu su žmonėmis, kurie ateina į vakarinę repeticiją iš savo pagrindinio darbo. Pavyzdžiui, moteris groja orkestre, o iš tiesų dirba medicinos seserimi, padavėja arba dar kažkuo. Kitaip žmonės tiesiog neišgyventų. Yra labai nedaug tokių orkestrų, kurie moka muzikantams gerą atlyginimą. Ant rankos pirštų galima suskaičiuoti, kiek tokių orkestrų yra.

– Nors Lietuvoje esate koncertavusi nedaug, mūsų žmones vis vien pažįstate. Kaip galėtumėte palyginti auditoriją Amerikoje ir Lietuvoje?

– Žinoma, publika, kuri ateina klausyti manęs, abiejose šalyse yra labai geranoriška, nes žmonės visada ateina norėdami gerai praleisti vakarą, dvasiškai patobulėti. Tik Amerikoje yra labai ryški riba tarp tų, kurie tikrai daug išmano apie muziką, ir tų, kurie visiškai nieko neišmano. Lietuvoje ta publika yra daugmaž vienoda.

– Iš Lietuvos į Ameriką išvykote santuokoje nugyvenusi šešerius metus. Jūsų vyras amerikietis. Viename interviu minėjote, kad būtent jis pasakė, kad pasiilgo Amerikos ir liepė susikrauti lagaminus. Taip ir buvo?

– Buvo ir svarbesnių priežasčių keliauti į Ameriką. Aš sirgau. Mūsų gydytojai buvo labai nuostabūs, tačiau Lietuvoje nebuvo man gydyti reikalingos technologijos. Ji jau buvo išrasta ir naudojama Amerikoje. Būtent toje valstijoje, iš kurios kilęs mano vyras. Todėl mano sveikata buvo didžiausias argumentas keliauti į Ameriką. Nors, žinoma, vyras irgi buvo išsiilgęs namų.

– Ar nebus kada nors, kad jūs pasakysite: aš noriu namo, susikraukime lagaminus ir važiuokime į Lietuvą?

– Mūsų dukros yra amerikietės. Nors vyresnė dukra yra gimusi Lietuvoje, vis tiek jos abi užaugo Amerikoje. Ten turi savo savo gyvenimus. Todėl aš nemanau, kad dukros su mumis atvažiuotų. Bet galbūt. Aš nežinau, negaliu sakyti.

– Pakalbėkime apie jūsų darbą. Muziko dalia nėra lengva. Esate it vaikščiojantis instrumentas, nes muziką atliekate balsu. Jeigu kada nors atsitiktų taip, kad dainuoti nebegalėtumėte, ko tada imtumėtės? Ar turite planą B?

– Mano gyvenime buvo toks momentas, kai sirgau, o gydytojai nežinojo, kas man yra. Man trūko blužnis ir pasireiškė didžiausios komplikacijos. Gydytojai pasakė, kad reikia nutraukti visą sunkų fizinį darbą ir bet kokį judėjimą apskritai. Jeigu ramiai gulėsiu lovoje ir nieko nedarysiu, gal gyvensiu 15–20 metų. Tai atsitiko kaip tik tada, kai dainavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Teko nemažai pagalvoti... Kai baigiau magistrantūros studijas, gavau aukštojo mokslo pedagogo ir dainininkės kvalifikaciją. Galėjau dėstyti vokalą – aš jį dėstau ir dabar, koledže esu docentė. Turbūt čia būtų mano tas antrasis variantas. Dabar jau keleri metai dirbu pagal vasaros programą jauniems dainininkams, ką tik pabaigusiems studijas. Jiems vyksta festivaliai ir paskaitos. Man ne tik tenka dėstyti vokalą, bet ir statyti scenas. Todėl, atsitikus nelaimei, gal būtų galima ir nedidelė kryptis į režisūrą.

– Esate įkūnijusi labai daug skirtingų moterų personažų. Ir Violetą "Traviatoje", ir Mimi "Bohemoje" ir Tatjaną "Eugenijuje Onegine", ir linksmuolę Rosiną "Sevilijos kirpėjuje". Kuris vaidmuo buvo pats sunkiausias ir įsimintiniausias?

– Neseniai esu dainavusi Čio Čio San iš Giacommo Puccini operos "Madam Baterflai". Šis vaidmuo buvo turbūt vienas sunkesnių. Jam reikia labai daug ištvermės. Yra daug scenų, kai tenka ištisai dainuoti. Tam reikia labai daug pasiruošimo, daug fizinės, emocinės ištvermės.

– Kuri scena jums įsiminė labiausiai?

– Na, iš tiesų emociškai stipriausia yra ta scena, kai man reikia atsisveikinti su Mažyliu. Madam Baterflai sako: "Žiūrėk, žiūrėk gerai į mano veidą." Tiesiog negalėjau susivaldyti, kiekvieną kartą kaupdavosi ašaros ir aš vis turėdavau priminti sau, kad negaliu verkti, nes dar reikia dainuoti! Kartais nueidavau nuo scenos ir negalėdavau net kvėpuoti. Tiesiog užgniauždavo kvapą. Emociškai tai buvo sunkiausia scena. Kita gana sunki scena buvo iš G.Puccini operos "Toska". Ven dėl to, kad per vieną dieną ši mano herojė pereina, kaip mes sakome, per emocinę mėsmalę. Ji patiria labai daug.

– Šiais laikais opera Amerikoje vis dažniau šiuolaikinama, galima sutikti įdomesnių režisūrinių sprendimų. Kaip jūs susitvarkote su tuo, kad tenka ir daugiau pavaidinti ir dar gerai sudainuoti?

– Mes labai dažnai su režisieriais kalbamės ir tariamės. Kartais dainininkai prieina prie režisieriaus ir pasako, kad negalės dainuoti taip, kaip yra prašoma. Dauguma režisierių neprašo mūsų daryti jokių ekstremalių judesių ar ekstremalių pozicijų. Bet, pavyzdžiui, dainuojant Tatjanos partiją operoje "Eugenijus Oneginas", režisierius norėjo, kad aš gulėčiau ant lovos pusiau nusvirusi žemyn. Visiškai atsilošusi. Taip reikėjo dainuoti kelias eilutes. Pabandžiau. Išėjo. Vėliau reikėjo dainuoti Richardo Wagnerio "Skrajojantį olandą". Režisierius paprašė dainuojant ariją vis atsistoti, atsisėsti. Susitvarkiau, nors buvo ir sunku. Bet buvo momentas, kai pasakiau jam tiesiai šviesiai: "Jei liepsite man dar kartą atsistoti, paskutinės gaidos neišdainuosiu."

– Ar yra toks vaidmuo, apie kurį visuomet svajojate ir labai norėtumėte sudainuoti?

– Labai noriu sudainuoti Adrianos vaidmenį Francesko Cilea operoje "Adriana Lekuvrer". Ne vien dėl to, kad muzika yra be galo graži. Labai daug legendinių dainininkių yra dainavusios toje operoje ir kiekviena traktuoja tą vaidmenį labai skirtingai. Būtent todėl man pačiai labai įdomu. Nors dabar jau drąsiai galiu pasakyti, kad esu dainavusi daug garsių vaidmenų, apie kuriuos visuomet svajojau.

– Jums tikrai patinka vaidinti blogas moteris, kaip kartą esate sakiusi. Kodėl?

– Aš visuomet paklausiu savo studentų, ar jie pagalvoja, kad yra žmonių, kurie yra labai įžūlūs ir visko pasiekia per įžūlumą. Arba tokie, kuriems visiškai niekas nerūpi ir dėl to jie gali daryti tai, ką nori. Ar jūs kartais nenorite būti tokiais žmonėmis? Jie man visada atsako, kad kartais iš tiesų to nori. Tada aš jiems ir sakau: vaidmuo – galimybė, kai galima tapti tokiais žmonėmis ir niekam nepadaryti nieko blogo. Tai yra visiškas persikūnijimas į kažką kitą. Todėl aš ir mėgstu vaidinti blogas moteris. Juk pati gyvenime esu gera.

– Ar nesunku gyvenime įkūnyti tiek daug skirtingų personažų, būt scenoje kitokiai nei namuose – ir tai bene kasdien? Neparsinešate namo emocijų, kurias patiriate scenoje?

– Kai suintensyvėja repeticijos, artėja premjeros, labai dažnai būna, kad šiek tiek asmens, kurį vaidinu, pereina į mane. Bet visada save sustabdau ir pasakau: ne, čia ne aš. Dažniausiai toks susitapatinimas atsiranda visiškai nesąmoningai. Kai repetavome antrą operos "Toska" veiksmą, kur Toska nužudo Skarpiją, tos emocijos  kažkaip pasiliko. Po repeticijos parėjau namo ir tarsi sienomis lipau! Aš niekaip nesupratau, kodėl taip yra. Vėliau sužinojau, kad nesvarbu, ar mes galvojame apie kažkokį veiksmą ar jį atliekame. Mūsų smegenims tai yra tas pats. Mes esame sąmoningi žmonės. Suprantame, kad tik vaidiname, bet mūsų kūnas iš esmės to nežino. Būtent todėl, kai atlieki kažkokį aktą, ar tai būtų nužudymas, ar savižudybė, iš kūno eina impulsai į smegenis ir jos viską įsisąmonina tiesiogiai.

Psichologiškai mano darbas yra tikrai sunkus. Ypač jeigu rimtai atsiduodi darbui, bandai įsikūnyti į personažą.

– O kaip Lietuvos muzikos mokykla yra vertinama Amerikoje?

– Lietuvos muzikos mokykla yra nepaprastai aukšto lygio, visi atvažiuoja labai gerai muzikaliai išsilavinę ir puikiai pasiruošę. Labai daug kur yra komentuojama, kad lietuviai muzikantai turi savo veidą, savo instrumento garsą. Nesvarbu, kokiu instrumentu jie grotų: ar tai balsas, ar fortepijonas, mūsų muzikalumas nepaprastai savitas, technika gera. Vienu žodžiu, esame labai aukšto lygio.

– Ar nebūna sunku išskristi į Ameriką, jei taip maloniai jaučiates viešėdama ir dainuodama Lietuvoje?

– Kiekvieną kartą sunku išskristi. Dainuodama čia jaučiuosi lyg kitame pasaulyje. Atvykstu – čia vienas pasaulis, išvykstu – ten visai kitas. Tuo labiau kad aš ir šį, ir praėjusį kartą, kai atvažiavau koncertuoti, buvau be vyro ir be vaikų. Tiktai su savo tėvais. Pasijutau lygi maža mergaitė, kaip prieš 30 metų. Galbūt todėl, kad nereikia rūpintis paprastais kasdieniais darbais, kuriais įprastai rūpinčiausi namuose.