K. Ribaitis: bardas – ne tik vyras su barzda ir gitara

Šį rugpjūtį į nacionalinio bardų muzikos festivalio „Purpurinis vakaras“ sceną 22 metų dainininkas ir muzikantas Anykščiuose lips ne kartą.

– Kristijonai, užaugai dviejų režisierių šeimoje. Iš kur atsirado muzika?

– Kaip ir daugelį vaikų, tėvai mane siuntė į muzikos mokyklą. Tik, kaip daugeliui tų vaikų, noras groti po muzikos mokyklos niekur nedingo. Taip jau nutiko, kad tarp kitų veiklų dainavimas ir grojimas visada imdavo viršų.

– O kaip tave įtraukė bardų pasaulis?

– Įkritau į jį visai netyčia. Kurdavau angliškus tekstus, dainuodavau angliškai, – lietuvių kalba man atrodė banali, o anuomet per radiją skambėjusios lietuviškos dainos – absoliutus popso dugnas. Kažkuriuo metu iš naujo atradau Vytautą Kernagį, Saulių Mykolaitį, Gediminą Storpirštį. Pamėginau rašyti panašiai, štai, ir likau čia, kur esu dabar.

Bardų pasaulyje mane labiausiai žavi intymus ryšys tarp klausytojo ir atlikėjo, sugebėjimas įsibrauti į klausytojo vidų – kokybiška muzika, geru tekstu ar tiesiog viena taiklia poezijos eilute.

– Apie ką toji poezija?

– Šiais metais „Bardai LT” išleido mano debiutinį albumą „Vakar buvo rytoj”. Savo dainose noriu į kasdienius, banalius dalykus pažvelgti šiek tiek kitaip. Daina „Bučinys“ yra ne apie meilę, o apie tai, kas vyksta mintyse, kai pirmą kartą bučiuojiesi. Juk pirmasis bučinys niekada nebūna iškart meilė. Dainuojamojoje poezijoje žodžiai dažniausiai yra svarbesni už muziką.

– Koks jausmas yra turėti materialų savo dainų įrodymą – pirmąją plokštelę?

– Albumas „Vakar buvo rytoj“ išėjo geresnis nei tikėjausi. Atrodė, niekaip nepavyks į plokštelę perkelti gyvo savo dainų skambesio. Tačiau komanda iškart pagavo, ką norėjau pasakyti ir viską gražiai suguldė.

– Esi kalbėjęs, kad norėtum pakoreguoti bardo stereotipą. Bardas tau – ne vien vyras su gitara. Tai kas gi – jis?

– Pastebiu, kad vyro su gitara stereotipas nyksta. Kad ir kaip gera yra matyti ramų vyruką su gitara rankose, tik nedaugelis iš jų turi Vytauto Kernagio ir Sauliaus Mykolaičio charizmos. Sutinku su Gyčiu Ambrazevičiumi: tai, kas nutikę daugeliui mūsų kartos dainių, yra „postdainuojamoji poezija“. Iki šiol neradau geresnio termino apibūdinti šiuolaikinį bardą.

– Nebe pirmus metus dainuosi festivalio „Purpurinis vakaras” scenoje, kokių galimybių tau suteikia šis festivalis?

– Nėra svarbesnio dainuojamosios poezijos festivalio. Dalyvauti „Purpuriniame vakare“ man – tikras džiaugsmas, šiais metais tai bus ketvirtasis kartas. Ir nuostabi galimybė iš jo pasiimti tai, ko trūksta pačiam, pasimokyti. Anykščiuose sutinku žmones, su kurių muzika augau, kuriuos matydavau scenoje, televizijoje, teatre. Šiandien su jais stovėti vienoje scenoje – fantastika.

– Nemažai bardų Lietuvoje publikai pažįstami ir iš teatro scenos. Ar pats nesvarstei galimybės pamėginti teatre?

– Gal kada nors (juokiasi). Abu mano tėvai – televizijos režisieriai (Tomas Ribaitis ir Asta Einikytė), taigi iš arti mačiau visus gerus ir blogus dalykus, kurie vyksta scenoje. Įtariu, kad aktorystė po truputį atsiras mano gyvenime. Būtų tiesiog keista, jei taip nebūtų.