Panašumų būta ne vien balse, bet ir profesiniuose pasirinkimuose: štai, Kostas Smoriginas vyresnysis – teatro ir kino aktorius, o jaunesnysis – operos solistas. Ir nors abu scenoje būna dažnai, vienoje susitinka retai. Tokį retą ir ypatingą reginį bus galima išvysti Kauno Pažaislio festivalio koncerte rugpjūčio 13-ąją, kuris žymės dar ir Kosto Smorigino jaunesniojo 40-ąjį jubiliejų.

Mintimis apie savo vaidmenis, kūrybinį santykį, iššūkius scenoje, o taip pat ir operos bei dramos teatro panašumus abu Kostai Smoriginai pasidalijo su "Kauno dienos" skaitytojais.

– Jūs ir tėtis turite ne tik vienodus vardus, bet ir tą pačią profesiją, tik abiejų scenos – skirtinguose žanruose. Nuo mažens norėjote eiti tėčio pėdomis?

– Norėjau tapti aktoriumi, kaip ir tėtis, vokalo amato mokytis rimčiau pradėjau dėl visiško atsitiktinumo: dainavau "Ąžuoliuke", ir kartą jo vadovas Vytautas Miškinis pasiūlė užeiti rimtesniam pokalbiui – galbūt mano duomenys tinkami tapti solistu. Tuomet atrodžiau kaip vaikas, o kalbėjau storesniu balsu nei dabar. Didelių vilčių į dainavimą tikrai nedėjome, nes gamta yra gamta, o technika yra ugdoma nuosekliu ir stropiu darbu. Bet viskas susiklostė taip, kad dabar esu operoje, tad nuo savo vaikystės noro labai ir nenutolau – dainavimas ir aktorystė yra labai panašūs žanrai. Ir tegul neįsižeidžia teatro ir kino aktoriai, bet dainuoti ir vaidinti yra sunkiau, nei vien vaidinti, todėl senos kartos vokalistai operos scenoje būdavo labai statiški, kaip ir operų pastatymai, nes buvo priimta manyti, kad dainuoti stovint ant galvos, krentant, atsigulus šonu ar kaip nors panašiai yra neįmanoma, todėl solistai operoje dainuodavo ir vaidindavo pakaitomis. Šiuolaikiniame teatre viskas kitaip – reikia ir dainuoti, ir vaidinti, tad svarbu labai įsigyventi į savo personažo charakterį. Du žanrus sujungti į vieną yra sudėtinga.

– Sudėtinga, nes reikia daug labiau tobulinti dainavimo techniką?

– Iš dalies taip, bet viskas yra išugdoma. Jeigu atrodo, kad kažkas neįmanoma, įdėjus daug darbo tampa įmanoma. Kartais būna, kad bėgiodamas krosą dainuoju, jog išsiugdyčiau ištvermę, nes kai reikės nubėgti nuo vieno scenos galo į kitą – negalėsiu, uždusiu.

Šioje specialybėje stresas tave menkina, ir didelės tavo galimybės gali tapti mažomis.

– Ar jums yra tekę dainuoti kokioje nors labai nepatogioje padėtyje – stovint ant galvos ar kaip kitaip?

– Tikrai taip, daug kartų. Vienas tokių atvejų buvo Georges Bizet opera "Carmen" Karališkosios operos teatre Londone, kurią režisierius Barrie Kosky statė kabareto stiliumi. Dainuoti man teko stovint aštuonių ar devynių metrų aukštyje ant labai siaurų ir nepatogių laiptų, gal 20 cm pločio! Negana to, dainavau šokdamas su šokėjais, tad reikėjo galvoti dar ir apie judesių sinchroniškumą. Eskamiljo kupletai yra tikrai sudėtingi, juos atlikti gerai yra labai sunku, tad judėti dainuojant tokioje nepatogioje padėtyje man buvo tikras iššūkis. Pamenu, kad ant tų laiptų gerokai nešiojo į šoną, o paskui dar reikėjo ir leistis jais žemyn, sustoti, pašokti ir nušokti žemyn.

Viename pastatyme teko scenoje dainuoti ir sėdint ant tikro žirgo. Kažkam tai gali būti labai keblu, bet man buvo patogu, nes, sėdėdamas plačiai apžergęs arklį, turėjau gerą atramą nugarai, dainavimui tai labai padeda. Beje, vienam mano kito sąstato kolegai ši situacija buvo gerokai keblesnė, nes jis paniškai bijojo arklių. Juk gyvūnai, pajutę žmogaus baimę, pradeda elgtis nenuspėjamai, tad ir tas žirgas, pajutęs, kad mano kolega bijo, tiesiog apsisuko ir išėjo iš scenos.

– Ką daryti, jeigu pasirašei kontraktą, dainuoji puikiai, o arklių ar aukščio tikrai labai bijai?

– Daug kas priklauso nuo režisieriaus santykio su aktoriumi. Aš nesu aukščio mėgėjas, ir nors panikos nejaučiu, nėra taip, kad būdamas aukštai jausčiausi patogiai, tam tikrą nepatogumą jausdavau kiekvieno spektaklio metu. Sakiau režisieriui – gal padarome taip ir anaip? Jis atsakė: prieš tave du žmonės tą darė ir nesiginčijo. Toks santykis šiame mene man nėra priimtinas – manau, reikia ieškoti tokių sprendimų, kad stresinių situacijų nebūtų, nes šioje specialybėje stresas tave menkina, ir didelės tavo galimybės gali tapti mažomis.

– Tikriausiai kiekvienas operos solistas, kurdamas tam tikrą vaidmenį, turi savą interpretaciją. Kas būna tuomet, kai ji visiškai nesutampa su režisieriaus vizija?

– Geras režisierius turi jausti savo aktorius. Yra režisieriai, kurie ateina su savo išankstine idėja ar tam tikro veikėjo vizija. Neseniai dainavau Davido Aldeno spektaklyje "Lohengrinas" (kompozitorius Richardas Wagneris – red. past.). Kiekviename jo pastatyme būtinai turi būti bent vienas luošas veikėjas, nesvarbu, kad to nėra librete. Tąkart atlikau Karaliaus šauklio vaidmenį, kuris pagal režisieriaus sumanymą ir turėjo būti labai sužalotas. Buvau surakintas baisiuose ramentuose, pusė galvos nudegusi. Supratau, kad teks dirbti ties jo sumanymu, pasirinkimo nėra. Bet tokios vizijos dažnai pagelbėja labiau įsijausti į vaidmenį, ir ne tik vizijos, bet ir kostiumai – jeigu tau uždeda šarvus, tu jau jautiesi esantis karžygys, toji būsena jau yra pagrindas tavo veikėjo interpretacijai. Bet yra buvę visko. Aš nesu iš tų, kurie labai ginčijasi, bet visada ieškau savų momentų. Jeigu matau, kad režisieriaus sumanymas yra visiška nesąmonė, ieškau kompromiso – taip, kad trenkčiau durimis ir sakyčiau viso gero, nėra atsitikę.

– Yra koks nors operos personažas, kurio būdo savybės turi panašumų į jūsų?

– Tikriausiai jie tampa panašūs į mane per kūrybinį procesą. Į savo vaidmenis aš labai įsigyvenu, visuomet tam tikra prasme tampu jais. Jeigu dainuosiu Don Žuaną – jis bus toks Don Žuanas, koks būčiau aš. Jeigu būsiu tėvas – būsiu toks, koks esu aš. Jeigu vaidinsiu Skarpiją – blogiuką policijos generolą, kuris labai myli ir pavydi, stengsiuosi įprasminti tokį pavydą, kokį savyje turiu pats, arba suvaidinti pyktį tokį, kokį jausčiau pats. Nors gyvenime aš nesu piktas. Su vaidmeniu susigyveni tik tuomet, kai juo labai tiki.

– Bet juk tuomet gali kilti pavojus, kad tas vaidmuo pernelyg stipriai įsismelks į pasąmonę.

– Būtent todėl pasibaigus spektakliui labai stengiuosi nuo savo vaidinamų personažų atsiriboti. Reikia mokėti išeiti iš vaidmens ir vėl tapti savimi, nesvarbu, ką dainuoji. Taip, vaidmenys kartais būna labai tamsūs, į juos labai įtikiu. Kartais atrodo, kad kokio nors demono tekstas iš tikrųjų gali būti prakeiksmas – regis, scenoje galiu prakeikti visą pasaulį. Yra buvę ir taip, kad, prieš išeidamas į sceną, nusispjaudavau tris kartus arba surasdavau kokią nors medinę dalį ir į ją pabelsdavau, nes viduje tikėdavau, kad tas prakeiksmas turi kažkokį poveikį. Iš tikrųjų jokio čia poveikio nėra, tiesiog palikęs spektaklį turi tapti normaliu žmogumi, tuomet jaučiasi tik didelis nuovargis, per sapnus rečitatyvų neburbuliuoju.

– Kas scenoje jums teikia daugiau malonumo – procesas ar rezultatas?

– Procesas dažniausiai prasideda nuo daugelio dalykų. Pirmiausia, yra pasiruošimas – teksto mokymasis, muzikos studijavimas, libreto ar literatūros kūrinio, kuriuo remiantis komponuota opera, skaitymas. Vėliau – atvykimas į darbo vietą, susipažinimas su naujais žmonėmis. O tai visą laiką kelia stresą, nes kiekvieną kartą, atvykęs į naują teatrą, kad ir kaip viduje jaustumeisi užtikrintas ar galvotum, kad viskas yra gerai, vis tiek turėsi įrodinėti, kas tu toks esi. Būdamas svetur, ypač tais atvejais, kai vaidmuo yra naujas, jausi stresą, nes turėsi jį išmokti, pajusti. Tai yra be galo įdomu, bet kartu ir labai vargina. Vienas mano pastarųjų vaidmenų buvo Skarpija Giacomo Puccini operoje "Toska" Ruano operos teatre Prancūzijoje. Pamenu, kai pirmame spektaklyje mane Toska nudūrė ir aš nukritau ant žemės, jutau tokį pasitenkinimą, nes negalėjau patikėti, kad tai jau įvyko – viskas, kelio atgal jau nebėra, bet svarbiausia, jog pavyko! Tai buvo momentas, kai jutau, kad nuėjau ilgą distanciją, ir nuėjau ją iki galo – tai viduje buvo pats laimingiausias ir turtingiausias momentas, kurio laukiau kur kas labiau nei aplodismentų, kurie, beje, irgi buvo nuostabūs.

– Kaip būna, kai nepavyksta? Kaip atsitraukti nuo nusivylimo ir atgauti pasitikėjimą savimi?

– Taip, kad visiškai nepavyktų, atsitikę nėra, bet yra vaidmenų, kuriais nebuvau visai patenkintas. Vienas tokių – Kurnevalis Richardo Wagnerio operoje "Tristanas ir Izolda". Šis vaidmuo labai sudėtingas, reikalaujantis begalinio kiekio repeticijų ir pajautimo, nes ir pati opera R.Wagnerio kūrybos kontekste yra labai brandi, joje gerai jaučiasi tik tikri R.Wagnerio mohikanai, kurie yra supratę ir įvaldę techniką, specifiką. Man tai buvo visiškai nauja ir tikrai labai sunku, didelis iššūkis. Tokiais atvejais, kai vaidmuo pavyksta ne iki galo, laukiu kitų pasirodymų, kuriuose jį tobulinu. Bet tikrai yra daug žmonių, kurie dainavo tam tikrą vaidmenį, jiems nepavyko ir jie jo daugiau niekada nebedainuos. Man taip nėra nutikę, tikiuosi ir nenutiks, bet Kurnevalis visą laiką gyvena galvoje ir kelia šiokį tokį nerimą.

– Prakalbote apie R.Wagnerį. Dar jam esant gyvam buvo ryški atskirtis tarp itališkos ir vokiškos operos, kurių specifika skiriasi visais parametrais – nuo siužeto vingių iki vokalo technikos. Ar gali tas pats operos dainininkas vienodai gerai dainuoti ir R.Wagnerį, ir itališkojo bel canto stiliaus opusus?

– Manau, kad dainuoti labai gerai ir viena, ir kita – įmanoma, bet tam reikia įdėti daug pastangų – šis klausimas ir man pačiam dažnai neduoda ramybės. Man asmeniškai vokiečių kalba yra artimesnė nei italų, kaip bebūtų keista, nes vokiečių kalboje tiksliau suprantu sakinių struktūrą, tad galiu mąstyti lygiai taip pat, kaip lietuviškai, nors italų kalba į lietuvių yra panašesnė, nes turi daug panašių žodžių, ir kilmė ta pati. Tenka dainuoti ir kitomis – prancūzų, ispanų, anglų, rusų kalbomis, tačiau jos nesukuria tokios priešpriešos kaip italų ir vokiečių. Vis dėlto manyčiau, kad mėtytis tarp itališkosios ir vokiškosios operos repertuaro nereikėtų, nes tai yra gana sudėtinga. Bet realybė yra tokia, kad dainininkams dažnai tenka vieną dieną dainuoti itališkai, kitą – vokiškai, net ir to paties Wolfgango Amadeus Mozarto itališkos ir vokiškos operos gerokai skiriasi, tad derinti šias dvi kalbas yra dideli vokaliniai iššūkiai, nes tos pačios balsės formuojamos kitoje burnos vietoje.

– Kokio vaidmens niekada nedainuotumėte?

Jaunas žmogus karjeros viršūnę tikriausiai supranta kaip buvimą scenoje su didžiausiomis operos pasaulio žvaigždėmis. Aš irgi kažkada taip galvojau.

– Tokio vaidmens nėra, nes nėra blogų vaidmenų. Blogų nėra, bet yra vienaip ar kitaip neatitinkančių konkretaus solisto vokalinių galimybių. Aš niekada gyvenime negalvojau, kad jau daug pasiekiau ir viską išmokau, tad dabar galiu dainuoti ir tą, ir aną. Ne! Aš kiekvieną dieną mokausi ir labai dažnai einu į tam tikrą diskusiją, kokius vaidmenis reikėtų dainuoti toliau. Prieš metus sudariau jų sąrašą, bet šiandien jis gali būti visiškai pakitęs, nes aš gyvas organizmas, gali keistis mano kūnas, o kartu – ir balsas, tuomet suprantu, kad šiek tiek geriau jaučiuosi dainuodamas kitą repertuarą, nei buvau sau numatęs. O balsas yra toks dalykas, kurio negalima forsuoti ar reikalauti iš jo maksimumo, svarbu visuomet dainuoti tokius vaidmenis, kad turėtum nors lašą rezervo, – tai yra be galo svarbu, nes jeigu visą laiką būsi ant ribos, kokybiška karjera ilgai nesitęs.

– Kas operos solistui yra karjeros viršūnė – žymūs teatrai, tam tikri vaidmenys, jų skaičius, kas nors kita?

– Jaunas žmogus karjeros viršūnę tikriausiai supranta kaip buvimą scenoje su didžiausiomis operos pasaulio žvaigždėmis. Aš irgi kažkada taip galvojau. Neįtikėtina, kad kokiais 1998–1999 m., žiūrėdamas vaizdo įrašus su tuometėmis operos žvaigždėmis ir žymiais dirigentais, galvodavau: čia yra fantastika, mes iš to mokomės, mūsų siekiamybė yra bent kiek prilygti jiems. Ir, praėjus ne tiek daug metų, aš stoviu su jais vienoje scenoje! Tuomet supratau, kad toji kadaise atrodžiusi begalinė riba yra visai nedidelė: jie yra visiškai tokie patys žmonės kaip ir aš – nuoširdūs, gyvena savo gyvenimą ir niekuo nesiskiria nuo manęs. Tiesiog reikia stengtis ir bandyti pakliūti ten pat, kur kuria jie.

– Ką operos dainininkui reiškia dainuoti žymiausiuose operos teatruose? Tikriausiai ne vien prestižas, garbė ar pasižymėtas pasiekimas gyvenimo aprašyme.

– Žymus teatras nelygus žymiam teatrui, jie labai skirtingi. Kiekviena šalis turi savo elgesio normas, kurios ryškios ir operos teatruose. Kai tenka dirbti Vokietijoje, viskas vyksta laikrodžio tikslumu – repeticijos prasideda ir baigiasi tiksliai taip, kaip yra suplanuota: žinai, kada nueisi, kada pareisi, kada bus bendros repeticijos, kada – su vokalo treneriu ar kalbos dėstytoju. Taip pat – ir Londone. Man tai labai patinka, nes dažnai būna taip, kad, prasidėjus repeticijoms, dalies savo partijos dar nemoku, bet, žinodamas, kad tam tikrą jos dalį reikės mokėti po dviejų savaičių, pasiskirstau laiką taip, kad spėčiau išmokti iki reikiamo momento.

Yra ir kitokių teatrų – Italijoje, Ispanijoje, net ir Prancūzijoje, kuriuose niekas nevyksta pagal nurodytą laiką. Jeigu ateini į repeticiją 10 val. ryte, ji geriausiu atveju prasidės 10.45 val., nes mes gersime kavą, daug kalbėsime, kažką aptarinėsime, kažkas ateis stipriai pavėlavęs. O tuomet, kai atrodo, kad repeticija jau įpusėjo, režisierius sako – ne, ne, dabar kavos laikas. Čia nėra streso, visi stengiasi nepersidirbti. Bet kad ir kaip būtų keista, rezultatą vis tiek pasiekiame, tad tenka prisitaikyti prie tokio darbo režimo. Iš pradžių labai norisi protestuoti: nesąmonė, taip nedarysiu, noriu pirmiausia atlikti darbą, nes dabar esu susikoncentravęs, o kava – paskui. Bet niekam neįdomu, nes visi darys taip, kaip daro visi, ir viskas.

Sunku lyginti ir kitais aspektais – Londono "Covent Garden" ir Milano "La Scala" skiriasi kaip diena ir naktis, net, sakyčiau, kaip ypatinga tvarka ir visiškas bardakas. "La Scala" teatre labai daug pasipūtimo, tai teko pajusti ir savo kailiu. Kartą, kai žmona laukėsi antro mūsų sūnaus, vyresnįjį pasiėmiau kartu į Milaną, pamaniau – pabūsime kartu, pasivaikščiosime po parkus, ir žmonai bus lengviau. Kadangi dainavau trečioje premjeroje, į pirmąją turėjau svečio bilietus, tad su sūnumi Kostu pasipuošėme ir ėjome kartu žiūrėti spektaklio. Tačiau prie durų man buvo liepta sūnų palikti, nes vaikams eiti į "La Scala" spektaklius draudžiama. Tuo pačiu metu pro kitas duris su savo panašaus amžiaus vaiku įėjo Ana Netrebko (žymi operos solistė – red.past.), nes ji irgi dainavo tame pačiame spektaklyje. Man buvo pasakyta, kad jai įeiti į teatrą su vaiku galima, nes tai Ana Netrebko! Apsisukome ir išėjome. Nusipirkome skanių ledų ir grįžome namo.

– Kažkada sakėte, kad dainuodamas Lietuvoje labai jaudinatės, nes jaučiate didelę atsakomybę. Bet juk prestižiniuose teatruose publika tikriausiai kur kas labiau išlepusi ir reiklesnė nei čia?

– Dainuodamas Lietuvoje jaučiuosi tarsi nuogas – atrodo, kad žmonės mane labai gerai pažįsta ir girdi visus niuansus. Nors greičiausiai taip nėra. Bet kuo labiau man taip atrodo, tuo labiau žmonės pastebi, kad kažkas negerai. Yra toks posakis, kad savame krašte pranašu nebūsi. Aš taip nemanau – savame krašte pranašu tikrai gali būti, bet į tai žiūrėti reikia labai atsakingai. Žiūrovas man yra labai svarbus visur, kad kur dainuočiau – Lietuvoje, Prancūzijoje ar Amerikoje, bet taip – jis visur labai skirtingas. Vokietijoje spektaklio metu beveik niekas neploja – padainuoji ariją, ir tyla. Bet, operai pasibaigus, jie parodo visas savo simpatijas – tuomet jau gali rėkti, trypti. Ispanijoje staugia rėkia po kiekvienos arijos, atrodo, kad teatro pastatas sugrius. Prancūzijoje irgi reaguoja labai audringai, reakcija priklauso nuo žmonių temperamento. Publika visur skirtinga, bet niekur nėra kvaila, jos niekada neapgausi.

– Kaip manote, ar baritonas – tik balso tipas, ar ir archetipas?

Dainuodamas Lietuvoje jaučiuosi tarsi nuogas – atrodo, kad žmonės mane labai gerai pažįsta ir girdi visus niuansus.

– Aš manau, kad balso tipas neturėtų atsispindėti žmogaus charakteryje. Deja, realybė dažnai būna kitokia. Baritonai ir bosai dažniausiai būna vyriški ir tvirti. Tenoras gali būti visiškas donžuanas arba be galo jautrus – visą laiką ant kaklo nešios šaliką, niekada nekalbės, nes ims kimti, arba sakys, kad jam labai blogai, nes pasitempė ranką ar nugarą. Paprastai, toks žmogus teatre bus būtent tenoras. Bet šiaip baritonas – tik balso tembras.

– Bet pats juk esate baritonas su boso priemaiša?

– Aš baritonas-bosas arba bosas-baritonas, kaip kam norisi. Bet kartais galvoju, kaip būtų gerai turėti tik vieno tembro balsą, o ne mišinį. Aš galiu dainuoti ir boso, ir baritono partijas, tad kartais sutrinku ir nebežinau, ką turėčiau rinktis: aukščiau – gerai, žemai – irgi gerai. Viduje – nuolatinė dilema, kurį kelią pasirinkti, tad randu tokius vaidmenis kaip Jochananas Richardo Strausso "Salomėjoje", Amonastro Giuseppe Verdi "Aidoje" ar Skarpija Giacomo Puccini "Toskoje". Netgi ir W.A.Mozarto Don Žuanas yra vidurinio tembrinio registro, kuris man yra patogus, vaidmuo. Kažkada labai svajojau dainuoti tipiniu aukštu G.Verdi baritonu, bet tikriausiai tai niekada neįvyks. Žinoma, visi lyriniai (aukšti – red. past.) baritonai nori tapti dramatiniais (žemais – red. past.), tad čia daugelis pasakytų, kad, būnant dramatiniam, kvaila norėti būti lyriniam. Bet kaip ir sakiau, balsą reikia saugoti, kad galėtum dainuoti ir tada, kai tau bus 68-eri ar 75-eri.