Kai suaugęs žmogus perskaito Antoine`o de Saint-Exupery „Mažąjį princą“ ir labai oriai pareiškia, kad tai – ne vaikų literatūra, kyla susierzinimas, sako vaikų literatūros kritikas Kęstutis Urba. „Nuostata, kad vaikams turi būti kažkas labai paprasta, primityvu, jau seniai turi būti išguita. Kalbant, kodėl suaugusiesiems verta skaityti vaikų ir paauglių knygas, galima paminėti net keturis argumentus“, – pabrėžia jis.

Profesoriaus teigimu, ženklus, atėjusius iš vaikų literatūros, mes privalome išmanyti taip pat, kaip ir antikinius įvaizdžius. Pavyzdžiui, politikų pamėgtas „pinigų medis“ kilo iš Carlo Collodi „Pinokio nuotykių“. O pats svarbiausias dalykas, K. Urbos nuomone, tas, kad vaikų ir paauglių literatūra tapusi nepaprastai meniška, todėl suaugę skaitytojai gali patirti labai didelį estetinį malonumą.

– Neretai žmonėms atrodo, kad vaikiškos knygos menkavertės, nebrandžios. Ką manote Jūs?

– Prieš 20 ar daugiau metų universitete viešėjo jauna mokslininkė iš Japonijos, kuri domėjosi vaikų literatūra. Ji pasakė, kad Japonijoje suaugę žmonės vis labiau skaito vaikų literatūrą, ir paklausė, ar tokia tendencija yra Lietuvoje. Aš pasakiau, kad to tikrai nėra, bet dabar manau, kad šiek tiek yra. Pažįstu ne taip mažai žmonių, kurie ir profesiškai nėra susiję su ta sritimi, bet skaito knygas vaikams ir paaugliams.

– O kaip paaiškintumėte menką vertę ir nebrandumą?

– Vaikų ir paauglių literatūra nepaprastai pasikeitusi. Nenoriu pasakyti, kad nieko nebuvo anksčiau, nes mes turime daug ir XIX a. tekstų bei autorių. Pakanka paminėti Hanso Christiano Anderseno kūrybą (dėl jos adresato kartais ginčijamasi, bet vis tiek dažniausiai ji priskiriama vaikų literatūrai), vokiečių romantikų kūrinius arba Antoine`o de Saint-Exupery „Mažąjį princą“, parašytą XX a. viduryje.

Gana dažnai susierzinu, kai suaugęs žmogus perskaito „Mažąjį princą“ ir labai oriai pareiškia: „Ne, čia ne vaikų literatūra, čia knyga ne vaikams.“ Nuostata, kad vaikams turi būti kažkas labai paprasta, primityvu, jau seniai turi būti išguita. Kai paskambinote ir pasakėte, kad aptarsime klausimą, kodėl suaugusiesiems verta skaityti vaikų ir paauglių knygas, aš temą apgalvojau ir radau net keturis argumentus.

– Kokie jie?

– Turbūt pats paprasčiausias argumentas – profesinė pareiga. Turiu galvoje žmones, kurie dirba su vaikais, – auklėtojus, mokytojus. Galų gale tai ir tėvų pareiga. Toji literatūra padeda suprasti vaiko, paauglio pasaulį. Antras dalykas tas, kad vaikų literatūra tapo tam tikrais kultūros ženklais. Kartais, žiūrėdamas kokį nors filmą, matai plakatą, kuriame nupiešta Ronja plėšiko duktė, ir galvoji, kad tai kažką reiškia. Mūsų sąmonėje daugybė H. C. Anderseno personažų, įvaizdžių: Coliukė, nuogas karalius... Politikai ypač mėgsta pinigų medžio įvaizdį, kuris atėjęs iš italo Carlo Collodi „Pinokio nuotykių“. Taigi tuos ženklus, norint būti kultūringam, reikia išmanyti kaip ir antikinės kultūros ženklus.

Trečia, šiuolaikinėje vaikų ir paauglių literatūroje keliamos labai reikšmingos etinės, moralinės vertybės, egzistenciniai (gyvenimo ir mirties, laiko) klausimai. Tarkim, Natalie Babbitt „Amžinieji“ vokiečio Michaelo Ende „Momo“, britės Philippos Pearce „Tomo Vidurnakčio parkas“. Rastume ir daugiau tokių pavyzdžių. O tie sudėtingi filosofiniai klausimai vaikų ir paauglių literatūroje pateikiami skaidriau, labai daug gali suvokti ir atrasti perskaitęs jas jau būdamas suaugęs.

Čia galėtume įterpti dar vieną motyvą, kad vaikų ir paauglių knygos gali atlikti terapinę funkciją. Mes vis dažniau kalbame biblioterapija, tad įsivaizduoju, kad, skaitydamas apie idilišką, gražią vaikystę, kokią matome Astridos Lidgren knygoje „Padaužų kaimo vaikai“ ar kitose, žmogus tikrai gali patirti prisiminimo palaimą. Žinau, kad net yra psichologų, kurie, dirbdami su sunkiai sergančiais žmonėmis, skaito vaikų arba paauglių literatūrą ir tai padeda.

O paskutinis dalykas, kuris galbūt ir yra pats svarbiausias, tas, kad vaikų ir paauglių literatūra tapusi nepaprastai meniška (kalbu apie pačią geriausią literatūrą), todėl suaugę skaitytojai gali patirti labai didelį estetinį malonumą.

– Kartais būna, kad žmogus vaikystėje, paauglystėje neskaitė ir pradėjo skaityti jau suaugęs. Ar įmanoma pasivyti tai, ką praleidai?

– Idealu, kai kūrinys skaitytas vaikystėje ir paskui prie jo sugrįžtama jau vyresniame amžiuje. Tai pats geriausias atvejis. Bet visiškai įmanoma knygą atrasti ir esant brandaus amžiaus. Tai niekada nėra per vėlu.

– Kokias knygas vaikystėje skaitėte Jūs pats?

– Tada knygų buvo nepalyginti mažiau nei dabar, nors buvo leidžiama nemažai rusų ir kitų tarybinių tautų literatūros. Prieš 10 metų susiradau dvi armėnų rašytojo V. Ananiano knygas, kurios vaikystėje man padarė labai didelį poveikį – tiesiog norėjau bėgti iš namų, kažką statyti, nusilipdyti iš molio trobelę, gyventi atskirai. Bet kai jas perskaičiau prieš 10 metų, supratau, kad tai meniniu, literatūriniu požiūriu ne tie dalykai. Taigi, kalbėdami apie vaikų ir paauglių literatūrą, turime pabrėžti, kad yra literatūra, kuri vis dėlto apsiriboja tam tikru vaiko amžiumi, bet yra tokia literatūra, kurią galima atrasti vėliau. Tokia ir nuotykinio pobūdžio literatūra. Atsimenu Valdas Kukulas kažkada sakė: „Ir ko aš taip vaikystėje žavėjausi „Raiteliu be galvos“... Nieko gi ten reikšmingo nėra.“ O vaikystėje, paauglystėje tai buvo reikšminga.

Viena mano labai brangių vaikystės autorių buvo A. Lindgren, tik tada mes turėjome vos keletą jos knygų. „Kalio Bliumkvisto nuotykius“ skaičiau net du kartus ir esu labai laimingas, kad vėliau teko su A. Lindgren susitikti. Bet dabar matau, kad ta knyga buvo A. Lindgren kūrybos pradžia, paskui ji parašė fantastinių dalykų, o reikšmingiausia, manau, yra „Ronja plėšiko duktė“ – tai daugiasluoksnė, įvairiapusė knyga, bet mano vaikystėje jos nebuvo.

Pastaruoju metu gana dažnai prisimenu, kad mano pirmoji perskaityta knyga buvo skirta suaugusiesiems. Tai – Juozo Paukštelio romanas „Netekėk, saulele“, kurį aš perskaičiau, ko gero, antroje klasėje. Tiesiog ji gulėjo namuose ant stalo, aš tarsi netyčia ją vis atsiversdavau ir mane taip patraukė, kad perskaičiau iki galo. Taigi ribos tarp adresato visada šiek tiek reliatyvios.

– Esate vaikų literatūros kritikas. Ar lieka laiko suaugusiųjų knygoms?

– Gaila, kad lieka nedaug, nes mūsų profesijos problema ta, kad, prieš eidamas į auditoriją, nuolat turi pasikartoti, perskaityti iš naujo. Žinoma, jokiu būdu ne kasmet, tai būtų neįmanoma. Taigi suaugusiųjų literatūrai lieka mažiau laiko, bet aš stengiuosi perskaityti ir visada apgailestauju, graužiuosi, kad kiti jau skaitė, o aš dar ne.

Mes gyvename knygų jūroje, todėl gerai, kad yra tokių laidų, kad mes vis daugiau kalbame apie knygas, nes skaitytojai gali daugiau nugirsti ir pasirinkti. Prieš 40 metų kolegai galėjome pasakyti „kaip tau ne gėda, kad šito neskaitei“, bet dabar taip sakyti nemoralu – pasiūla tokia didelė, kad menas pasirinkti knygą yra labai reikšmingas menas.