Žymaus išeivio menininko Kęstučio Zapkaus retrospektyva, atidaryta Nacionalinėje dailės galerijoje, tapo tikru kultūriniu įvykiu, kaip ir kitą dieną vykusi autoriaus ekskursija po parodą. Į pastarąją žmonių susirinko gerokai daugiau, nei buvo skirta vietų besiregistruojantiesiems iš anksto.

Privačių rankų saugomi

Vis dėlto ne tik dalyvių skaičiumi čia buvo galima džiaugtis per atidarymą ir ekskursiją. Šią parodą surengti ir solidžią K.Zapkaus monografiją išleisti padėjo "Lietuvos išeivijos dailės fondas" ir "Lewben Art Foundation". Taigi, galime džiūgauti, kad Lietuvoje po pusšimčio metų vėl atgaivintos mecenavimo tradicijos, kad šalia Modernaus meno centro pasirodė dar viena stambi figūra, perkanti ir pristatanti visuomenei meno kūrinius ir besirūpinanti kultūra.

Šių fondų įkūrėjas ir jų valdybų pirmininkas yra bendrovės "Lewben Group" generalinis direktorius Vilius Kavaliauskas, daug kam jau žinomas kaip meno kolekcininkas. Nemaža dalis parodoje eksponuojamų kūrinių yra būtent Lietuvos išeivijos fondo nuosavybė.

Svarbiausi kūriniai, labiausiai atspindintys menininko K.Zapkaus kūrybos etapus, raidą, atskleidžiantys jo kūrybinius principus buvo atrinkti iš Lietuvos dailės muziejaus, Lietuvos išeivijos dailės fondo ir privačių kolekcijų.

Vardų ir veidų sugrįžimai

Ši paroda surengta praėjus bemaž dvidešimčiai metų nuo paskutinės menininko K.Zapkaus viešnagės Lietuvoje – paskutinė paroda (ciklas "Karo vaikai") rodyta Lietuvoje dar prieš pat nepriklausomybės atgavimą.

Tad tokia ypatinga proga suvažiavo seniai Niujorke ar Londone gyvenantys, į Lietuvą tik retkarčiais užsukantys ir tėvų-draugų rateliuose pranykstantys tautiečiai. Pasirodė itin retai atvykstantys ar daugiau nei dvidešimt metų nematyti; atvyko ir tie, kuriems 1992 m. vieną semestrą dėstė K.Zapkus – tąkart kaip vizituojantis profesorius iš Niujorko. Šis neilgas išeivijos menininko vizitas paliko gilų pėdsaką ne tik studentų atmintyje, bet ir paskatino naujų meno reiškinių Lietuvoje spartų atsiradimą bei vystymąsi.

"Ką galėjau duoti tuomet jauniems žmonėms? – prisimindamas anuos metus klausia K.Zapkus. – Pirmiausia stengiausi atnešti informaciją."

Neatsitiktinai retrospektyvą lydinčioje parodoje "Šviesos" pristatomi trijų tuomečių menininko studentų Aido Bareikio, Patricijos Jurkšaitytės ir Žilvino Kempino kūriniai.

Praėjęs laikas ir dabartis kažkaip dailiai sutilpo keliuose įvykiuose. A.Bareikis vėl šnekučiavosi su Oskaru Koršunovu lyg aptarinėtų dar vieno spektaklio "Čia būti ten" dekoracijas. P.Jurkšaitytė, pozuodama bendrai nuotraukai, akimirką vėl tapo ta manekene, demonstravusia Sandros Straukaitės ir kitų dizainerių modelius. Julius Ludavičius šypsojosi mažai pasikeitusia šypsena, Leila Kasputienė (dabar – Šukiur) pribėgo flamenko šokėjos žingsneliais.

Tuo metu Sandra Skurvida per K.Zapkaus albumo pristatymą diskutavo su menininku "kaip visus tuos dvidešimt metų". Ir diskutavo būtent apie laiką, keičiantį ar nekeičiantį požiūrį į paveikslus. O tiksliau – teigė, kad kažkada sukurti K.Zapkaus paveikslai ir dabar iškabinti parodoje nėra tie patys, nes pasikeitė jų poveikis žiūrovui, metams bėgant susiformavo naujas kontekstas.

Pats K.Zapkus prieštaravo, juk esą autoriaus kūrinių suvokimas, intencija yra pati svarbiausioji, nekeičiama ir nekintanti.

Ir kažkaip jie abu atrodė teisūs, nes laikas apsuko savo ratą, tarsi viską rodydamas naujai, tačiau vis apie tą patį – autoriaus kūriniuose Michelangelo Siksto koplyčia, ar tiksliau, jos interpretacija, pinasi su abstrakčia tapyba, Knoso rūmų planai ("Bipoliniai pamąstymai apie Knosą") dalijasi vietą su Henri Matisse'u ("H.M atminimui").

Plaukęs prieš srovę

Tarsi pakitusiose ir padidėjusiose Nacionalinės dailės galerijos salių erdvėse einant pamažu skleidžiasi didžiulės (iki 9 m ilgio) drobės, užtapytos smulkiu tinkleliu, sluoksniais, prasišviečiančiais vienas per kitą, smulkiais potėpiais ar objektų ženklais, sugulusiais kaip skeveldros į vientisas abstrakčias struktūras.

Menininkas ne kartą pabrėžė, kaip jam svarbu ne tik pati tapyba, bet ir turinys, jos veikimas tam tikra kryptimi. Kaip pavyzdį jis pateikė savo antikarine tema nutapytus kūrinius (ciklas "Karo vaikai"). K.Zapkus emigravo su mama dar būdamas vaikas ir jo kūrybinės nuostatos formavosi gyvenant JAV bei Paryžiuje, tačiau per ekskursiją, einant nuo drobės prie drobės ir klausant ekspresyvių autoriaus paaiškinimų apie kiekvieną kūrinį, tapo aišku, kad jis savo kūryba nuolat polemizavo su Amerikos abstrakčiuoju ekspresionizmu, stengdamasis eiti prieš vyraujančią srovę.

Net keletą kartų ekskursijos metu K.Zapkus mini abstrakčiojo ekspresionizmo meistrą Marką Rothko, sakydamas, kad jo darbai yra beveik kaip dizainas – graži spalva, dekoratyvūs, kai jam pačiam rūpi savo kūryboje atliepti ir tam tikras gyvenimo aktualijas.

Pažinimo raktas

Paveikslas, skirtas karui Vietname ("Užkariavimo sakmės" 1982 m.), yra aktyvus politinis protestas, išreikštas beveik abstrakčia tapyba, kur smurto ženklai suausti į vientisą audinį ir tapę smulkiais muzikinio kūrinio akordais. Be abejo, tam įtakos turi ir dailininko muzikavimas smuiku.

"Buvau jėga stumiamas vienintelį savo balsą – paveikslus – pastatyti į viešą protesto poziciją, nes jie funcionuoja viešoje erdvėje", rašo pats K.Zapkus "Užrašuose apie mano tapybą: turinio ir konteksto aspektai".

Asmeniniai karo išgyvenimai, trauminės patirtys verčia K.Zapkų nelikti abejingam šiuolaikinio karo grėsmėms, kad ir kur tai vyktų.

Sandra Skurvida savo straipsnyje "Informacijos kaita Kes Zapkaus tapyboje", išspausdintame toje pačioje monografijoje, remiasi Gilles Deleuze'o ir Felixo Guattari citata, "kad nesama nieko, kas būtų didesnio ir revolicingesnio už mažumą", "Galios santykiai tarp "daugumos" instituciškai sankcionuotų idėjų, idealų bei formų ir nesuredukuojamo skirtumo, kuris priešinasi instituciniam aptakumui – netarpdamas oficialioje sistemoje jis sudaro "užsistemę" (hors-systeme)." Šis požiūris galėtų būti raktas ne tik į K.Zapkaus kūrybą, bet ir į to paties laikotarpio menininkų, kūrusių sovietų okupuotoje Lietuvoje, kūrybą.

Šuoliai laike

"Man labai rūpėjo, kaip atgaivinti tapybą", – taip paprastai apie savo darbus sako K.Zapkus, tačiau jo kūriniai – kaip tik sudėtingos sistemos, pulsuojančios ir nuolat kintančios, pažymėtos autoriaus teptuko prisilietimais, kur kiekvienas segmentas, mažoji gardelė grumiasi už mūsų dėmesį. Panašiai kaip tos "Raudonai mėlynos pilkosios ląstelės", būdamos skirtingos ir vienetinės, nes kiekviena sukurta žmogaus rankos potėpio, tačiau suaugusios viena su kita bendram kūriniui.

Nuolatinis vyksmas, naujienų srauto atspindžiai kūriniuose primena šiuolaikinių socialinių tinklų vaizdą, kur Ukrainos įvykiai pinasi su asmeniniais išgyvenimais, pateiktais viešai apžiūrai. Menininko kūriniuose dinamiškai jungiasi istorinės nuorodos, architektūros statinių planai, transformuotos muzikos ar dailės citatos, kosmoso ženklai ar švelnus humoras ("Didžiojo sprogimo pokštas", 2000 m.).

"Nors dailininkas ištikimas senoviniams amato įrankiams – dažams ir drobei, – jo vizualiojo mąstymo būdas pranašavo skaitmeninio amžiaus didelių duomenų analizę", – rašo S.Skurvida.
Tad akivaizdu: K.Zapkaus tapyba, net ankstyvesnieji jo darbai, kaip reta kieno gerai atliepia mūsų dabartį: karinius konfliktus, vis įsižiebiančius netikėtose vietose, juos nušviečiančius informacinius srautus, besikaunančius už mūsų dėmesį, persipinančius su kultūros ar paprastais kasdienybės įvykiais.

K.Zapkaus kūryba kelia vis tą patį nesenstantį klausimą – kiek menininkas turi būti neabejingas ir aktyvus kovotojas svarbiais politiniais momentais. Ir pagaliau tos drobės, balansuojančios tarp abstrakčios tapybos ir figuratyvo, mums praėjus vis dar skleidžiasi laike, tęsia begalinį pokalbį su žiūrovu, sudarydamos erdvėje ištįsusius tarsi sudėtingiausios galaktikos, kuriuos atmintis užfiksuoja lyg vientisus kūrinius.

Kas? Paroda "K.Zapkus. Tapybos retrospektyva".
Kur? Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilniuje).
Kada? Veikia iki birželio 1 d.