Literatūros kritikas Kęstutis Navakas apžvelgia penkias lietuvių ir kitų šalių autorių knygas.

Vilnius pagal Tomą

Tomas Venclova „Vilnius. Asmeninė istorija.“, R.Paknio leidykla, 200 p.

Tai nėra T.Venclovos Vilnius. Žinoma, ir jo, asmeninių prisiminimų esama, tačiau tik tokių, kurie iliustruoja šio „kaprizingo ir ekscentriško“ miesto istoriją. Vilnius yra unikalus, keistas ir neįprastas miestas – tokia būtų viena pagrindinių knygos tezių. Įrodoma turbūt kiekvienu iš dviejų šimtų knygos puslapių.

Knyga rašyta užsienio skaitytojui, daug ką čia lietuvis tarsi turėtų jau žinoti. Bet ar žino? Panašu, kad mūsų visuomenėje vis daugiau „vidinių užsieniečių“, domėtis sava istorija niekas nebedraudžia, o kas nedraudžiama – mažai kam įdomu.

Tai nuolatinio paribio miesto istorija nuo Mindaugo iki Sąjūdžio, dėstoma taip pagauliai, lyg būtų sukurta talentingo romanisto. Tarkim, Stendhalio, irgi rašiusio apie Vilnių. Tačiau Vilniaus istorijos nereikia kurti, miestas ją turėjo pavydėtinai dramatišką ir savaip kinogenišką. Filmas pagal šią knygą tikrai nenusileistų filmams apie senovės Romą.

Pagaliau į kultūros apyvartą grįžta Vilnius kaip daugiatautis ir multikultūrinis miestas, kitaip gautume jį įsivaizduoti nuo Jono Basanavičiaus ar, geriausiu atveju, Adomo Mickevičiaus. Mindaugo ar Gedimino laikai mums jau tiek mitologiški, kad ne ką skiriasi nuo minėtosios Romos. O juk Vilnius ir unikalus savo tautine, istorine ir kultūrine polifonija, toli gražu ne kiekvienam žinoma ir priimtina.

Ši knyga nėra akademinė studija, joje nebandoma kelti naujų „drąsių“ hipotezių ar kvestionuoti egzistuojančias. Tiesiog tai puikiai parašytas eseistinis vadovas po miestą, be kurio, anot Petro Vaičiūno, mes „nenurimsim“. Žinoma, kad nenurimsim. Tokį miestą turi ne kiekviena valstybė. Ir ne kiekvienas miestas turi tokį gidą kaip šios knygos autorius.

Žaidimas tęsiasi

Julio Cortázar „Žaidimas baigtas“ (vertė V.V.Petrauskas), Baltos lankos, 168 p.

Nepatikėjau savo akimis. Kur jau čia patikėsi, kai rankioji J.Cortázaro apsakymus po visą seną spaudą, metų metus lauki knygos, ir štai ji – knygyno vitrinoje. Prieš trejetą dešimtmečių šio autoriaus „Žaidžiame klases“ įsirėžė į lietuvių skaitytojų sąmonę kaip kometa, tačiau apsakymai – tikrai ne mažiau svarbūs bei įspūdingi.

„Romanas laimi taškais, o apsakymas turi laimėti nokautu“, – teigė šis Meistras. Tokia ir buvo jo literatūrinė programa, veik kiekvienas apsakymas nokautuoja, perkelia į realybę, kurioje pats niekaip neatsidurtum.

Autorius žino, jog skaitytojų sugebėjimai yra skirtingi (kadaise yra rašęs ir apie pasyvųjį „skaitytoją-patelę“), todėl savo rinkinį suskirstė į tris skyrius: nuo paprasčiausio iki sudėtingiausio, lyg nuo drungno vandens iki verdančio. Net įdomu kaip šią prozą priims šiandienė karta, užaugusi su Hariu Poteriu ir pokemonais. Tačiau, manyčiau, ir joje žaidėjas Julio ras su kuo žaisti. Ir tokių bus daug.

Paralelinė ateitis

Haruki Murakami „1Q84“ (vertė I.Susnytė), Baltos lankos, 394 p.

H.Murakamio knygos lietuviškai jau užima pusę lentynos. Ir anaiptol jos neslegia, nes tai vienas tų autorių, kurie tarsi nejučia įsismelkia į skaitytojo sąmonę, sukeldami savotišką priklausomybę.

Keistokas autorius. Nerasime čia to, ką vadintume „gražia“, rafinuota proza. Sakiniai trumpi, paprasti, informatyvūs, tačiau toli gražu ne žurnalistiniai. Jie autoriui tik įrankis, siūlas, vedantis į labai originalų jo kuriamą pasaulį.

Pastarojoje knygoje, kuri šiek tiek remiasi George'o Orwello romano „1984“ motyvais, rasime visus Murakamiui būdingus elementus: keistus personažus, laikų bei siužetinių linijų susimaišymą bei nesibaigiantį įspūdį, jog kažkas čia ne taip, kitaip, bet kaip, paraleliai, nenusakomai.

Visgi, visa ši magija suvaldyta ir struktūruota, kaip ir dera japonui. Perskaitymo būdų ne vienas, o tai visada intriguoja. Tai tik pirmoji trilogijos dalis, tad magiškoji lentyna pildosi toliau.

Figaro šen, Figaro ten

Bomaršė „Figaro vedybos“ (vertė J.Urbšys), Metodika, 96 p.

Šis „mechanikas ir išradėjas, muzikantas ir poetas, komersantas ir diplomatas“ iš tiesų parašė nemirtingų komedijų ir „Figaro vedybos“ – viena geriausių. Atrodytų, kas gali imtis skaityti pjesę, išskyrus teatro žmones. O jūs pamėginkit ir neapsiriksit.

Bomaršė (Beaumarchais, tiesą sakant) buvo neeilinis intrigantas gerąja to žodžio prasme. Intrigų jo komedijose daug ir visos susuktos taip nagingai, kad geba žavėti ne tik to meto Prancūzijos karalių, bet ir mus su tamstomis. Komedijinių teleserialų scenaristams „Figaro vedybos“ turėtų būti stalo knyga.

Nėra reikalo pasakoti siužetą, visi jį žinom, tačiau grakštūs dialogai jau bus išbyrėję iš atminties. Puiki proga prisiminti, tuo labiau, kad pjesę vertė paskutinysis smetoninės Lietuvos užsienio reikalų ministras.

Gero darymas

Lucijus Anėjus Seneka „Apie geradarystes“ (vertė D.Dilytė), Metodika, 208 p.

Kaligulos ir Nerono Roma palieka tokį nykų įspūdį, jog kartais ją įsivaizduojame kaip visų blogybių irštvą. Žinoma, romėnai klojo teisinės valstybės pagrindus, tačiau patys ne visada atrodė moraliai nepažeidžiami.

Ir štai Seneka savo traktate mąsto apie geradarystes. Ir mąsto daug. Ir mato jose ne tik imperatyvų siekį daryti gera, bet ir daugybę su tuo susijusių problemų. Kas apskritai yra gėris ir ar visais atvejais geradarystė suvokiama vienodai? Ar kas gera vienam, automatiškai yra gera ir kitam? Ir t.t. Pasirodo, daryti gera, net norint, nėra taip paprasta.

Bet, šiaip ar taip, būtina. Nes nenoras daryti gera yra yda. Tačiau kaip elgtis, jei kas skendi šioje ydoje? Priversti daryti gera? Na, patys matot kiek problemų su tom geradarystėm.