Viliaus Purono knygoje „Nuo mamutų iki cepelinų“ galima sužinoti daug įdomaus iš mūsų kulinarijos istorijos, aptikti informacijos apie garsių praeityje žmonių mitybą, įpročius.

Karalienė Bona į Lietuvą atsivežė ne tik aistringą italės kūną, bet ir daugybę virtuvės naujovių. Tad nenuostabu, kad karaliaus Žygimanto Senojo valdymo laikais (1507–1548 m.) diduomenės virtuvėje ėmė vyrauti itališki patiekalai. Ir nuo tų laikų, anot V.Purono, lietuviškas skrandis vertina itališkos virtos tešlos slidumą.

Makaronai – pats itališkiausias patiekalas. Manoma, kad pavadinimą „makaronai“ atrado kažkoks italų kardinolas – pirmą kartą juos pamatęs ant stalo, jis sušuko: „O, ma karoni“ (liet. – o, kaip miela).

Dėkingi už porus

Pasaulietinėje literatūroje makaronai pirmą kartą buvo paminėti Giovanni Boccaccio „Dekamerone“. Ten pat minimi ir ravioliai – itališka koldūnų atmaina. Beje, mitas yra tai, kad didysis keliautojas Marko Polo atvežė makaronų gamybos receptą iš Kinijos. Iš tiesų istorikai tvirtina, kad apie makaronus daug išmanė senovės romėnai, gamybos idėją pasisavinę iš etruskų.

Karalienė Bona išmokė keptą mėsą valgyti su daržovėmis ir košėmis – mėsos patiekalai iki šiol patiekiami būtent tokioje apsuptyje. Beje, būtent Bonai Sforcai turime būti dėkingi už porus, kurie auginami Lietuvoje iki šiol ir yra dažni svečiai ant mūsų stalo.

Ką valgė Barbora Radvilaitė?

Karalienė Bona atvežė į Lietuvą ne tik makaronų, bet ir skrylių (dabar vadiname lakštiniais) bei lazanijų gamybos receptų. Anais laikais tai buvo karališki patiekalai, tikri stalo papuošalai ir skrandžio palaima, kuri buvo nesvetima ir Žygimantui Augustui su Barbora.

Karalienė Bona išmokė kepti ir valgyti neregėtus iki tol saldumynus marcipanus. Jiems gaminti iš Italijos buvo atvežama riešutų, šokolado. Beje, marcipanų gamybos istorija siekia 2000 metų senumo laikus, kai Persijoje jie buvo gaminami iš medaus ir migdolų. Kadangi tą receptą 1460 m. iš naujo atrado viena Venecijos konditerio dukra Šv.Martyno dieną, tai šis skanėstas ir buvo pavadintas švento Martyno duona (Marce ponis).

Neskyrė dėmesio valgiams

Nors neišliko konkrečių žinių apie kasdienį Barboros Radvilaitės maistą, tačiau tvirtai žinome – ji valgė labai saikingai ir nebuvo smagurė, nes jokiuose šaltiniuose neaptikta kitokių žinių. O karalienė Jadvyga garsėjo lepumu, leido begales pinigų skanėstams importuoti.

Barbora niekada neužsimena savo laiškuose apie valgį ir valgymą – į tai ji nekreipė dėmesio, nors anuomet ant didikų (ir Radvilų) stalų netrūko nei žalių, nei keptų vaisių, nei riešutų ar atvežtinių vaisių. Gal todėl Borbora ir buvo tokia liekna, kad niekada nekalbėjo apie maistą?

Didžiausi LDK girtuokliai

Kas buvo keturi didžiausi Lietuvos ir Lenkijos valstybės girtuokliai? To laikotarpio metraštininkas Jendžejus Kitovičius vardija: Augusto III laikais (valdė 1733–1763) kunigaikštis Janušas Sanguška, kaštelionas Boreika (šis labiausiai mėgo linksmintis su dvasininkais), žymus karalystės veikėjas Adomas Malachovskis ir Vilniaus vaivada kunigaikštis Karolis Radvila.

Nusigėrimas buvo vienas XVIII a. puotų bruožų (tam reikalui buvo uždangstomi rūmų langai ir geriama nuo vakaro iki ryto, užkandžiaujant raugintais kopūstais, šaltais kepsniais ir šviežia duona). Šeimininko pareiga buvo priversti nusigerti visus svečius.

Mūsų didžiavyriai blaivininkai

Vavelio rūmuose kiekvienas statistinis dvariškis, įskaičiuojant ir dailiąją lytį, kasdien išgerdavo po pusantro litro alaus, kurio stiprumo, beje, mes nežinome. Manoma, kad ir Vilniaus mūruose vyko panašūs dalykai, tačiau yra žinoma, kad visi didieji Lietuvos kunigaikščiai (Mindaugas, Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Jogaila ir Vytautas) buvo blaivininkai.
Lenkų istorikai, minėdami Jogailos blaivybę, tai siejo su jo baime būti nunuodytam geriant alkoholinius gėrimus. Jis buvo įsitikinęs, kad tyrą vandenį užnuodyti sunku – skonis išduotų. Lenkų ir kryžiuočių kronikose minima Vytauto Didžiojo blaivybė apsaugojo jį ne tik nuo nuodų, bet ir nuo nuodų nuodo – alkoholio.

Algirdas ir Kęstutis nebuvo gurmanai

Lietuvos didieji kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutis nebuvo gurmanai.

Simonas Daukantas rašė, kad Kęstutis valgė sausą maistą, gėrė tik vandenį ir didžiai mažai temiegojęs. Algirdas nekentė didelių puotų, negėrė nei vyno, nei midaus. Vėlesni istorikai šių žinių nepaneigė, bet ir nepapildė.

Vytautas virkdė nugalėtojus

Sunku patikėti, kad Žalgirio mūšį laimėjusi kariuomenė ne džiaugėsi, o verkė. Mat LDK Vytautas liepė sukapoti kryžiuočių stovykloje aptiktas statines su vynu, kurį anie planavo pergalei aplaistyti. Tuo metu lietuvių pulkuose vyravo dora ir blaivybė.
Anot lenkų istorikų, dejonės aidėjo ir virš pergalingų lenkų dalinių, o karių ašaros kapsėjo į vyno upes.
W.Shakespeare'as prieš mirtį gėrė midų

Ar žinote, kad Williamas Shakespeare'as prieš mirtį gėrė lietuviško midaus? Būtent taip parašyta vieno didžiojo dramaturgo amžininko atsiminimuose.

Anot atsiminimų autoriaus, W.Shakespeare'as prieš mirtį puotavo su draugais, gerdamas lietuvišką midų. Žinoma, lietuviškas midus negalėjo tapti didžiojo dramaturgo mirties priežastimi, nes kitiems sugėrovams ta puota kainavo tik pagirias.