Kai kritika tampa komentaru: kas šiandien turi teisę vertinti meną?

Premjera įvyksta vakare – recenzijos tikimasi jau rytą. Socialiniuose tinkluose žiūrovo reakcija pasirodo vos išėjus iš salės. „Patiko“, „nepatiko“, „genialu“, „nuobodu“ – keli žodžiai gali būti išplatinti tūkstančiams žmonių anksčiau, nei profesionalus kritikas spėja parašyti pirmąją pastraipą.

Todėl keičiasi ne tik meno kritikos forma. Keičiasi pats jos autoritetas.

Šiandien klausimas ne tas, kas turi teisę kalbėti apie meną. Tokia teisė priklauso visiems. Klausimas veikiau toks: kuo skiriasi spontaniška žiūrovo reakcija nuo profesionalios kritikos ir ar šiandien dar turime pakankamai erdvės antrajai?

Kritikas – ne skonio policininkas

Socialinių tinklų atsiradimas iš esmės demokratizavo kalbėjimą apie meną. Anksčiau kultūros žiniasklaidoje kritiko balsas turėjo privilegijuotą vietą: jis buvo vienas iš nedaugelio, galinčių viešai ir argumentuotai įvertinti kūrinį.

Dabar tokios monopolijos nebėra.

Kiekvienas žiūrovas gali parašyti apie spektaklį, parodą, filmą ar koncertą. Ir tai savaime nėra blogai. Priešingai – kultūra tampa gyvesnė tada, kai apie ją kalba ne vien ekspertų bendruomenė.

Tai pastebi ir menotyrininkė, VDU dėstytoja Linara Dovydaitytė. Kalbėdama apie MO muziejaus parodą „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“, ji teigė: norint, kad parodos būtų aktualios ne tik specialistų ratui, bet ir platesnei auditorijai, reikia kalbėti ne tik apie „meno raidą, žanrus ar stilius“, bet ir apie bendražmogiškus dalykus. Jos vertinimu, ši paroda „peržengė meno diskurso ribas“ ir pasiūlė žiūrovams platesnį gyvenimiškų patirčių lauką.

Ši mintis svarbi ir kalbant apie kritiką. Menas nėra uždara sistema, kurioje teisę kalbėti turi tik diplomuoti specialistai. Tačiau demokratizuotas kalbėjimas nereiškia, kad visi kalbėjimo būdai tampa vienodi.

Vienas dalykas yra pasakyti: „man nepatiko“.

Visai kas kita – paaiškinti, kodėl nepatiko.

Būtent čia prasideda kritika.

Kritika kaip tarpininkavimas

VDU sociologės Sigitos Doblytės tyrimas apie Lietuvos meno lauką leidžia į šią problemą pažvelgti iš platesnės perspektyvos. Straipsnyje „Meno sociologija“ meno kritikai apibūdinami kaip „meno kūrinio vertės kūrėjai“ ir meno kūrėjų bei publikos tarpininkai. Tyrime taip pat pabrėžiama, kad Lietuvoje kritikų įvertinimas yra susijęs su meno kūrėjo statuso ir pripažinimo procesu.

Vadinasi, kritika nėra vien asmeninis įspūdis.

Kritikas dalyvauja kultūros lauke. Jo tekstas gali padėti kūriniui būti pastebėtam, gali paskatinti viešą diskusiją apie jį ir tam tikrais atvejais prisidėti prie jo simbolinės vertės.

Tačiau tas pats tyrimas parodo ir kitą problemos pusę. Jaunieji menininkai abejoja kritikų objektyvumu, nes Lietuvos meno laukas yra nedidelis, o kritikai ir menininkai dažnai vieni kitus pažįsta. Tyrime cituojamas menininkas, kuris teigia, kad parodų recenzijas dažnai rašo pažįstami kritikai, todėl „nėra vertinimo taip, kaip turėtų būti“. Kiti tyrimo dalyviai kritikams priekaištauja dėl išankstinių estetinių nuostatų ir per mažo atvirumo meno įvairovei.

Taigi profesionali kritika nėra automatiškai objektyvi vien todėl, kad ją parašė profesionalas.

Kritikas taip pat turi savo skonį, metodą, kultūrinę patirtį ir akląsias zonas.

Ir autoritetas gali klysti

Tai – viena svarbiausių šiuolaikinės kritikos dilemų. Jeigu vienoje pusėje turime socialinių tinklų vartotoją, kuris meno kūrinį įvertina vienu sakiniu, o kitoje – profesionalų kritiką, nebūtų teisinga sakyti, kad pirmojo nuomonė nevertinga, o antrojo – savaime teisinga.

Meno istorijoje profesionalūs vertinimai ne kartą keitėsi. Tai, kas vienu metu laikyta neįdomiu, neprofesionaliu ar nereikšmingu menu, vėliau gali būti įvertinta visiškai kitaip.

Todėl kritikos autoritetas turėtų kilti ne iš pareigų, diplomo ar institucinio statuso, o iš gebėjimo argumentuoti savo vertinimą.

Būtent vertinimo metodo svarbą akcentuoja ir tyrėtoja Julija Fomina, aptardama L. Dovydaitytės tyrimus apie Alfonsą Andriuškevičių. L. Dovydaitytė išskyrė A. Andriuškevičiaus kritikai būdingą metodologiškumą ir savirefleksyvumą. Pasak jos, toks požiūris „pakėlė lietuviškos dailės kritikos reitingus suteikdamas metodiškumo, kurio ši disciplina ilgą laiką stokojo“. (arthistorystudies.lt)

Čia slypi esminis skirtumas tarp komentaro ir kritikos: kritikas turi parodyti ne tik savo išvadą, bet ir kelią iki jos.

Kai redaktorius – algoritmas

Socialinių tinklų problema nėra vien tai, kad juose atsirado daug neprofesionalių meno vertintojų. Problema ta, kad socialinių tinklų algoritmai skatina tam tikrą kalbėjimo būdą.

Emocija veikia geriau nei abejonė. Kategoriškas teiginys veikia geriau nei atsargus svarstymas. „Šedevras“ arba „katastrofa“ lengvai tampa dalijamu turiniu, o argumentas, kuriam perskaityti reikia kelių minučių, reikalauja daugiau auditorijos dėmesio.

Taip atsiranda nauja meno vertinimo ekonomika: svarbu ne tik ką pasakai, bet ir kaip stipriai tai pasakai.

Ši aplinka kritikai nėra neutrali.

Profesionalus vertinimas dažnai prasideda nuo abejonės. Kritikas gali po pirmojo spektaklio nesuprasti kūrinio. Gali persigalvoti. Gali pastebėti prieštaravimą. Gali pripažinti, kad režisūrinis sprendimas jam nepatinka, tačiau kartu suprasti jo meninę logiką.

Socialinio tinklo formatas tokiai abejonei ne visada palankus.

Ten dažnai reikalaujama pozicijos dabar.

Už arba prieš.

Patiko arba nepatiko.

Genialu arba blogai.

Tačiau būtent abejonė neretai ir yra kritinio mąstymo pradžia.

Ar profesionali kritika pati nėra per daug uždara?

Vis dėlto būtų klaida romantizuoti senąją meno kritikos sistemą.

Profesionalių kritikų bendruomenė taip pat gali tapti uždara. Mažoje kultūros rinkoje menininkai ir kritikai dažnai susitinka ne vien parodose ar premjerose. Jie kartu dalyvauja komisijose, festivaliuose, konferencijose, projektuose. Tokiame lauke kritiko nepriklausomumo klausimas tampa ypač svarbus.

Fotografas Romualdas Požerskis, VDU Menų fakulteto profesorius, apie Lietuvos meno kritikos lauką yra kalbėjęs itin kritiškai. Jis teigė, kad Lietuva yra maža, „nedaug autorių, nedaug rašančių, visi vienas kitą pažįsta“, todėl kritinis žodis kartais praranda aštrumą. Jis net vartojo sąvoką „menogyra“ – giriamąjį meno aprašymą vietoj kritinės analizės.

Nors tai yra paties R. Požerskio pozicija, ji atkreipia dėmesį į realią mažos kultūros rinkos dilemą: kaip būti kritiškam bendruomenėje, kurioje beveik visi vieni kitus pažįsta?

Kritika čia gali tapti nepatogi ne tik menininkui, bet ir pačiam kritikui. Tačiau egzistuoja ir priešinga rizika – demonstratyvus kritiko negailestingumas. Kartais aštrus vertinimas gali būti naudojamas ne kūriniui analizuoti, o paties kritiko autoritetui sustiprinti. Todėl profesionalumas neturėtų būti tapatinamas nei su švelnumu, nei su negailestingumu.

Meno kritikai reikia laiko

Galbūt svarbiausia dabartinės kritikos problema yra ne kompetencijos trūkumas, o laiko trūkumas. Greita žurnalistika reikalauja greitos reakcijos. Tačiau menas ne visada paklūsta tokiam ritmui. Spektaklis nesibaigia tada, kai užsidega šviesos salėje. Paroda nesibaigia tada, kai lankytojas palieka ekspozicijos erdvę. Kai kurių kūrinių poveikį galima pajusti tik po kelių valandų ar dienų.

Todėl kritiko darbas negali būti redukuotas į klausimą „patiko ar nepatiko“. Jis turi suteikti kūriniui kontekstą.

Būtent konteksto svarbą savo darbuose yra akcentavusi ir L. Dovydaitytė. Analizuodama muziejų komunikaciją, ji nagrinėja, kaip institucijos komunikuoja su lankytojais ir kaip galima pereiti nuo vienpusio informacijos perdavimo prie dialogiškesnio santykio su auditorija.

Tai svarbu ir kritikai: jos funkcija nebūtinai turi būti pasakyti auditorijai, ką galvoti apie kūrinį. Ji gali padėti auditorijai geriau suprasti, apie ką apskritai verta galvoti.

Kultūros archyvas

Dar viena problema – kas lieka ateičiai. Socialinių tinklų komentarai yra kultūros dabarties dokumentai. Jie fiksuoja momentinę reakciją, emociją, publikos nuotaiką. Tačiau išsamios recenzijos, esė ir kritinės analizės gali tapti kultūros istorijos šaltiniais.

2023 m. vykusiuose pirmuosiuose Lietuvos Meno kritikos apdovanojimuose VDU dėstytoja L. Dovydaitytė, pristatydama ilgosios formos kategoriją, pabrėžė, kad tarp pasiūlytų darbų buvo ne tik straipsnių, bet ir knygų, katalogų, žurnalų, radijo bei televizijos laidų, tinklalaidžių, paskaitų ciklų, diplominių darbų ir net disertacijų. Tai svarbus signalas: pati meno kritikos samprata jau yra platesnė nei klasikinė recenzija.

2026 m. vykę ketvirtieji Meno kritikos apdovanojimai dar kartą parodė šią įvairovę – buvo vertinami trumpi tekstai, ilgos formos leidiniai, radijo laidų ciklai ir kitos kritinės iniciatyvos. Tų metų apdovanojimų tikslas buvo įvardytas kaip siekis stiprinti meno kritikos matomumą ir kritinio rašymo kultūrą.

Vadinasi, kritika ne dingsta, o keičia savo formas.

Kas tada turi paskutinį žodį?

Tikriausiai niekas. Ir tai nėra problema. Meno kūriniui nereikia vieno paskutinio teisėjo. Nei kritikas, nei muziejus, nei menininkas, nei socialinių tinklų auditorija neturi absoliučios teisės nustatyti, ką visuomenė privalo galvoti apie meną.

Tačiau tai nereiškia, kad visi vertinimai yra vienodi. Žmogaus komentaras „man nepatiko“ – teisėta meno patirties išraiška. Profesionalaus kritiko tekstas, kuriame analizuojama kūrinio forma, kontekstas, meninė strategija ir jos poveikis, atlieka kitą funkciją. Vienas nėra prastesnis todėl, kad yra asmeniškas. Kitas nėra automatiškai teisingas todėl, kad yra profesionalus. Skiriasi jų paskirtis.

Todėl šiandien svarbiausias klausimas galėtų būti ne „kas turi teisę vertinti meną?“, o ar dar mokame atskirti nuomonę nuo argumentuotos kritikos.

Socialiniai tinklai išplėtė meno diskusiją. Jie suteikė balsą tiems, kurių anksčiau kultūros laukas beveik negirdėdavo. Tai svarbus demokratinis pokytis. Tačiau kartu jie sukūrė aplinką, kurioje dėmesys nebūtinai atitenka argumentui. Jį gali nulemti emocija, greitis, konflikto potencialas ar vienas gerai suformuluotas sakinys.

Todėl profesionalios kritikos užduotis šiandien nėra susigrąžinti prarastą monopolį. Jos užduotis – įrodyti, kodėl kritinis mąstymas vis dar reikalingas.

Galbūt ateities meno kritika bus trumpesnė. Galbūt ji bus skaitmeninė, audiovizualinė, atsiras tinklalaidėse, vaizdo esė ar socialiniuose tinkluose. Galbūt kritikas nebebus vien žmogus, parašantis tūkstančio žodžių recenziją kitą dieną po premjeros.

Tačiau viena funkcija turėtų išlikti. Kritikas turi padėti ne tik nuspręsti, ar kūrinys patiko, bet ir suprasti, kodėl jis mus paveikė. Tam reikia ne privilegijos kalbėti, o kompetencijos klausytis, stebėti, lyginti, abejoti ir argumentuoti.

Ir tam, ko gero, vis dar reikia to paties ištekliaus, kurio šiandien kultūros lauke labiausiai trūksta, – laiko.

Pagrindiniai šaltiniai

Linara Dovydaitytė, „Komunikacijos samprata muziejuose: dialogo link“, „Meno istorija ir kritika“, 2013.

Sigita Doblytė, „Meno sociologija“, „Kultūra ir visuomenė“, 2011.

Julija Fomina, publikacija apie Alfonso Andriuškevičiaus kritinę veiklą ir Linaros Dovydaitytės vertinimą.

Rasa Žukienė, „Meno mokymas galios santykių kontekste: Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto veikla ir uždarymas (1940–1951)“, „Meno istorija ir kritika“, 2021.

VDU Menų fakultetas, „Ką veikia menotyrininkas? Doc. dr. Linara Dovydaitytė“.

LRT, „Pirmieji Meno kritikos apdovanojimai: laureatams įteiktos devynios statulėlės…“.

LRT, „Nacionalinėje dailės galerijoje įteikti ketvirtieji Meno kritikos apdovanojimai“, 2026.

VDU Menų fakultetas, interviu su prof. Romualdu Požerskiu apie fotografijos kritiką.