A. Smetona: jei nedėvime vyžų vietoje kedų, tai ir kalbos neverskime seniena

Kalbos kultūros ir istorijos laidos „Lietuva mūsų lūpose“ vedėjas drąsiai teigia, kad lietuvių kalba šiandien klesti kaip niekada iki šiol, ir nesupranta, kodėl noras saugoti ją kaip muziejaus vertybę užgožia norą puoselėti gyvą kalbą. „Jei kalbos vartotojai kuria žodžius, žaidžia mūsų gimtąja kalba, taip ją išlaikydami gyvą, vadinasi, kalbos gyvenimas yra geras. Reikėtų tuo džiaugtis, bet ne – pasibarstykime galvą pelenais ir užsakykime Mišias“, – stebisi Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas docentas.

Prasidėjus 2017-iesiems, Lietuvių kalbos kultūros metams, „TV dienos“ skaitytojams – pokalbis su A. Smetona apie lietuvių kalbos išskirtinumą, iššūkius ir pokštus.

– Prieš laidos startą užsiminėte, kad propaguosite mandagų chuliganizmą. Kas tai?

– Turėjome galvoje nedideles provokacijas. Mūsų tautos požiūris į kai kurias vertybes, kalbą yra pernelyg rimtas. Žmonės labai liūdi išgirdę apie kokias nors problemas, pergalės proga yra labiau linkę ne džiaugtis, o Mišias užsakyti. O net iš tokių gerbtinų dalykų kaip kalba galima ir pasišaipyti, ir pasijuokti, galiausiai – tiesiog suprasti, kad tai yra mūsų kasdienio gyvenimo įrankis. Bandome švelniai provokuoti ir manau, kad mums tai pavyksta.

– Kokius tikslus užsibrėžiate su laidos komanda?

Kaip nenaudojame spragilo vietoj kombaino, kaip nedėvime vyžų vietoj sportbačių, taip ir su kalba turime elgtis – kaip su šiuolaikiniu įrankiu, o ne senovės liekana.

– Komanda kartais būna kaip gulbė, lydeka ir vėžys – patraukiame į skirtingas puses, bet svarbiausia – žinome, ko siekiame kartu. O tikslai yra keli. Pirmas – kalbėti apie kalbą, apie tai, kas aktualu. Tai, kas buvo su mūsų kalba pirmojoje lietuviškoje biblijoje ar Sirvydo žodyne, prie caro Rusijos ar sovietų laikais, šiandien nėra labai įdomu. Tai, kas nutinka lietuvių kalbos tarmėms, irgi nelabai svarbu. Norime kalbėti apie tai, kokia yra bendrinė lietuvių kalba ir kas jai svarbu. Antras – pažvelgti į jos vaidmenį visų kitų atmainų kontekste. Bendrinė kalba šiandien užima visų jų vietą, o tarmės pasmerktos išnykti. Trečias – dėmesys dabartinės kalbos standartizavimui, įstatymams, kalbos politikai. Norime atkreipti dėmesį į tai, kad 1995 m. sukurtas Valstybinės kalbos įstatymas nebeveikia. Jis yra deklaratyvus, tuščiai skambantis ir tai kažkodėl daug kam patinka, net kalbos gynėjams labai patogu. Įstatymo redakcija paruošta ir Seime pateikta jau trys kadencijos, bet niekas nejuda. Ketvirtas – požiūris į kalbos praeitį, apie kuriuos supratimas yra iškreiptas, todėl apie tai reikėtų kalbėti, pvz., mūsų kalbos santykis su kitomis Lietuvos kalbomis: lenkų, rusų, žydų. Juolab dabar, kai lietuvių kalba tampa viena iš oficialių ES kalbų, svarbus jos gyvenimas tokiomis sąlygomis. Ir apskritai kalbos ir (multi)kultūros santykis tiek dabar, tiek praeityje – visa tai apipinta legendomis, mitais, nežinojimu.

Visa tai yra provokatyvu, nes apie kalbą įprasta kalbėti ašarojant: kokia ji puiki, nepakartojama, sena, ir tokia sena, kad dar visas pasaulis nemokėjo kalbėti, o lietuviai jau kalbėjo. Tai  tikra kvailystė, kurią griauti ir yra mūsų tikslas.

– Jūs vis raminate, kad lietuvių kalbos padėtis niekad nebuvo tokia gera, kad mūsų kalba toli gražu nenyksta. Kodėl tuomet tautiečiams atrodo kitaip?

– Kalbėdami apie nykimą turime atskirti du klausimus: lietuvių kalbos ir lietuvių tautos. Apskritai, kai kalbame apie kultūrą, tapatybę, klausimas yra tas, kur riba ir kaip atskirti sudedamąsias dalis. Liaudies dainos, tarmės, bendrinė kalba, papročiai – visa tai susipina į neatskiriamą kamuolį. Todėl, kai kalbame apie kažkieno nykimą, turime užduoti sau klausimą – kalbame apie kamuolį ar kažkurį jo elementą. Taip, tautos gyvenimas yra sudėtingas, matyti emigracijos problemos. Esu kalbėjęs apie tai: mes – ne žydai, mes nutaustame (arba prisitaikome – čia kaip kam patogiau) svetimame krašte. Taigi galėtume kalbėti apie tautos nykimą, o tautos ir kalbos nykimas – visiškai skirtingi dalykai. Juk turime toje pačioje Europoje pavyzdžių – tauta yra, o kalba išnykusi, arba atvirkščiai – kalba gyvuoja, o tautos jau nebėra. Žodžiu, tai gali ir nekoreliuoti. Todėl ir sakau, jei kalbame apie lietuvių kalbą kaip tokią – nei ji nyksta, nei rengiasi nykti. Viskas tik geryn ir geryn.

– Bent naujadarų kuo toliau – tuo daugiau...

– Ir tai rodo kalbos gyvybingumą ir jos neprilygstamą raidą. Tuo reikia tik džiaugtis. Jei naujadarų nebūtų, tada ir galėtume sakyti, kad kalba – ant išnykimo ribos. Kalba yra gyva tada, kai ją kuria patys žmonės, o ne gaujelė kalbininkų ar specialių tautos ir kalbos mylėtojų.

– Gal tie naujažodžiai ir laikomi kalbos naikinimu?

– Įsivaizduokime klumpes ar vyžas. Labai geras apavas, puikus išradimas. Puiku parodyti jaunimui, kaip kažkada buvo, bet tik paskutinis kvailys pasiūlytų iš jaunuolių atimti kedus ir persiauti  klumpėmis. Taip ir su mūsų kalba. Jei ji moderni, ta, kuria kalba šių dienų filosofai, mokslininkai, politikai, tai negi pradėsime garbinti Vaižganto, Sirvydo ir kitų kalbą? Kaip nenaudojame spragilo vietoj kombaino, kaip nedėvime vyžų vietoj sportbačių, taip ir su kalba turime elgtis – kaip su šiuolaikiniu įrankiu, o ne senovės liekana.

Œ– Užsiminėte, kad tarmės pasmerktos išnykti? Kodėl?

Kalba yra gyva tada, kai ją kuria patys žmonės, o ne gaujelė kalbininkų ar specialių tautos ir kalbos mylėtojų.

– Viskas labai paprasta. Bent kiek suvokiant kalbų raidos dėsningumus, aišku, kad čekų, lenkų, slovėnų, prancūzų, vokiečių, rusų ir kitų kalbų raidų bendrieji dėsningumai yra lygiai tokie patys kaip lietuvių kalbos. Apibendrindami tai ir matome: iš pradžių tauta gyveno susiskaldžiusi į gentis, iš jų atsiranda vienas kitas šviesuolis, kuris pradeda rašyti knygas ir pamato, kad rašyti viena tarme yra blogis, nes kitos tarmės nesupras, todėl ieško kažko bendro. Tuomet ir pradedamas kurti bendras, visiems suprantamas raštas. Atsiranda inteligentija, kuri ta bendrine kalba mokosi, atsiranda masės, kurios mokosi to mokyklose. Elementarus dalykas – keliomis kalbomis kalbėti nepatogu. Įsivaizduokite žemaitį, besimokiusį Vilniuje, vedusį dzūkę, apsigyvenusį Aukštaitijoje, ten susilaukusį vaikų ir persikėlusį į Marijampolę. Tai kokia kalba kalbės jo vaikai? Kvailystė manyti, kad pavyks tarmes išsaugoti. Aiškiai matyti, kad tarminį kalbėjimą keičia bendratautis. Šiuos procesus pastiprina mokykla, spauda, teatras ir kt., kur ir išstumiamas tarminis kalbėjimas. Kartais močiutės labai nusivilia, kai pasakau, kad jų tarmės išnyks, – joms atrodo, kad ir pačios išnyks. Bet ne – jos, kaip kalbėjo savo tarme, taip ir numirs ja kalbėdamos. Tik tegu pasižiūri į savo anūkėlius – ar jie taip pat kalba? Geriausiu atveju jie perjungia kodą ir pasikalba su močiute, o tarpusavyje kalba jau mišiniu. Klausimas tik toks – ar mes kultūringa, civilizuota tauta, ar jau priaugome iki to, kad turėtume vieną nacionalinę kalbą? Jei priaugome, aišku, kad tarmės pasmerktos. Žinoma, etnografiniai reiškiniai, tautosaka, tradicijų, papročių gaivinimas yra, bet teatralizuoto lygio. Su šiandienos gyvenimu tai neturi nieko bendra.

Ir dar, kreipiuosi į kolegas filologus, propoguojančius tarminį kalbėjimą. Paimkite vieną kartą ir atsiverskite senuosius amžinatilsį Alekso Girdenio dialektologijos konspektus ir paskaitykite tą skyrelį, kuriame pasakojama apie tarmių radimosi priežastis. Pagrindinės – izoliacija, atskirtis, sėslumas, gamtinės ir administracinės kliūtys, svetimų kalbų nemokėjimas, tautos vienijančių veiksnių nebuvimas – mokyklos, spaudos, valstybės valdymo... Pridėkite ranką prie širdies ir nuoširdžiai pasakykite, ar šiandien yra bent viena sąlyga kalbos susiskaidymui rastis? Taigi. Ir nustokite pagaliau painioti paprasčiausią politikavimą su objektyvia realybe.

– Ar jūs pats kalbate tarmiškai?

– Kai kas sako, kad esu suvalkietis, bet labai apsirinka – esu iš Ukmergės. Tarmiškai nebekalbu. Mano motina buvo žemaitė, tėvas – aukštaitis, o aš augau Sibire ir kalbėti pradėjau rusiškai. Tai kaip kokią nors tarmę išlaikyti? Nors yra išimčių – profesorius Girdenis savo vaikus išmokė kalbėti žemaitiškai Vilniaus mieste.

– Ar keikiatės lietuviškai?

– Mandagus žmogus iš viso nesikeikia, o aš stengiuosi būti mandagus. Sunku pasakyti, kas yra lietuviškas keiksmas – tabuizuoti žodžiai nuolatos kinta. Bažnyčios įtaka, kad turime „velnią“, kuris iš tiesų yra dievas Velinas, vėlė, turime žalčius, rupūžes, kurie vieniems – keiksmažodžiai, kitiems – šventi gyvūnėliai. Svetimus keiksmažodžius, pradedant f… ir baigiant na…, žinau, bet nesiruošiu jų vartoti ir niekam nerekomenduoju to daryti.