Kalbininko Prano Skardžiaus (1899 03 26 Subačiuje – 1975 12 18 Hot Springse. Arkanzaso valst., JAV) pagrindinės tyrinėjimo kryptys buvo leksikologija, žodžių daryba, kalbos kultūra.

Universitete užsimezgė jo draugiški santykiai su J.Jablonskiu, buvo jo sekretoriumi, dar buvo vadinamas "antruoju Jablonskiu", t.y. jo įpėdiniu. Po Kazio Būgos mirties, trumpam sustojus kalbotyrinėms studijoms Lietuvos universitete, tęsė mokslus Leipcigo universitete, kur 1925–1929 m. studijavo baltistiką, slavistiką ir lyginamąją kalbotyrą. Švietimo ministerijos stipendiją studijuoti Leipcigo universitete jam ir Antanui Saliui išrūpino Jonas Jablonskis, parašęs rekomendacinį laišką Švietimo ministrui Kazimierui Jokantui. 1929 m. Leipcigo universitete apsigynė filosofijos daktaro disertaciją tema "Slavų skoliniai senojoje lietuvių kalboje". 1933 m. parašė habilitacinį darbą "Daukšos akcentologija", kuris kaip knyga išleistas 1935 m. 1936 m. pasirodė jo darbas "Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas". Tai buvo reikšmingiausi jo darbai lietuvių bendrinės kalbos kilmei ir raidai tyrinėti. Prisidėjo prie akademinio "Lietuvių kalbos žodyno" rengimo. Siekė būti šio žodyno redaktoriumi, bet, pasak kalbininko Aldono Pupkio, dėl Prezidento Antano Smetonos ir P.Skardžių globojusio Vinco Krėvės-Mickevičiaus priešpriešos, "Lietuvių kalbos žodyno redaktoriumi" paskirtas J.Balčikonis. (Pranas Skardžius ir didysis lietuvių kalbos žodynas / Aldonas Pupkis // Acta Linquistica Lithuanica.–Vilnius : Lietuvių kalbos institutas, 2012, t. 47, p. 101–129).

Kalbininkas Petras Jonikas, išskyręs tris svarbiausias P.Skardžiaus mokslinio darbo sritis, apie vieną jų rašė: "Trečia Pr.Skardžiaus mokslinio darbo sritis – slaviškieji mūsų kalbos skoliniai. Šių skolinių lietuvių kalboje yra gausiau negu skolinių iš kitų kalbų, ir ne vienu požiūriu buvo svarbu imtis jų tyrinėjimo, ypač kad to dalyko nuodugnaus, patenkinamo nagrinėjimo nebuvo. (...) Todėl Pr.Skardžius savo disertaciniam darbui pasirinko mūsų kalbos slaviškųjų skolinių sritį, ją susiaurindamas senoviniais (XVI–XVII a.) lietuviškaisiais raštais (Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen – Tauta ir žodis VII, 1931 ir atskirai). Jis čia pateikė gudiškųjų ir lenkiškųjų (retkarčiais ir kitų slavų kalbų) lietuvių kalbos skolinių žodyną, duodamas atskirų skolinių reikšmės apibrėžimus, jiems pavaizduoti pateikdamas po vieną antrą sakinį bei žodžių grupę iš senųjų mūsų tekstų ir slaviškąją skolinio formą. Taip pat nurodomi ir svarbesnieji skolinių perdirbiniai lietuvių kalboj." (Ties plačiu lituanistikos baru: prof. Pr. Skardžiaus 70 metų amžiaus sukaktuvėse / Petras Jonikas // Aidai.–1969, kov. (Nr. 3), p. 108).