Mano vaikystės vizija gerokai skyrėsi nuo tos mažumėlę neandartalietiškos Kalėdų Senelio parodijos. Su murzina kauke vietoj švariu baltu šerkšnu apšarmojusių ūsų, jis atrodė labai nesimpatiškai. Fake Kalėdos! – smegenis perskrodė mintis. Kiek žinau, dar prieš keletą metų terminas "fake news" (liet. – netikros naujienos) nebuvo itin plačiai vartojamas, bet Dievo koronės laikais, atrodo, visose gyvenimo sferose jis laimi.

Netikras Kalėdų Senelis

– Štai, žiūrėkite, – vakare pyškinu žinutę savo draugužėms. – Jau ir taip gyvename visuotinio netikrumo laikais, kai visi tik įtarinėja, bet niekas tiksliai nežino, ar tas Baubas, jau tuoj bus metai, kaip valdantis pasaulį, iš tiesų egzistuoja? Na, gerai, – išgirdusi nepakantų Aldutės kostelėjimą, greitai pasitaisau, – ar iš tiesų jis toks baisus? Turiu omenyje, ar tikrai jis baisesnis už sezoninį gripą, vėžį, Alzheimerį ir kitas stambaus kalibro žmonijos ligas? O čia dar tas netikras Kalėdų Senelis ant antrojo karantino slenksčio…

– Nepyk, brangute, – sukikena mūsų bankininkė, – bet argi tu lig šiol nežinojai, kad visi Kalėdų Seneliai netikri?! Negi niekada neužtikai savo tėčio atsiklijavusiais ūsais ir vatine barzda, bandančio kuo natūraliau išlaužti Kūčių vakarą amerikietišką "Ho ho ho!"?

Todėl ir mes – Happy family – tikime, kad Tamsai nėra jokių šansų. Net ir dėl koronos. Nes aplink yra daug šviesių žmonių – kaip mūsų Kalėdų girliandoje šviesos žiburėlių.

– Stop, mergaitės, – į pokalbį įsitraukia ir mūsų visažinė vertėja, žinanti tai, ko paprastai nė viena iš mūsų nežino. – Turiu giminių Australijoje. Ir jau seniai Sidnėjuje Kalėdų Seneliai nebegali sveikinti vaikų tradiciškai, t.y. sakydami "Ho ho ho!", nes šis garsų junginys skamba labai panašiai kaip žargonu vartojamas žodis, reiškiantis prostitutę.

– Tai kaip dabar tie australų Kalėdų Seneliai sveikinasi? – net ir be vaizdo skambučio matau juokingai ištįsusius savo draugužių veidus.

– Sidnėjaus Kalėdų Seneliai turi sveikinimo garsų junginyje naudoti balsę "a" – "Ha ha ha!" Ir tai, patikėkit, ne mano fake žinia, bet "The Daily Telegraph" informacija, – išdidžiai užbaigia ji.

– Fake news, ne kitaip… - kažkodėl neišlaikau nepasakiusi, nors žinau (visos žinome), kad Mis Niekada Neklystančioji vis tiek galiausiai bus teisi. Todėl nesiginčijame. Jau įpratome.

Lietuviškasis Kalėda – su lazda

– Palaukit, mergos, tik dėl smalsumo, – stenografuoju žinutę, – tuoj įlįsiu į skelbiu.lt ir pažiūrėsiu, ar internetinės parduotuvės jau pardavinėja Kalėdų Seneliams kaukes. Nes juk tikrai mačiau reportažą iš kažkokios užjūriuose esančios Kalėdų Senelių akademijos, kur jaunų akių seneliukai sėdėjo susirangę ankštuose suoluose su raudonomis, prie savo kostiumų priderintomis kaukėmis ir mokėsi aiškiai artikuliuoti žodžius, kad pro tankų medžiagos filtrą vaikučiai juos suprastų… Fiii… Ačiū Dievui, – už minutės jau skubu pranešti džiugias naujienas, – į "Google" paieškos langelį įvedus raktinius žodžius "Kalėdų Senelio kaukė", meta tradicines barzdas, ūsus ir akinius. Galgi tie kaukėtieji sveikins vaikučius tik tolimuose užjūriuose, o lietuviškasis Kalėda ateis be kaukės – tiktai su lazda?! – žaismingai surimuoju.

– Norėtum, – liūdnai nutęsia mūsų ikimokyklinio ugdymo pedagogė Aldutė. – Negi nematai, kad Dievo koronė – tai jungtinis viso pasaulio projektas ir ne tik Kalėdų Seneliai, bet ir jų elfai, nykštukai, snieguolės – visi šoka pagal vieną ir tą pačią (ir jau tikrai ne "Jingle Bells") dūdelės melodiją.

Laukimas prasideda nuo "Elfo"

Vos išgirstu žodį elfas – slogios nuotaikos kaip nebūta. (Beje, visiems, pavargusiems nuo pastarųjų mėnesių fake news, siūlau susirasti ir pasižiūrėti 2003 m. amerikiečių kalėdinę komediją "Elfas", režisuotą Jono Favreau). Nes būtent juo prasideda mūsų šeimos Kalėdų stebuklo laukimas.

Paprastai tai būna Saulėja, kuri vieną eilinę darbo dieną grįžta po mokyklos namo ir lyg niekur nieko pasako: "Šiandien vakare iškepsiu kalėdinių meduolių ir visi žiūrėsime "Elfą". Nežinau, iš kur šitas vaikas toks – na, absoliuti mano, mėgstančios karštį, saulę, vasarą, priešingybė. Ji tik ir laukia, kada oras Lietuvoje ims vėsti, o "Gismeteo" prognozės paskelbs pirmąjį šaltuką su gausiais sniego dribsniais...

Ir dar – šitas kalėdinis vaikis tiesiog tobulai moka užkrėsti mus visus Kalėdų dvasia. Nė vienais metais nebuvau tiek už ją dėkinga, kiek šįmet. Nes šventai tikiu, kad ne kaukės ir ne atstumai mus išgelbės, bet… kažkas aukštesnio, mistiškesnio, įskiepyto per kartų kartas dar nuo vaikystės. Su tuo kažkuo kiekvienam siejasi tik pačios šilčiausios ir pozityviausios emocijos, paskanintos žmogiškumo, dvasingumo, atlaidumo, gailestingumo prieskoniais.

Patefonas – pataisytas

Beje, apie tuos prieskonius... Šįmet Kalėdų dvasia mūsų namuose jau kvepia kardamonais, imbierais, gvazdikėliais, nes viešėdama pas sesę Dubajuje Saulėja prisipirko daugybę kvapniųjų žvakių su nuolaidomis (kad tik užtektų iki Kalėdų).

O dar, vos grįžę namo, į Lietuvą, gavome ilgai lauktą žinutę: "Jūsų patefonas pataisytas!" Ar galite įsivaizduoti – iš mano tėčio dar sovietiniais laikais pirkto griozdo, iki tol gulėjusio tarp raugintų agurkų ir konservuotų braškių tėvų rūsyje, nuo šiol skambės Saulėjos mylimas Antonio Vivaldi, Fredericas Chopinas ir jaukios Kalėdų giesmės.

Taip taip, nes, dar prieš išvykdama į saulėtąjį Dubajų, Saulėja su tėčiu nupyškino į Aleksoto sendaikčių turgų ir vos po pusę euro prisipirko daugybę senovinių kalėdinių plokštelių. Jau dabar rašau ir girdžiu tą specifinį, tik seniems patefonams ir plonais, juokingais moteriškais balseliais giedančioms plokštelėms būdingą garsą. Kažkas gal pasakytų – ne itin švarų, bet sukeliantį Saulėjos seneliui tikrą prisiminimų audrą.

Jis atsisako važiuoti į Kauno klinikas (nes, anot jo, tokiems klipatoms gydymo jau seniai nėra), bet iš paskutiniųjų nurėplioja į rūsį parinkti anūkei savo jaunystės laikų plokštelių su Demiu Roussos, Ala Pugačiova, Dalida, legendine "Nerija" su neapsakomai jaunu Stasiu Povilaičiu. Ech… Raudame apsikabinę abu.

Bilietai išparduoti

O nudžiūvusios ašaros man primena paskutinį apsilankymą Kauno dramos teatre, prieš paskelbiant šalyje antrąjį karantiną. "Bilietai, deja, visi išparduoti", – maloni kasininkė rodo pilnut pilnutėlį didžiosios salės planą. Savais kanalais suveikia mums du.

"What??? – susižvalgome su vyru jau sėdėdami salėje: negi ir vėl fake news?! Be mūsų – turėjusioje būti pilnoje salėje – kraipo galvas nustebę (matyt, dėl to paties fakto) gal koks dvidešimt teatromanų ir laukia režisieriaus Agniaus Jankevičiaus šedevro "Gentis", pastatyto pagal dar mano močiutės (iš tėčio pusės) mylimiausią Ievos Simonaitytės romaną "Aukštųjų Šimonių likimas".

Spektaklis prasideda luošosios Roželės žodžiais: "Mano genties nebėra. Yra tušti trobesiai. Užkaltos durys ir langai. Ir nors seniai tuščia, aš vis vien grįžtu ten. Mintimis. Grįžtu susitikti." Kažkokie fantasmagoriški, sumišę teatro ir šių dienų realybės vaizdai pinasi akyse, nes nužmogėjimo problema Dievo koronės kontekste be galo paliečia.

Ir ne tik mane. Belaukdama trečiojo skambučio, mačiau feisbuke besklandančius žmonių įrašus, raginančius pirkti Kalėdų dovanas iš smulkiųjų verslininkų, taip pat nepasiduoti į gražius žodžius vyniojamam "brolis – brolį, kaimynas – kaimyną, draugas – draugą" skundimo bumui… Ar išmirs nuo tos prakeiktos koronės mūsų žmonių genties žmogiškumas? Ar, pasidaliję į baltuosius ir raudonuosius, baidenus ir trampus, vakserius ir antivakserius, koronius ir chronius, išskųsime vieni kitus, išsidrabstysime žodžių, veiksmų purvais taip, kad, pasauliui nurimus, mes, jo piliečiai, jo žmonės, gentainiai, nebegalėsime vieni kitiems į akis pažiūrėti?!

Kaip kadaise – beje, ne taip ir seniai, 1994 m., – nutiko Ruandoje. Dvi iki tol vienoje šalyje sugyvenusios etninės gentys pateko į pirmuosius pasaulio dienraščių puslapius dėl masinių žudynių. Ruandos genocido metu hutų radikalų iniciatyva buvo išžudyta milijonas tutsių ir nuosaikiųjų hutų. "Dar nežinau, kaip atrodo Dangus, bet užtai tiksliai žinau, kaip atrodo Pragaras…" – pasakojo visa tai išgyvenęs lietuvių kilmės misionierius Hermanas Šulcas, pas kurį svečiavomės praėjusią vasarą.

Ir kas žino, kiek suluošintų roželių klaidžios susvetimėjusio pasaulio labirintais, ieškodamos tos senosios žmonių genties užuomazgų, palikuonių, pabėgėlių… – mąstau po spektaklio ir jau piktai save nutraukiu: "Visos tos mano sapalionės – fake news!"

Šviesos lempelių terapija

Geriau grįžusi paprašysiu, kad Saulėja iškeptų tikrų kalėdinių meduolių su pačiu tikriausiu cukraus glajumi ir uždėtų Kalėdų giesmių plokštelę. Dar – įžiebtų kambaryje smulkių kalėdinių lempelių girliandą, kuri kiaurus metus kabo tarsi kokia vakarinė šviesos užuolaida ir primena, kad tik šviesa išsklaido tamsą…

Jei netikite, atlikite mini eksprimentą: įeikite į tamsų sandėliuką su žvake, o paskui padarykite atvirkščiai – įženkite į saulės šviesos nutviekstą kambarį su tamsiomis mintimis. Matote – išsyk prašviesėjo! Todėl ir mes – Happy family – tikime, kad tamsai nėra jokių šansų. Net ir dėl koronos. Nes aplink yra daug šviesių žmonių – kaip mūsų kalėdinėje girliandoje šviesos žiburėlių, tarp kurių prisagstyta dešimtys mažyčių polaroidinių nuotraukų, darytų dar Kornelijos dovanotu fotoaparatu.

Ištikimi tradicijoms

Kol sesės – Saulėja ir Kornelija – buvo mažos, per kiekvienas Kalėdas turėjome ir savo etatinį Kalėdų Senelį, kurio kalėdinį repertuarą irgi visi žinojome atmintinai (bet juk nuo to visiems būdavo tik dar linksmiau).

Turiu išsaugojusi keletą dukrų vaikystės laiškų, taip ir nepasiekusių Šiaurės Ašigalio… Užtat saugiai nugulusių mano spintoje ir nuolat išsitraukiamų prieš Kalėdas, kai jų dvasia kažkur ima ir netikėtai pasislepia.

Vis dėlto didžiausia šventė mūsų šeimoje – eglutės pirkimas. Tai mylimiausias tėčio ir dukros ritualas, dažnai besibaigiantis labai netikėtai. Ypač tuomet, kai smarkuoliai, vedini kalėdinės gigantomanijos ar tiesiog vaikiško entuziazmo, parvelka į namus gerokai per didelę žaliaskarę. (Išsyk turiu jums pranešti, kad kokių neūžaugų ar dirbtinių parodijų su pušų kvapu maniškiai Kalėdų elfai nepripažįsta.)

Tuomet tenka kirsti lubas, arba šiek tiek įleisti milžinės kotą į apatinių kaimynų privačią nuosavybę. Juokauju. Dažniausiai apsiribojame viršūnės patrumpinimu, o įkalčius tuoj pat paslepiame po metai iš metų sąžiningai tarnaujančio porcelianinio angelo šilkiniais padurkais.

"Tik" vaikams

Bet juokingiausia, kad kasmet, prasidėjus adventui, visa mūsų gentis (ach, kaip man patiko šis žodis) draugiškai sutaria: šįsyk, ir jau tikrai tikrai, apsiribosime vien tik simbolinėmis dovanėlėmis: juk visi seniai suaugę!

O paskui, kaip ir kasmet, prasideda kalėdinė karštinė, gal karštligė, o šįmet turbūt karštkoronė, žodžiu, dovanėlių pirkimas su priežodžiu "tik" – na, maždaug, perkame tik vaikams. Paskui – tik seneliams (nes juk reikia juos palepinti bent kartą per metus), paskui – tik po vieną visiems ir t.t. Atėjus Kūčių vakarui, rezultatas visuomet pranoksta pažadus.

"Fake news!!!" – jei mokėtų angliškai, turbūt suriktų Saulėjos močiutė, atrėpliojusi su šventinėmis šlepetėmis iš kitos daugiabučio laiptinės ir po mūsų žaliaskare išvydusi mažiausiai penkis didžiulius dovanų maišus. "Tokius sovietinės jaunystės laikais naudojome per bulviakasį… – nustebusi tarsteli. – Taigi tarėmės šiais metais "tik"… - kažko uždususi šnopuoja, atkišdama su tėčiu sunkiai vilktus dar du kalėdiškai išpuoštus bulviamaišius, kuriuose – o šventosios fake naujienos!!! – tikrai ne bulbės!