„Kambarys 1408“ – antrasis Kingo švytėjimas

Siaubo karaliaus S.Kingo kūrinių ekranizacijų skaičius jau senokai perkopė per šimtą. Kasmet kinuose ir televizijose pasirodo bent po kelis projektus, prie kurių nagus prikišęs pats tamsiųjų pasakėlių genijus. Jį netgi galima išvysti siaubo seriale „Raudonoji rožė“. Paranormalių reiškinių tyrėjams S.Kingas atneša picą ir klastingai nusišypso.

Deja, ekranizacijų kiekis neužtikrina kokybės. Daugybė filmų pagal S.Kingo kūrinius atrodo primityvokai ir vaikiškai, neperteikia net šimtosios dalies rašytojo vaizduotės ir gebėjimo mirtinai prikaustyti taiklia psichologija bei baimės nuojautomis. S.Kingas prigriebia skaitytoją per visas įmanomas silpniausias vietas ir uždaro savo siaubo pasaulyje, nepalikdamas nė vieno atsarginio išėjimo. Perskaitęs nors vieną S.Kingo knygą, jau žinai beveik visus jo triukus ir spąstus, tačiau vis tiek į juos papuoli. Meistras.

Ir atrodo, argi yra nors vienas kitas rašytojas, kurį skaitydamas įsivaizduoji būsimą filmą. Sėkmingas ekranizacijas galima suskaičiuoti ant pirštų: „Pabėgimas iš Šoušenko“, „Žalioji mylia“, „Rūkas“, „Kerė“, „Mizerė“, „Dvikova“, „Tai“, „Naminių gyvūnėlių kapinės“. Visa kita, net išgirtasis Kubricko „Švytėjimas“, tiems, kas skaitė Kingą, – labai vidutiniška.

„Kambarys 1408“ – tipiškas S.Kingas, savotiškas sugrįžimas į „Švytėjimą“. Viešbutis, vaiduokliai, herojus ties pamišimo riba. Siaubinga tragedija praeityje, kuri blogiui bus raktas į dvasiomis netikinčio Maiko Enslino baimę. Žinoma, kaipgi be mažos mergaitės, juk vaikai – neatsiejama S.Kingo romanų ląstelė. Kaipgi be juodojo humoro. Bandydamas ištrūkti iš kambario Maikas sėlins siena. Tik kito lango ten nebus. Čia galima stingti iš siaubo ir kikenti iš beviltiškumo. Klaustrofobiškus asmenis gali ištikti priepuolis.

Režisierius Mikael Hafstrom su įžanga ilgai neužsižaidžia. Kelios trumpos scenos papasakoti apie keistą Enslino profesiją – rašyti knygas, kurios išjuokia šmėklų egzistavimą. Smagiai išsityčioti iš vietų, kur vaidenasi. O toliau pasikliaujama aukščiausio lygio aktoriais. Samuel L.Jackson šimtą kartų perspėja John Cusack, kad vienos nakties kambaryje Nr.1408 neišgyvens. Šis, žinoma, nepaklauso ir pradeda eksperimentą, įsijungęs diktofoną. Štai čia ir Kingo arkliukas – SIAUBINGAS LAUKIMAS TO, KAS TIKRAI ĮVYKS. Ir TAI yra daug baisiau už tai, kas įvyksta. Gaila, čia Hafstromas paskuba. Todėl net šiaip visą filmą ištempiantis John Cusack vos vos suspėja išreikšti nuostabą. O po to galvoti nebėra kada. Prasideda tikras veiksmo filmas. Laša kraujas, byra sienos, lenda šmėklos, kambarį užlieja vanduo, Enslinas šliaužia vamzdžiais. Veiksmo tiek, kad nebespėji bijoti. Tik gaudai, kas prie ko ir dėl ko. Stabteli tuomet, kai Enslinas sutinka mirusią dukrelę. Štai čia iš tiesų kingiška ir baisu. O po to gal kiek ir nuspėjamas, bet labai efektingas triukas su nubudimu ir sugrįžimu atgal. Perėjimai iš vieno pasaulio į kitą – stingdančiai šizofreniški. O pabaiga – kone ideali.

John Cusack – siaubingai įtikinamas. Jis – „Kambario 1408“ ašis, kaip Nicole Kidman buvo „Kitų“ epicentras. To pakanka, kad tik truputį geresnis už vidutinišką filmas įstrigtų ilgam.