Neįtikėtini karo žmonių likimai naujoje G. Petkevičiaus knygoje atskleidžia karo beprasmybę ir beprotybę, ištrina inertišką mūsų įsivaizdavimą. Juk, skirtingais duomenimis, karinių konfliktų zonose šiuo metu gyvena apie 250 mln. vaikų, iš kurių 300 tūkst. vienaip ar kitaip dalyvauja ginkluotose formuotėse, 47 proc. jų – mergaitės.

Gal bus įdomu paskaityti apie priešų žvalgo įvaizdžio visiškai neatitikusią merginą, kuri ilgą laiką vedžiojo už nosies savo jėga ir galimybėmis garsėjusią sovietų KGB? Arba tikrąją italų režisieriaus Roberto Benigni kino filmo „Gyvenimas yra gražus“ herojaus Josepho Schleifsteino istoriją? Apie slaptą rašytojo Ernesto Hemingway’aus žvalgybos organizaciją?

Apklausos rodo, kad ginklu tėvynę gintų daugiau kaip 42 proc. Lietuvos piliečių̨, tačiau istorinė patirtis, anot G. Petkevičiaus, liudija, kad paprastai tokių būna apie 2 proc. š̌alies populiacijos. Tam tikromis aplinkybėmis skaičiai gali svyruoti, tačiau 1945–1953 m., remiantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, į̨ aktyvią rezistencinę veiklą buvo į̨sitraukę̨ apie 100 tūkst. š̌alies ž̌monių, o tai sudaro apie 4 proc. visų Lietuvos gyventojų.

2017 m. apklausos duomenis interpretavusi profesorė̇ Ainė Ramonaitė teigia, kad, prasidėjus karui, prie aktyvaus pasiprieš̌inimo okupantams prisidėtų iki 150 tūkst. ž̌monių̨.

Apie karą, naująją knygą ir adidėjusį susidomėjimą karo istorija – pokalbis su leidyklos „Alma littera“ išleistos knygos „Karo žmonės“ autoriumi istoriku G. Petkevičiumi.

– Ar pastebėjote, kad, prasidėjus antram Rusijos įsiveržimui į Ukrainą, žmonės karo istorija pradėjo domėtis labiau?

– Šiuolaikinei visuomenei būdingas greitas informacijos vartojimas, slydimas paviršiumi, pernelyg nesigilinant į detales ir procesus. Karo istorija yra ne tik datos, mūšiai, kariuomenių išsidėstymas kovos lauke, talentingi ar nevykę karvedžių sprendimai. Karo sėkmę lemia visas kompleksas dalių, neatsiejamų nuo laikotarpio, aplinkos. Būtent tam  šiuolaikinio žmogaus dėmesio kartais pritrūksta.

Galbūt ne visi bus girdėję rašytojo E. Hemingway’aus karybos istoriją ar istoriją apie tamsų lietuvio indėlį kovojant su savo tėvynainiais.

Perskaičius keletą Ukrainos karo apžvalgų ir pažiūrėjus šimtą kitą vaizdo reportažų iš fronto gali susidaryti klaidingas vaizdas. Vis dėlto domėjimasis karyba, karo istorija yra sveikintina, nes, pripažinkime, bent iki 2014-ųjų Lietuvoje tai buvo saujelės profesionalų ir entuziastų interesų sritis, o tai mus atvedė prie apgailėtinos situacijos šalies gynyboje.

– Nors kiti jus pristato karybos ekspertu, save vadinate karybos tyrinėtoju. Ar eksperto ir tyrinėtojo balsas dažniau būna išgirstas, ar ir lieka tik balsu?

– Žodis „ekspertas“ skamba pernelyg pretenzingai, todėl norėčiau vadintis karybos tyrinėtoju. Kiekvienas pats nusprendžia, kiek informacijos priimti ar atmesti, tai priklauso nuo požiūrio ir noro išgirsti, įvertinti kito nuomonę. Kartais, žinoma, jaučiamas ir tam tikras nuovargis, kai tiesiog numojama ranka: visi čia apie tą karą dabar kalba, štai dar vienas su savo nuomone išlindo.

– Kai perskaitai jūsų knygos „Karo žmonės“ skyrių pavadinimus, atrodo, kad karas nebaisus, greičiau – juokingas. Ką apie humorą kare sako istorija?

– Ko gero, reikėtų išskirti skirtingas to humoro formas – kartais įvykiai tiek neįtikėtini, kad primena siurrealistinį pasaulį. Tarkime, mirtis kare sunku būtų pavadinti juokingomis, tačiau kai kurioms terminas „likimo ironija“ tikrai tiktų.

Kas mus supa kasdienybėje? Buitis, nuobodybė, linksmi arba liūdni momentai, rutina, pasibaisėjimas, įkvėpimas, draugystė, susižavėjimas... Kitaip tariant, daugybė skirtingų patirčių ir emocijų. Karas yra ribinė žmogaus būsena, tačiau jausmų ir išgyvenimų paletė išlieka. Tiesa, žmogaus reakcija kartais gali stipriai skirtis nuo emocijos, kurią jis reikštų taikos metu. Humoras dažnai atlieka ir apsauginę funkciją, padedančią išlikti karo mėsmalėje.

– Ar esate sau radęs paaiškinimą, kodėl vyksta karai? Ar bent galite įsivaizduoti idealią visuomenę, kai karų nebūtų?

– Karų buvo, yra ir bus – tai užkoduota žmogaus viduje. Ko gero, neįmanoma išgryninti noro pirmauti, lyderiauti, ištirti nežinoma ir atrasti neištirta, juo labiau atsieti visa tai nuo agresijos, kuri pavertė mus dominuojančia rūšimi Žemėje. Psichoanalitikai, psichologai turi tam mokslinių paaiškinimų, kartais juos paminiu per savo knygų pristatymus. Paminiu ir tai, kad galbūt genų inžinerijos mokslas kažkada pasieks tokių aukštumų, kad sugebės prislopinti agresijos geną. Tačiau ar liksime mes tada žmonėmis?

– Galbūt karo istorijoje esama tokių pamokų, kurios buvo išmoktos ir daugiau niekada nepasikartojo?

– Generolai kariauja praėjusius karus – turbūt daugeliui girdėtas posakis, nors teorijoje ir praktikoje, karinėse mokymo įstaigose tuos būsimus generolus moko semtis patirties iš praėjusių karų, nekartoti klaidų, taktiškai ir strategiškai planuoti ateitį. Būna, tiesą sakant, įvairiai. Kol vyks karai, o jie, mano nuomone, vyks nuolat, matysime tipinius elgesio modelius, kurie gali būti įvardijami taip: „Štai ši karo operacija labai panaši į Antrojo pasaulinio karo...“, arba „...karinės kampanijos pradžia beveik tiksliai atkartoja Vietnamo karo metu matytą“. Kariauja, sprendimus priima žmonės, pagaliau net dirbtinio intelekto, kurio reikšmė ateities karuose stipriai augs, mąstymo algoritmus taip pat kuria žmonės. „Istorija yra gyvenimo mokytoja“, – sakė Ciceronas, tačiau žmonės neįvertina jos pamokų.

Karas yra ribinė žmogaus būsena, tačiau jausmų ir išgyvenimų paletė išlieka. Tiesa, žmogaus reakcija kartais gali stipriai skirtis nuo emocijos, kurią jis reikštų taikos metu.

– Knygoje rašote ne tik apie karius, bet ir apie gydytojus, sportininkus, menininkus ir meno klastotojus. Kokių dar netikėtų profesijų esate atradęs karo istorijoje?

– Kai karas ateina į jūsų aplinką, visi be išimties, vienaip ar kitaip, tampa jo dalyviais, – apie tai ir rašau savo knygoje. Socialinis statusas, gyvenimo patirtis, charakterio savybės lemia žmogaus poelgius per karą, tačiau pasirinkimo dalyvauti jame ar ne tiesiog nelieka. Kalbant techniškai, dabar vargu ar pamatysime kavaleristų ir dirižablių pilotų, tačiau juos pakeitė kovos mašinų įgulos ir dronų operatoriai. Kai kurios profesijos kinta, kai kurios lieka, karas tiesiog išdėlioja jas į tinkamesnes lentynas.

– Rašote: „Karas atskleidžia keisčiausias žmogaus savybes ir priverčia elgtis, sakykime, įvairiai.“ Kuri iš knygos istorijų jums pačiam buvo netikėčiausia?

– Kiekviena iš aprašytų istorijų savaip žavi, bet kartu jos yra per daug skirtingos, kad galėčiau išskirti vienintelę. Bravūriškas Nyderlandų princo Bernardo gyvenimas spaudžia šypseną, be galo skirtingi įvairių karo pilotų likimai ir jų gyvenimo vingiai, galbūt ne visi bus girdėję rašytojo E. Hemingway’aus karybos istoriją ar istoriją apie tamsų lietuvio indėlį kovojant su savo tėvynainiais. KGB, CŽA, Izraelio karinės operacijos – stengiausi parinkti gana skirtingas temas.

– Kaip jums pavyksta senas istorijas priartinti prie dabarties, prisimenant šių dienų herojus, filmų ar knygų personažus?

– Kiekvienas mūsų žvelgiame į pasaulį per nūdienos vertybių ir supratimo prizmę. Tikrai suvokiu, kad dalis žmonių praeitį vertina kiek... atsainiai, – nebuvo tuo metu technologijų, žmonių intelekto koeficientas buvo mažesnis ir apskritai laukiniai, seni laikai. Rašydamas savo tekstus noriu pademonstruoti, kad tai klaidingas požiūris, kad visais laikais žmogaus esmė, jausmai, išmonė ir kūrybinis potencialas buvo labai panašūs. Kartais sakau: „Karas – tai nuolatinė žmonijos būsena, padabinta nedideliais taikos inkliuzais.“

– „Karas yra geriausias vertintojas“ – dar viena citata iš knygos. Ar karas didvyrius paverčia nusikaltėliais ir nusikaltėlius – didvyriais?

– Karas išryškina įvairiausias žmogaus savybes, kurių taikos metu mes, ko gero, nepamatytume. Deklaruojantis beribį patriotizmą žmogus gali virsti susigūžusia, baimės kamuojama asmenybe, o pilkas žmogelis – pademonstruoti drąsos ir valios stebuklus. Pažvelkime į kovojančios Ukrainos prezidentą – taikos metu, ko gero, jis ir būtų likęs aktoriumi, komiku, kuriam pasisekė užimti aukščiausią šalies politinį postą.

– Žmogaus gyvybė kare nieko verta. Galite paneigti ar patvirtinti šį teiginį?

– Tai gana plati ir kontroversiška tema. „Tu neturi žūti už savo tėvynę, tavo darbas – padaryti taip, kad priešas už ją žūtų“, – taip ir panašiai mokomi kariai Vakarų šalyse, o mūsų Rytų kaimynų požiūris gerokai skiriasi. Nesinori kartoti kiekvienam žinomos frazės, kad „moterys dar prigimdys“, tačiau suprantame, kad čia kultūrų skirtis gana ryški ir vieną bendrą vardiklį surasti sunku.

– Kaip surinkote knygos iliustracijas? Kai kurios jų – įspūdingos ir visiškai nematytos.

– Kruopštus techninis darbas, stengiantis iliustracijas parinkti taip, kad jos kuo labiau atspindėtų tekste pateiktus faktus, nuspalvintų įvykius, pabrėžtų detales. Šiuolaikinės technologijos leidžia skaitmeninti, išsaugoti ir skaitytojams pateikti momentus, kurie galėjo nugrimzti istorijos užmarštin.

– Ką karybos tyrinėtojas atsakytų į visiškai tiesų klausimą – ar jau prasidėjo trečiasis pasaulinis karas?

– Mes dažnai ieškome aštrių pojūčių, dramos ir kai kuriuos dalykus esame linkę stipriai hiperbolizuoti. Atrodo, kad gyvename ne kare, o jo išvakarėse ir iš dalies nuo mūsų priklauso, ar šaltoji konflikto fazė virs deginančia karo liepsna. Skamba kiek poetiškai, tačiau išties – šiandien vykstantys įvykiai pernelyg daug optimizmo neįkvepia.

– Paskutiniame knygos skyriuje pateikiate patarimų, kaip kare išgyventi civiliams. Ką svarbiausio turime žinoti?

– Įvairius dešimtukus įdomu skaityti, tačiau išgyvenimas kare neapibrėžiamas lyginiais skaičiais ir baigtiniu patarimų skaičiumi. Atminkite, jums reikia šilumos, vandens, maisto, santykinai saugios vietos, medikamentų ir trupučio sėkmės. Tačiau svarbiausia – visiems reikia moralinio nusiteikimo ir žinojimo, kaip elgtis, kad karo žiema neužkluptų netikėtai. Žinojimas ir yra toji jėga, kuri leis išgyventi ir nugalėti, jei likimo būsime priversti tapti karo žmonėmis.