2011 m. Kaune išskirtiniai ne tik dėl čia vykstančių tarptautinių Hanza dienų ir Europos krepšinio čempionato. Ne mažiau svarbiu renginiu turbūt taps Kauno bienalė.

Jau tapo tradicija, kad Kauno bienalėje vienai seniausių meno rūšių – tekstilei – skirtas parodas lydi daugybė renginių, tarp jų – teatro, šokio, kino, grafito projektai, performansai ir akcijos, miesto istorijai ir skirtingų erdvių atgaivinimui skirti kūriniai. Gimęs kaip tekstilei siaurąja prasme renginys, per 14 metų Kauno bienalė išaugo į tarptautinį, užsienio šalyse gerai žinomą skirtingas meno rūšis jungiantį projektą.
Tačiau šiemetinė, rugsėjį startuosianti bienalė „Tekstilė 11“ žada būti išskirtinė ne vien savo mastu, bet ir tekstilės meno perpynimu su šokiu. „Kaunas – tekstilės ateitis Europoje“, – užsienio menotyrininkų paleistą frazę kartoja menotyros mokslų daktarė, Kauno bienalės vadovė Virginija Vitkienė.

– Jūsų vadovaujamas renginys jau seniai išaugo tekstilės meno marškinėlius. Kokia Kauno bienalė yra dabar?

– Kauno bienalė fiksuoja rekordinius lankytojų skaičius: 20–30 tūkst. lankytojų 2009 m. bienalės renginiuose. Publikos dėmesys šiam unikaliam renginiui neblanksta, nes mes kiekvieną kartą keičiame renginio žaidimo taisykles.

Šiemetinės Kauno bienalės programą sudaro trys savarankiški tarptautiniai projektai. Bienalė grįžta prie tekstilės meno ištakų konceptualiuoju būdu, pavadindama trigubą programą "DAR KARTĄ-ŠOKAM-PIRMYN" (REWIND-PLAY-FORWARD) magnetolos mygtukų komandomis. Pats novatoriškiausias ir unikalus programos sprendimas, pasiūlytas šokio žmonių – tarptautinio "Auros" šokio festivalio ir bienalės programų sujungimas.

Tris pagrindines  ir lydinčias tekstilės parodas "DAR KARTĄ" (REWIND), kuriose dalyvaus beveik 300 menininkų iš daugybės šalių, papildys šokio programa "ŠOKAM" (PLAY), kurios pagrindiniai penki šokio spektakliai bus pastatyti visus metus kūrybiškai bendradarbiaujant tekstilės ir kitų vizualaus meno šakų menininkams bei choreografams iš įvairių pasaulio šalių. Kai kurie iš spektaklių bus rodomi parodų erdvėje.

Trečioji bienalės grandis - "PIRMYN" (FORWARD) yra susieta su moksliniais tyrimais, paskaitomis, išmaniosios tekstilės kūrybinėmis dirbtuvėmis, o svarbiausia – 16-ąja tarptautine ETN (angliško Europos tekstilės tinklo pavadinimo trumpinys – aut. past.) konferencija, kas dveji metai vykstančia vis kitame Europos mieste. Tai prestižiškiausias šios srities renginys, suburiantis į vieną vietą ryškiausias tekstilės meno žvaigždes. Įvertinant tai, kad šios konferencijos rengiamos tik tekstilei nusipelniusiuose regionuose, galinčiuose atvykusius dalyvius nustebinti jos kūrinių kokybe, įvairove ar unikalumu, Kauno miestui tai tampa didžiuliu pripažinimu. Ir šį kartą jau ne kaip tekstilės pramonės centro, kuriuo Kaunas buvo vadinamas per 50 metų, bet profesionalaus tekstilės meno meka.

–    Kaip Kauno bienalė atrodo Lietuvos ir tarptautiniame kontekste?

– Lietuvos mastu – tai pats didžiausias tarptautinis tęstinis šiuolaikinio meno festivalis. O šiemetinis renginys, panašu, bus pats didžiausias šiuolaikinę tekstilę tarpdisciplininiame kontekste pristatantis renginys Europoje. Apie tai, kad Kaunas – tekstilės ateitis Senajame žemyne – rašoma per 500 tekstilės meno, dizaino ir pramonės organizacijų vienijančios organizacijos ETN leidinyje "Textile Forum". Rugsėjį startuosiantis renginys jau kelis mėnesius anonsuojamas populiariuose tarptautiniuose meno naujienlaikraščiuose.

Paraiškos vis dar plaukia iš įvairių pasaulio šalių. Dėl šokio ir tekstilės menų sujungimo mūsų programa domisi begalė profesionalų iš įvairių meno sričių: bendradarbiauti siūlosi kompozitoriai, poetai, video menininkai. Tačiau šiais metais negalime išsiplėsti dar labiau, ypač įvertinant faktą, kad žinių apie renginio finansavimo dydį sulauksime tik balandžio mėnesį.

– Kokių garsių menininkų tikitės sulaukti šiemetiniame renginyje?

– Esame daug metų svajoję pristatyti Lia Cook (JAV) kolekciją Kaune, bet šiemet tam atsivėrė durys dėl ETN konferencijos, sukviesiančios į Kauną beveik 200 meno profesionalų iš užsienio. Matysime ne tik L.Cook, audžiančios didžiulius portretus žakardo staklėmis, bet ir Reiko Sudo, kuriančios audinių kolekcijas imperatoriškai Japonijos šeimai bei pasaulio monarchams, darbus. Surengsime eilės garsiausių šiandien tekstilę kuriančių pasaulio menininkų personalines parodas. Lozanos bienalės kolekcijos parodoje bus galima išgyventi dinamišką XX a. pabaigos tekstilės meno istoriją, jos transformacijas iš taikomojo link vaizduojamojo meno.

– Jūsų akimis, šiemetinė bienalė savo svarba prilygs tokiems tarptautiniams renginiams kaip Hanza dienos ir Europos krepšinio čempionatas, taip pat vyksiantiems Kaune?

– Minėti renginiai Kaunui yra labai svarbūs. Itin džiugu, jog Kaune juste juntamas beatgaunamas pasididžiavimas savo miestu: gražiausia Lietuvoje – ir ne tik – Kalėdų pasaka, sukurta (tekstilės) menininkės Jolantos Šmidtienės, statoma arena, ateinantys didieji masiniai renginiai leidžia pasijusti gyvenant aktualiame taške. Tačiau tiek tarptautinės Hanza dienos, tiek čempionatas yra reti mūsų miesto kultūrinio ir ekonominio lauko animatoriai. Tai itin reikšmingos turizmui ir plėtrai šventės, truksiančios nuo 4 dienų (Hanza renginys) iki kelių savaičių (krepšinio fiesta).

Kauno bienalė vyks aštuntą kartą. Ji mūsų miestą, kaip aktualią profesionalaus meno traukos vietą, garsina jau 14 metų. Šiais metais bienalė vyks beveik tris mėnesius, sukvies šimtus menininkų – tiek dalyvių, tiek lankytojų – praleisiančių čia po savaitę ir daugiau. Miestiečius ypač tikimės sudominti meno edukacijos programomis.

Profesionalaus meno renginiai, žinoma, nesveriami tomis pačiomis svarstyklėmis kaip masiniai šventiniai renginiai. Bet jie yra itin reikšmingi mūsų šalyje gyvenančiųjų tapatybės, meninio ir kultūrinio išsilavinimo, pasaulėžiūros ir kūrybingumo ugdytojai. Tikiu, kad po minėtų švenčių seksianti Kauno bienalė suteiks dar daugiau pasididžiavimo savo miestu kiekvienam kauniečiui.

– Tradiciškai, tekstilė priskiriama taikomojo meno sričiai. Ar toks tekstilės atskyrimas nuo vaizduojamojo meno vis dar gajus Lietuvoje? Kokių tekstilės menininkų – kuriančių taikomąją tekstilę ar konceptualiai mąstančių – Lietuvoje yra daugiau?

– Taikomąją tekstilę kuria dizaineriai, projektuojantys audinius, baldų apmušalus, staltieses, patalynės raštus. Ar matėte ką nors panašaus Kauno bienalės parodose? Turbūt ne. Parodų salėse tėra ir tegali būti menas. O tekstilė bienalėje suvokiama kaip viena įtaigiausių idėjas perteikiančių šiuolaikinio meno priemonių.

Tekstilė, dėl jos lytėjimu paremtų savybių ir buitinės bei ritualinės reikšmės žmogui, turi nepaprastai daug reikšmių, transliuoja suasmenintas nuorodas, pasąmoninius prisiminimus. Mūsų parodų lankytojai žino, kad tekstile Kauno bienalėje gali būti net ir valsas, šokamas ant etninės tekstilės raštais išbarstyto cukraus pudros kilimo, ar dokumentinis video filmas apie socialines akcijas Pietų Afrikos respublikoje ir dar daug kas.

– Lietuvių tekstilės menininkus išskirtumėte kaip konceptualius Europos ir pasaulio kontekste?

– Daugelis lietuvių tekstilės menininkų kuria konceptualius darbus. Parodos sąlygas taip pat sudarome remdamiesi tais aukštos kartelės lietuvių menininkų pavyzdžiais. Ir, tiesą sakant, retas kuris mūsiškių kūrinys nebūtų vertas dalyvauti bienalėje.

Lina Jonikė, Inga Likšaitė, Laima Oržekauskienė, Vita Gelūnienė, Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, Monika Žaltauskaitė-Grašienė, Loreta Švaikauskienė, Jolanta Šmidtienė – išvardijau tik keletą ir tik Kauno menininkių. Visos jos vertos konceptualiai kuriančiųjų epiteto ir yra laimėjusios apdovanojimų tarptautinėse parodose užsienyje. Tačiau Kauno bienalėje turime kvotas: ne daugiau 10 proc. vietos menininkų konkursinėje parodoje. Tam ir rengiame pasaulinio „pločio“ parodą, kad galėtume praplėsti savo akiratį tarptautiniu mastu.

– Kas lėmė, kad lietuvių tekstilininkės tapo konceptualios? Tai – atskirų asmenybių, pedagogų nuopelnas?

– Mąstymas idėjomis, socialinių, etinių, istorinių aktualijų akcentavimas, atvirumas kūrinio daugiaprasmiškumui ir skirtingoms interpretacijoms – konceptualaus meno kategorijos – turi tapti šiuolaikinio menininko atspirties tašku. Kitaip jis – tik profesionalus gražių daiktų gaminimo meistras. Vilniaus dailės akademijos dvi tekstilės katedros (Vilniuje ir Kaune), jau apie 15 metų yra ta vieta, kurioje be praktinių įgūdžių formuojami ir kritinio mąstymo, būtino menininkui, pagrindai.

– Ankstesnėje bienalėje daug dėmesio buvo skiriama ėjimui į žmones, į gatvę. Kaip bus šiemet?

– Nemanau, kad šiemet tai dominuos. Sprausimės ir bandysime „ištempti“ ankštas Kauno parodų erdvių sienas ir į jas priimti ne tik menus, bet ir judesį. Lauksime žiūrovų muziejuose ir galerijose, kur jie galės išvysti per 400 įvairios raiškos kūrinių: nuo naujausiomis žakardo technologijomis sukurtų Lietuvos meno kūrinių interpretacijų iki slaptųjų ir neįtikėčiausių sumaniosios tekstilės (angl. „smart textile“) eksperimentų ar tarptautinės FLUXUS parodos bei FLUXUS performansų savaitės, dedikuotos tekstilei, Kaunui – kaip Jurgio Mačiūno miestui – ir jo pirmojo hepeningo 50-mečiui paminėti.

Kauno bienalės istorija

Kauno bienalė – tarptautinė šiuolaikinio meno paroda, rengiama kas dveji metai. Bienalė pradėta rengti miesto tekstilės menininkių iniciatyva. Pirmoji paroda surengta 1997 m. Iš pradžių parodose daugiausia dalyvavo Lietuvos, Estijos, Latvijos, Vokietijos, vėliau – ir Skandinavijos šalių menininkai.

Esminis lūžis, nuo kurio bienalė tapo šiuolaikinės tekstilės aktualijų epicentru ir unikaliu šiuolaikinio meno renginiu, įvyko 2005 m., kai paroda Kauno meno bienalė TEKSTILĖ 05, vadovaujama menininkės ir Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto docentės Vitos Gelūnienės, išaugo iš vienos konkursinės parodos rėmų ir tapo meno tyrimų, tarptautinio bendradarbiavimo ir susitikimų vieta. Konkursinę parodą papildė kuruojamos šiuolaikinio tekstilės meno kolekcijos iš Vakarų Europos, Japonijos, JAV, programa buvo praturtinta diskusijomis, paskaitomis, susitikimais su menininkais. M.Žilinsko dailės galerija, iki tol bienalės parodas talpinusi pirmojo aukšto salėse, buvo paversta "tekstilės miestu": visuose aukštuose, laiptinėse, koridoriuose buvo eksponuota per 200 kūrinių.

2007 m. bienalė, eksponuota keliose M.K.Čiurlionio dailės muziejaus galerijose, suteikė galimybę kauniečiams susipažinti su Pietų Afrikos respublikos, Brazilijos ir Jungtinės karalystės kolekcijomis, o konkursinė paroda tarptautinės žiuri komisijos buvo suformuota tuometinių tekstilės meno aktualijų tyrimų pagrindu. Apsvarsčius 365 paraiškas iš 40-ies pasaulio šalių, konkursinei parodai buvo atrinktas 31 kūrinys.

2009 m. Kauno bienalė TEKSTILĖ 09 vyko rezidencijų principu: koncentruotasi ne į baigtus kūrinius, o siūlomas idėjas, kurias menininkai įgyvendino Kauno galerijose, stebint ir dalyvaujant parodų lankytojams. Konceptuali ir bendradarbiavimu grįsta paroda itin praturtino tuos, kurie įsijungė į bendrą kūrybinį procesą, dirbdami kartu su menininkais. Per du bienalės mėnesius įvyko 99 renginiai, per 20 iš jų – parodų atidarymai.