Kurią misiją pasirinkti: skleisti meną ar dovanoti miestiečiams kultūringą pramogą? Atsakę į šį klausimą Kauno mažųjų teatrų kūrėjai išvengtų klystkelių.

Svarbu remti, nesvarbu - ką?

Kauno publika myli teatrą, sugeba atsirinkti, suprasti ir vertinti spektaklius, tai – specifinis žiūrovas su savo skoniu, vertybėmis, mąstymu... Tokius ir panašius atsiliepimus Kauno publikos adresu teko ne kartą girdėti iš savo kolegų. Kad miesto žiūrovai iš tiesų imlūs scenos menui, rodo pastaruoju metu vienas po kito Kaune steigiami nauji teatrų festivaliai, regis, net ir dabartinėmis menui nepalankiomis sąlygomis nestokojantys publikos dėmesio (prisiminkime, kad ir monospektaklių festivalį „MonoBaltija").

Dar džiugiau, kai dėmesio teatrams ir festivaliams nestokoja miesto valdžia, ne tik remianti naujus renginius, bet ir noriai juos lankanti. Miesto valdžia taip myli teatrą, kad renginio prasmė kartais apskritai pamirštama. Paramos tikslas tuomet nebesvarbus – svarbi pati meno rėmimo idėja. Kilnu, ką ir sakyti. Iš kilnios idėjos, galima įtarti, gimė ir praėjusiais metais be pėdsakų praslinkęs „Fortūnų“ festivalis. Jo paskirtis tokia miglota, kad nori nenori tenka spėlioti, ar festivalio rengėjai labiau siekė palengvinti teatrų dalią, ar sunkų savivaldybės biudžeto krepšelį.

Juk ir taip aišku, kad teatrų repertuaruose per sezoną sukurtos premjeros rodomos dažniausiai, tad dar vienas jas pristatantis renginys vargu ar praturtina Kauno gyvenimą, nebent pačius rengėjus – teatralus. Kaune teatrų sugyvenimas su savivaldybe yra gražus, už tai turbūt reikėtų pagirti ir menininkus, juk jie – iš prigimties estetai.

Kauno teatralams pasisekė su savivaldybe. Jeigu ne ji, šiandien vargu ar eitume žiūrėti Kauno mažojo, kamerinio ar pantomimos (pastarojo sugrįžimas ypač džiugina) teatrų spektaklių. Kita vertus, kas šiandieniame kovos už meną lauke pasikeistų, jeigu vieno ar kito paminėto teatro nebūtų? Meno mūšio laukas su kritikų poligonais priešakyje, ko gero, nenukentėtų, bet daliai žiūrovų, manau, tai būtų rimta netektis – jie prarastų bene patraukliausią kultūringo atsipalaidavimo mieste šaltinį.

Ar menas ir kultūringas atsipalaidavimas turi ką nors bendro, nesiimsiu spręsti. Į šį klausimą, keldami sau tam tikrus uždavinius, paprastai atsako patys menininkai, suprantantys, kad nuo pasirinkto atsakymo priklauso jų kūrybos vertinimas. Gaila, bet,  žvelgiant į Kauno mažųjų teatrų veiklą, būtent šio suvokimo labiausiai ir trūksta.

Kavinės teatre pionierius

Daugelis turbūt sutiks, kad Kauno kamerinį teatrą tam tikra prasme galima vadinti kabaretiniu (pranc. cabaret – smuklė, kavinė), t.y. tokiu, kuriame dominuoja lengvas pramoginis repertuaras. Čia iš karto reikėtų atmesti galimą neigiamą šio tapatinimo atspalvį ir pasakyti, kad toks požiūris teatrui suteikia nebūtinai neigiamų konotacijų.
Turbūt nesuklysiu pasakiusi, kad teatro vizitine kortele tapę spektakliai „Karštas šokoladas“, „Gargantiua ir Pantagriuelis“, „Trise valtyje, neskaitant šuns“ buvo bene pirmieji vaidinimai Lietuvoje, sceną iškeitę į kavinės platformą, kurioje žiūrovas atsidūrė aktorių erdvėje.

Net ir sugriovę tradicinę ketvirtąją sieną, žanro prasme minėti vaidinimai liko grynai pramoginiai, nereikalaujantys nei ypatingų aktoriaus gebėjimų, nei gilesnių režisieriaus įžvalgų ar didesnių žiūrovo mąstymo pastangų (teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad nuo šio žanro labai nenutolsta ir kiti kamerinio teatro spektakliai).

Šiame žanre viskas paviršutiniška, banaliai aišku, gražu ir nuotaikinga, dar daugiau – jame galima tam tikra neprofesionalumo paklaida, skirianti pramoginį meną nuo įsivaizduojamo tikrojo. Štai kodėl šio žanro spektakliai, nevaldomi tvirtos profesionalo rankos, lengvai atsiduria ties mėgėjiškumo riba. Būtent tai, kalbėdami apie Kauno kamerinį teatrą ir matydami jo trūkumus, jau daugelį metų bando pasakyti kritikai.
Tačiau Kamerinio teatro meno vadovas Stanislovas Rubinovas, regis, ištikimas savojo meno sampratai. Režisierius įsitikinęs, kad „teatras, ir apskritai menas, neužsiima etika“, kad „teatras turi žadinti ne etinius, o estetinius jausmus“ (www.menoduobė.com).

Tikslas – malonumas

Jeigu estetinį jausmą suprasime kaip iš baimės ir gailesčio kylantį katarsį, apie kurį turėdamas omenyje tragedijoje patiriamą sukrėtimą kalbėjo dar Aristotelis, tai šį jausmą kameriniam teatrui, manau, būtų sunku priskirti, nes stipriai jausmus supurtantys spektakliai, juo labiau tragedijos, čia nestatomos.

Režisieriaus braižui apibūdinti veikiau tiktų estetiškumo kategorija, suprantama pačia siauriausia prasme – tiek forma, tiek turiniu teikti malonumą žiūrovui. Žinoma, tokia teatro samprata savaime nėra bloga. Daugelis režisierių sėkmingai išnaudoja šią malonumo sritį ir atvirai pripažįsta siekiantys pramogos. Pramoginį savojo teatro pobūdį šiandien atviriausiai deklaruoja „Domino“ teatras, dėl lengvos sėkmės jau seniai atsisakęs ambicijų į aukščiausius teatro apdovanojimus.

A. ir S. Rubinovų nuolatiniai priekaištai dėl kritikų „klano“ nepripažinimo jau tapo kone anekdotu, į nepatogią padėtį statančiu ir kritikus, ir pačius protestuotojus. Jeigu teatrą sudarytų tik vienas A. R., pretenzijas dar galima būtų priimti, bet, žinant aktorių sudėtį, kuri nė iš tolo neprilygsta „Domino“ žvaigždynui, nusivylimą kritikų kompetencija sunku pateisinti.

Bandymai tobulėti

Pastaruoju metu kameriniame teatre ryškėja tendencija statyti šiuolaikinę dramaturgiją, ir tai, be abejo, – sveikintinas reiškinys. Tačiau net ir patys jautriausi šiuolaikiniai tekstai čia virsta arba buka socialinio žanro parodija (Lauros Shaine Cunningham pjesės „Gražūs kūnai“ pastatymas), arba estetizuotu vaidinimu be vidinės atlikėjų pozicijos ir išgyvenimo (Michalo Walczako pjesės „Pirmasis kartas“ pastatymas).

Pervadinęs pjesę „Mergvakariu“, režisierius iš L.S.Cunningham teksto ištraukė patį banaliausią sluoksnį, kuriame neliko vietos nei vartotojiško gyvenimo kritikai, nei gilesnėms veikėjų charakteristikoms. Realiai spektaklyje įmanoma žiūrėti tik į Godos Piktytės personažą, pasakantį daugiau už visų kitų aktorių vaidmenis kartu sudėjus. Galima tik numanyti, kokį įspūdį „Mergvakaris“ paliko pjesės autorei, teatro kvietimu viešėjusiai Lietuvoje.

Nepaisant kamerinį teatrą lydinčių nesėkmių, pastangos keistis jame akivaizdžios. Šiuo požiūriu G.Piktytės kvietimas dirbti drauge yra pats sėkmingiausias teatro sprendimas, žadėjęs intrigą ir „Be galo švelnioje žmogžudystėje“ (pagal Ray Bradbury tekstus pjesę parašė Daiva Čepauskaitė).

Spektaklio pradžia, į vientisą reginį jungianti groteskines personažų (G. Piktytė ir A. Rubinovas) figūras, Wolfgango Amadeus Mozarto laikų muziką (Giedrius Kuprevičius) ir klasikiniais pano padabintą sceną (Sergejus Bocullo), teikė vilčių, kad Rubinovams pagaliau pasisekė sukurti stilistiškai vientisą, meniškai įtaigų groteskinį kūrinį.
Vis dėlto vientisumo iliuzija greitai išblėsta – spektaklis subyra kaskart, kai scenoje pasirodo šalutiniai veikėjai, stilistiškai ardantys pirminio sumanymo audinį. Jiems ižengus, spektaklyje disonuoja ne tik kelionė laiku, perteikiama skirtingų epochų kostiumais, bet ir skirtingų stilių vaidyba. Šioje disharmonijoje, regis, labiausiai vietos neranda jaunoji pora (Gintautas Bejeris, Asta Steponavičiūtė). Jos rožinės svajonės, įvaizdis ir vaidybos maniera vaizduojami sekant tekstu, tarsi jaunuoliai būtų pigiausio vodevilio herojai.

Vodeviliai ir klasika Kauno kameriniame teatre susimaišo dažnai, tad nieko keisto, kad daugelyje šio teatro spektaklių draminių kūrinių interpretacijos lieka prieštaringos, nepasiekusios gilumos, manipuliuojančios savaime vertingu teksto lygiu.

Paviršutiniškai interpretuojamas turinys čia dažnai pateikiamas gražiai įpakuotame paviršiuje, todėl daugelis šio teatro spektaklių yra panašūs į lukštenamus saldainiukus, kuriuos nurijus jų skonis tuoj pat pamirštamas.

Potencialas – eksperimentai

Ne ką geresnis vaizdas regimas ir Kauno mažajame teatre, kuriame jau įpratome žiūrėti prastus, eklektiškus, pretenzingus spektaklius. Nenorėčiau to adresuoti sėkmingai šiame teatre debiutavusiai Agnei Dilytei ir čia kartkartėmis pasirodantiems jauniems menininkams, pristatantiems šiuolaikinę amžininkų dramaturgiją (paskutinis įdomesnis klaipėdiečių projektas – M. Valiuko pjesės „Septyniolika“ pastatymas).
Tai, ką jauni žmonės bandė ir bando daryti šiame teatre, nors kartais ir neprofesionaliai, manau, kol kas yra pats vertingiausias šio teatro laimėjimas. Skamba utopiškai, bet ateityje panašūs bandymai galėtų tapti savotiška kaunietiškosios Menų spaustuvės paraiška nepriklausomiems eksperimentinio teatro projektams.

Nepriklausomos, eksperimentams atviros erdvės Kaune, žinoma, labai trūksta, tad Mažasis teatras, kurio kaimynystėje neseniai įsikūrė ir Pantomimos scena, jauniems menininkams galėtų tapti atvira kūrybos zona, leidžiančia savo sumanymus realizuoti kur kas drąsiau. Juk būtent čia savo pirmuosius eksperimentinius žingsnius pradėjo Valentinas Masalskis, savo veiklos nukrypimą nuo tradicinio teatro įvardijęs kaip „Meną į šoną“.

Dabartinės Mažojo teatro pastangos žūtbūt išsaugoti repertuarinio teatro ir režisieriaus statusą atima iš jo provokacines ir konkurencines galimybes, todėl teatras vis dažniau tampa vieno asmens patogios saviraiškos arena.

Klajonės aplinkkeliais

Akivaizdu, kad toks egzistavimo būdas angažuoja teatrą siauram gerbėjų, pažįstamų ratui, ir tai matyti iš vangiai lankomų Vytauto Balsio spektaklių, jau seniai atbaidžiusių bent kiek reiklesnį žiūrovą.

V.Balsio pagal jo paties pjesę režisuotą darbą „Žmogus medyje“ apskritai būtų sunku pavadinti spektakliu. Čia kertasi ir alogiškos teksto bei sceninio veiksmo interpretacinės linijos, ir tekstui prieštaraujantys scenografiniai sprendimai, nesubalansuota vaidyba, tempianti veiksmą į skirtingas puses ir... ir... ir... Net jei ši simbolistine vadinama pjesė apie „mįslingąjį aš“ ir pretenduotų į postmodernistinę raišką, teksto lygmuo spektaklyje pasirodo neturintis jokių atraminių taškų, per daug  lėkštas, buitinis, neužčiuopiantis jokios aiškesnės problematikos, dirbtinai manipuliuojantis žinomų autorių (netgi maldos) citatomis ir kone privalomais šiuolaikinei dramai nešvankiais žodeliais.

Šiuo požiūriu „Žmogus medyje“ yra geras pavyzdys jauniems režisieriams, kaip nereikėtų statyti spektaklio, pretenduojančio į postmodernistinę raišką. Atsitiktinis suplakimas visko, kas telpa po postmodernizmo sąvoka, – prasminis neapibrėžtumas, eklektiškumas, citavimas ir t.t. dar nereiškia, kad pavyks sukurti šiuolaikinės formos kūrinį.

Postmodernus kūrinys, ypač kai kalbama apie prasminį neapibrėžtumą, reikalauja preciziškai tikslaus, intelektualaus mąstymo, talento ir subtilios režisūrinės klausos, be kurios spektaklis virsta tik neaiškių pretenzijų rinkiniu. Šiuokart spektaklis virto savo paties parodija, ir juokas čia ima ne iš logiškai plėtojamos dramatinės minties trūkumo, o iš begalinių pretenzijų pavaizduoti kažką, ko, panašu, nei pats autorius, nei aktoriai dorai nesuvokė.

Pagal jaunos dramaturgės Lauros de Week pjesę sukurtas naujausias V.Balsio spektaklis „Mylimiausi“ formos prasme pasirodė daug vientisesnis jau vien todėl, kad išlaiko pjesės struktūriškumą ir aiškiai apibrėžtas temines linijas.
Jaunoji aktorių karta gana lengvai susitvarko su paaugliškais ekscesais, tad jeigu ir tenka dėl ko nors priekaištauti, tai tik dėl režisieriaus visumos pojūčio trūkumo, neleidusio numatyti, regis, nereikšmingų, bet spektaklio stilistiką griaunančių Sauliaus Bagaliūno teatrališkų intonacijų ir Editos Niciūtės blondinišką charakterį per daug  uoliai utriruojančios vaidybos. Visa kita išsprendė nostalgiški, bet emociškai šalti Artūro Šimonio langeliai.

Kaip sakė vienas garsus filosofas, į daugelį dalykų nėra tiesaus kelio, taip pat ir į teatrą. Vis dėlto norėtųsi, kad režisieriui, jau tiek metų minančiam Mažojo slenkstį, šis kelias būtų tiesesnis.