Ketvirtį amžiaus Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) scenai pašventusi menininkė buvo ketvirtoji iš Lietuvos solistų, kuriems pavyko išvykti į stažuotę Milano „La Scala“ teatre. Neseniai 70-metį atšventusi A.Stasiūnaitė iš trijų dešimčių skirtingų vaidmenų teatro scenoje mylimiausia partija vadina Rozinos ariją iš operos „Sevilijos kirpėjas“. Būtent ją solistė ir parengė stažuotėje Milane.

– Pakalbėkime apie Jūsų vaikystę. Troškimą eiti į sceną turėjote nuo mažens, o gal jis įsižiebė vėliau?

– Aišku, muzika mūsų namuose, kiek tik save atsimenu, skambėjo nuo pat kūdikystės. Tėvelis kiekvieną rytą dar lovoje gulėdamas pasiimdavo klavyrą ir kartodavo savo partijas. Aš tai girdėdavau ir visas tas partijas mokėjau atmintinai. Mintis pačiai dainuoti atėjo ganėtinai vėlai, nes labai norėjau būti keramikė, man atrodė nuostabu lipdyti kažką iš molio. Literatūra taip pat sekėsi neblogai.

Vis dėlto paskutinėse mokyklos klasėse paviliojo dainavimas: tėvams išėjus iš namų, pasileisdavau patefono plokšteles ir dainuodavau kartu su italų operos meistrais.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Nebaigėte muzikos mokyklos?

– Ne. Tačiau dar visai maža mokiausi groti kanklėmis, pirmoje klasėje jau koncertavau filharmonijoje. Paskui mokiausi groti fortepijonu pas būsimą profesorę Ramutę Vaitkevičiūtę, kuri tuomet studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje ir atliko savo pedagoginę praktiką. Kartą per savaitę abi eidavome pas jos dėstytoją pasirodyti, ko išmokome. Aš labai jaudindavausi grodama, man rankos kojos drebėdavo... Todėl porą metų pasimokiusi pasakiau, kad nebenoriu daugiau. Tėvai atsakė: nebenori – nereikia. Gal pusę metų nepriėjau prie instrumento. Paskui užėjo toks noras, kad imdavau klavyrus Operos teatre ir pati grodavau. Taip neblogai išmokau skaityti iš lapo, kad iki šiol man padeda pedagoginiame darbe. Kai teatre reikėjo mokytis vaidmenis, nekankindavau koncertmeisterių: pas juos ateidavau jau viską išmokusi. Taip atsiradau muzikos pasaulyje. Mama nelabai tuo džiaugėsi, tėvelis, mačiau, – labiau.

– Gal jis padėjo pasiruošti ir stojamiesiems egzaminams į konservatoriją?

– Ne, nieko nemokė. Tiesiog buvo konsultacija, pora pamokų pas docentę Eleną Dirsienę, per kurias parodžiau, ką mokėjau. Tada – egzaminas. Padainavau ir buvau priimta į pirmąjį parengiamąjį kursą. Juk neturėjau muzikinio išsilavinimo, o studijoms reikėjo teorijos, solfedžio ir visų kitų muzikos disciplinų. Dvejus parengiamųjų kursų ir ketverius studijų metus specialybės mokiausi pas docentę Salomėją Vaidžiūnaitę.

– Koks buvo pirmasis Jūsų vaidmuo teatre?

– Zybelis „Fauste“. Buvau įtraukta į tuomet, 1976-aisiais, rodomą režisieriaus Eligijaus Domarko ir dirigento Rimo Geniušo pastatymą. Pora repeticijų – ir į sceną... Jau buvau baigusi konservatoriją, laimėjusi kelis vokalistų konkursus ir priimta į teatro trupę. Paskui rengiau Suzuki partiją režisierės Vlados Mikštaitės statomoje operoje „Madam Baterflai“. Mūsų, mecosopranų, buvo nemažai – aš buvau trečia ar ketvirta. Tad dažniausiai tekdavo sėdėti ir klausyti, kaip kitos repetuoja. Buvo gaila laiko, nes tuo metu intensyviai ruošiausi G.B.Viotti tarptautiniam muzikų konkursui Italijoje. Operoje „Madam Baterflai“ debiutavau jau sugrįžusi iš laimėto konkurso. Kurį laiką Suzuki dainavome pasikeisdamos su Irena Jasiūnaite, vėliau taip išėjo, kad likau vienintelė tos partijos atlikėja. Šį vaidmenį teatre dainavau ilgiausiai.

– Pernai amžinybėn išėjusi I.Jasiūnaitė, o ir daug kitų mecosopranų mylimiausiu savo vaidmeniu scenoje vadino Karmen. Ar Jūs taip pat šiai aistringai partijai teikėte pirmenybę?

Gal pusę metų nepriėjau prie instrumento. Paskui užėjo toks noras, kad imdavau klavyrus Operos teatre ir pati grodavau.

– Karmen pas mane ateiti neskubėjo. Prieš tai buvo Rozina Gioacchino Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“. Kompozitorius šią partiją parašė koloratūriniam mecosopranui, ir man Rozina buvo pats artimiausias vaidmuo. Rodos, net mokytis jo labai nereikėjo – pažiūrėdavau, kaip atrodo penklinėje užrašytos natos, – ir viskas aišku.

– Dabar šią partiją juk dažniausiai atlieka sopranai?

– Todėl, kad koloratūrinių mecosopranų nebeliko. Kompozitoriai Giuseppe Verdi ir Giacomo Puccini pagrindines partijas savo operose dažniau skirdavo sopranui, o G. Rossini rašė koloratūras žemam balsui, ir man tas labai tiko. Dėl to ir konkursuose puikiai sekdavosi.

Kai mūsų teatre pastatė „Sevilijos kirpėją“, buvau laiminga: galėjau parodyti, ką sugebu. Tada dainavau ir kitame, ir vėlesniame šios operos pastatyme. Rozinos partiją parengiau stažuotėje Milano „La Scala“ teatre. Deja, kitų ten parengtų G. Rossini operų partijų – Izabelės iš „Italė Alžyre“ ir Pelenės – taip ir neteko dainuoti.

– O kaip papuolėte į „La Scala“? Juk ten patekdavo tik patys patys...

– Po M.Glinkos vokalistų konkurso, kurį laimėjau studijuodama ketvirtame kurse. Tais metais konkursas vyko Tbilisyje. Mes su koncertmeisteriu Rimučiu Čepinsku parengėme įdomią programą su rečiau atliekamomis G.Rossini operų arijomis. Dalyvių buvo labai daug – pirmas konkurso turas vyko keletą dienų. Aš pasirodžiau viena iš paskutiniųjų – šimtas kažkelintoji. Vertinimo komisija, kuriai vadovavo Irina Archipova, buvo jau gerokai nuvargusi. Nieko nesitikėjau, galvojau, bus labai gėda, jei iškrisiu po pirmo turo.

Pradėjusi dainuoti pamačiau, kaip I.Archipova, kuri iki tol kažką popieriuose rašė, susidomėjusi pakėlė galvą. Kai baigiau, visi pradėjo ploti ir paprašė mano pedagogės atsistoti. Mes išėjome į užkulisius ir nelabai supratome, kas vyksta. Aš pirmu numeriu perėjau į antrą turą. Tada susirgau bronchitu ir vos išsikapsčiau, arbatomis su medumi gydoma. Vis dėlto sugebėjau prasiveržti į trečią turą, kuriame dainuojama su orkestru. Mes net natų orkestrui nebuvome atsivežę... Tėvelis Vilniuje kreipėsi į dirigentą R.Geniušą, jis per porą dienų „suveikė“ partitūras, jos buvo įdėtos į keleivinį lėktuvą. Taip gavome natas. Orkestras anksčiau nebuvo grojęs tų kūrinių – chaosas repeticijoje buvo baisus. Tačiau viskas baigėsi gerai – pelniau pirmąją premiją.

Tada man paskambino vienas iš komisijos narių – bosas Jevgenijus Nesterenko ir pakvietė į G.B.Viotti konkursą Italijoje. Tik prieš tai reikėjo atvykti į perklausą Maskvos Didžiajame teatre. Ten mane iškart atrinko į konkursą, į „La Scala“ stažuotę ir dar į Didžiojo teatro stažuotojų grupę, bet pastarosios garbės atsisakiau – nemačiau savęs Maskvoje.

– Kas padarė didžiausią įspūdį Milane?

– Visa stažuotė „La Scala“ teatre atrodė kaip nepasiekiama svajonė. Prieš tai iš Lietuvos ten stažavosi tik Virgilijus Noreika, Vaclovas Daunoras ir Giedrė Kaukaitė, o po manęs išvažiavo Irena Milkevičiūtė. Aišku, gyvenome ten skurdžiai, mūsų stipendija buvo labai nedidelė – vos maistui jos užtekdavo. Tačiau pėsčiomis išvaikščiojau visą Milaną, o nuostabiausia buvo tai, kad galėjau stebėti „La Scala“ teatro spektaklius. Pavyzdžiui, mačiau G.Verdi „Otelą“ su solistais Plácido Domingo, Mirella Freni, Piero Cappuccilli, su Franco Zeffirelli dekoracijomis ir kostiumais. Lygis toks, kad sėdi ir galvoji, ką aš čia veikiu ir ko aš noriu... Paskui rodė „Sevilijos kirpėją“, kurį žiūrėdama pagalvojau, kad taip ir aš galėčiau. Pagrindinė nauda turbūt ir buvo iš to matymo ir girdėjimo.

–  Kaip jautėtės sugrįžusi į gimtąjį Vilnių?

– Milane parengiau Rozinos partiją italų kalba, daug vargau mokydamasi itališką tekstą, bet Vilniuje Roziną jau teko dainuoti lietuviškai. Dainavau tai, ko tuomet reikėjo teatro repertuarui. Pavyzdžiui, Olgą operoje „Eugenijus Oneginas“, nors jai derėtų žemesnis balsas. Ir Eboli dainavau „Don Karle“, nors gal kiek per anksti, nesulaukusi nė trisdešimties.

– Kiek iš viso metų praleidote LNOBT trupėje?

– 26-erius metus, iki 2002-ųjų. Nelengva buvo, nes neseniai atidarytų naujųjų teatro rūmų akustika buvo prasta. Intuityviai norėdavosi „paspausti“ daugiau to balso, ir tai daug kam nesibaigė geruoju. Tiesa, trupė tuo metu buvo didesnė nei dabar, bet ir spektaklių buvo rodoma daug, o kviestinių solistų atvykdavo labai retai. Todėl dainuoti du spektaklius per savaitę mums buvo įprasta. Per karjerą teko atlikti maždaug tris dešimtis skirtingų vaidmenų. Paskutinis buvo Grafienės vaidmuo Broniaus Kutavičiaus operoje „Lokys“. Kai vyko šios operos pastatymas, aš su lietuvių menininkais buvau išvažiavusi padirbėti į Venesuelą. Ten su šeima praleidau beveik dvejus metus. Grįžusi pati pasiprašiau teatre Grafienės vaidmens, nes man labai patiko ir „Lokio“ muzika, ir pastatymas.

– Kada pradėjote savo pedagoginę veiklą?

– Anksti pradėjau dėstyti. Kadangi buvau smarkiai užimta teatre ir dar turėjau nemažai koncertų, tai dėsčiau kamerinį dainavimą, kad užtektų būti dviejuose užsiėmimuose per savaitę. Dėsčiau Joanai Gedmintaitei, Laimonui Pautieniui ir kitiems žinomiems operos solistams. Dainavimą kaip specialybę pradėjau dėstyti tik 1995-aisiais, jau sugrįžusi iš Venesuelos. Joana Stanelytė, neseniai dainavusi Olgą „Eugenijaus Onegino“ spektakliuose, taip pat anksčiau LNOBT scenoje pasirodžiusios Romualda Suchocka ir Jurgita Lopetaitė – mano mokinės.

– Anksti sukūrėte šeimą, užauginote dvi dukras ir iki šiol su vyru Algimantu Čepulkausku visur esate kartu. Nors jis ir ne muzikantas...

– Taip, liepos mėnesį mūsų santuokai sukaks jau 47-eri metai. Vyras ir vokalistų konkursuose mane lydėdavo, tik, žinoma, ne Italijon, nes tais laikais jo būtų tiesiog neišleidę. Pamenu, kai atvažiavau stažuotis į Milaną, ant mano piršto pamatę žiedą italai klausė, ar aš išsiskyrusi. Sakau – ne. Tai kur tavo vyras? Sakau – Lietuvoje. Tai kodėl ne kartu? Sunku jiems būdavo paaiškinti. Man visada svarbiausia buvo šeimos gerovė. Jai skyriau daug dėmesio. O darbui – gal ir per mažai... Užtat dabar turiu dvi nuostabias dukras ir du anūkus – šešiolikos ir trylikos metų.