Neseniai savo postą LNOBT A.Litvaitytė užleido jaunam smuikininkui Dainiui Peseckui, tačiau orkestro nepaliko. Apie virsmą profesionalia smuikininke, didžiausią įtaką dariusius pedagogus ir kolegas, koncertmeisterio darbą, jam reikalingas savybes, – LNOBT tinklalaidžių cikle "Tekstūra" transliuotas žurnalo "Bravissimo" redaktorės Laūros Karnavičiūtės pokalbis su A.Litvaityte.

– Kas įkvėpė paimti smuiką į rankas?

– Turbūt reikėtų pradėti nuo kūdikystės: tėveliai pasakojo, kad dar vežimėlyje gulėdama, kai per radiją grodavo muzika, užpakaliuką kilnodavau pagal ritmą. Jiems tai atrodė kaip stebuklas... Vėliau vaikų darželio auklėtojos pastebėjo, kad man puikiai sekasi dainuoti gamą, nors nė vienas kitas vaikas grupėje to nesugebėjo. Jos patarė tėveliams vesti mane į Kauno dešimtmetę muzikos mokyklą (dabar – J.Naujalio muzikos gimnazija, aut.past.).

Man buvo jau šešeri. Pamenu stojamuosius egzaminus: vyko muzikinės klausos patikrinimas, reikėjo atkartoti ritmą ir padainuoti dainelę. Ir aš visus prajuokinau daina apie Svogūnėlį ir Petrušką: "Svogūnėlis ir Petruška, ramtadrylia olialia, kartą kėlė vakarušką, ramtadrylia olialia..." Klausą tikrinęs mano būsimasis mokytojas Kęstutis Ivaškevičius paėmė mane už rankutės ir nusivedė. Taip ir prasidėjo mano mokslai.

Dabar į viską paprasčiau žiūrima, be didelių filosofijų ir metafizikų, buitiškiau. O J.Aleksa buities nepripažino. Sakydavo: "Atėję į teatrą, buitį palikit už durų.

Vėliau, žinoma, buvo visko. Po aštuonių klasių iš mokytojo išgirdau, kad mano per trumpos rankos, todėl su smuiku nieko gero neišeis. Bet aš ir fortepijonu gerai grojau pas mokytoją Violetą Kulvietienę. Jau rengiausi pereiti į jos klasę, tik K.Ivaškevičius sulaikė. Tad baigiau mokyklą ir įstojau į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija – aut.past.) kaip smuikininkė. Patekau į prof. Audronės Vainiūnaitės klasę, už ką apvaizdai iki šiol dėkoju. Tai neeilinė asmenybė, kuri visus mano turėtus pagrindus apvertė aukštyn kojomis. Kita pedagogė – prof. Kornelija Kalinauskaitė išlaisvino manyje muziką, nes buvau tvarkinga, gerai besimokanti mergaitė, kuriai tos vidinės laisvės labai trūko.

O kodėl atsidūriau teatre? Čia turbūt reikėtų dėkoti mano tėveliams, nes vaikystės metais mes nepraleisdavome nė vieno spektaklio Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Visų operečių melodijos man susigėrė į kraują... Penktame konservatorijos kurse teko groti Operos studijos orkestre, kuriam vadovavo tuometis LNOBT orkestro koncertmeisteris Aleksandras Batovas. Tiesą sakant, paslapčiomis jau tikėjausi sulaukti jo kvietimo dirbti teatre. Ir toji laiminga diena atėjo.

– Įsivaizduokim, kad prie jūsų prieina žmogus, anksčiau niekada nebuvęs teatre ir nesilankęs klasikinės muzikos koncertuose. Kaip jam paaiškintumėte, kas yra koncertmeisteris ir kodėl jis orkestre toks svarbus?

– Koncertmeisteris pagal svarbą laikomas antruoju žmogumi orkestre po dirigento. Tai nėra profesija, nes koncertmeisterių jokia mokykla specialiai nerengia, tiesiog užimančiam tokias pareigas būtinas daugelio savybių derinys. Visų pirma, turi būti puikus smuiko profesionalas, bet tai toli gražu ne viskas: reikia ir supratimo, prisitaikymo, lankstumo... Visa tai daugeliui ateina su metais. Orkestro koncertmeisteris – kartu ir pedagogas, ir psichologas, pažįstantis visus orkestro smuikininkus ir suvokiantis, ko iš jų galima reikalauti ir ko ne. Nuo jo priklauso gera darbo atmosfera orkestre. Niekas nenori tarpusavio barnių ir pykčių, nes kasdien orkestrinėje neišvengiamai tenka sėdėti šalia.

Esu susirašiusi, kiek skirtingų pavadinimų spektaklių ir koncertų esu pagrojusi per darbo teatre metus: 99 operas, 50 baletų ir dešimt koncertinių programų. Pačių spektaklių, kuriuose grojau, jau nebeįmanoma suskaičiuoti, bet apytikriai jų galėtų būti 9–10 tūkst. Dažniausiai teko atlikti Giuseppe’s Verdi operą "Traviata": naujausias jos pastatymas, kurį parodyti teatrui sutrukdė pandemija, man bus šeštasis. Vien "Traviatos" spektaklių esu grojusi daugiau kaip pusę tūkstančio. Iš baletų rekordininkas būtų Piotro Čaikovskio "Gulbių ežeras": nuo 1985 m., kai jame pirmąkart atlikau smuiko solo, tai dariau mažiausiai 120 kartų.

– Jūsų profesiniame kelyje svarbi asmenybė buvo legendinis Lietuvos dirigentas Jonas Aleksa. Kaip apibūdintumėte jo įtaką jums?

– J.Aleksa buvo pagrindinis mano mokytojas, kai atėjau į teatrą. Jis buvo genialus dirigentas. Kartu dirbome 20 metų: dešimtmetį iki jo išvykimo į Bratislavą ir dešimtmetį jam sugrįžus. Tai buvo didžiulė mokykla, nors dirigentas labai mažai kalbėdavo: viską pasakydavo jo rankos, net mažiausias pirštelio krustelėjimas. O kartais per "Linksmąją našlę", kada man reikia pradėti, nustojęs diriguoti, šelmiškai parodydavo koja...

Atsimenu vieną J.Aleksos frazę, diriguojant ištartą paskutiniaisiais jo gyvenimo metais: "Žiūrėkit, žiūrėkit, tokių rankų ilgai nepamatysit..." Tai buvo pranašiški žodžiai. Dar atsimenu, kaip atsisukdavo į mane sakydavo: "Jūs ne apie tai grojat. Apie ką jūs grojat?" Šią frazę jis perėmė iš savo mokytojo Antano Budriūno, kuris mėgdavo sakyti: "Jūs ne apie tai diriguojat." Man, kaip koncertmeisterei, su J.Aleksa dirbti nebuvo lengva, nes jis norėdavo girdėti būtent tai, ko jam reikėjo. Būdavo, repeticijose dešimtis kartų groji, o vis ne taip ir ne taip. Tuo metu daugiau laiko būdavo skiriama repeticijoms, prieš premjeras repetuodavome tris mėnesius. Galėdavome įsigilinti, žinodavome, apie ką kalba kiekviena gaida, kiekvienas akordas. Dabar į viską paprasčiau žiūrima, be didelių filosofijų ir metafizikų, buitiškiau. O J.Aleksa buities nepripažino – jam tai buvo kažkokia nesąmonė. Sakydavo: "Atėję į teatrą, buitį palikit už durų."

– Kokie spektakliai iš darbo metų teatre jums labiausiai įsiminė?

– Ypač širdis virpėdavo per Giacomo Puccini "Madam Baterflai". Kaip ji gali nevirpėti, kai scenoje dainuoja Irena Milkevičiūtė ir Gehamas Grigorianas, o prie dirigento pulto stovi J.Aleksa? Spektaklio pabaigoje visos verkdavome, išėjusios į užkulisius tiesiog sriūbaudavome. Ir anas, ir dabartinis "Madam Baterflai" pastatymas – tiesiog puikūs. Arba senasis G.Verdi "Don Karlo" pastatymas, kuriame dainuodavo Gražina Apanavičiūtė, Vaclovas Daunoras, I.Milkevičiūtė ir G.Grigorianas, o diriguodavo J.Aleksa... Iš naujesnių pastatymų labai imponavo Jacques’o Fromentalio Halévy opera "Žydė" – irgi maestro J.Aleksos darbas. Dar paminėčiau Jules‘io Massenet operą "Manon", kurios pastatymą rengė dirigentas Cyrilas Diederichas, nes įsivaizduoju, kad prancūziška opera būtent taip ir turėtų skambėti. Tiesa, salėje šio spektaklio iki šiol man neteko matyti, nes visąlaik grodavau orkestre.

– Tikriausiai tai yra vienas iš koncertmeisterio darbo trūkumų: nėra kada ramiai pažiūrėti spektaklių...

– Taip, bet kai galiu – visur einu, viską žiūriu. Iš baletų labai patikdavo senoji, choreografo Nikolajaus Bojarčikovo statyta Sergejaus Prokofjevo "Romeo ir Džuljeta". Bet naujasis Krzysztofo Pastoro pastatymas irgi labai pagavus, ypač jo pabaiga mane pribloškia.

Vaikystės metais mes nepraleisdavome nė vieno spektaklio Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Visų operečių melodijos man susigėrė į kraują.

– O kas jums labiau patinka: opera ar baletas?

– Patinka groti klasikinius baletus, nors daugeliui tai atrodo nuobodu. Bet didžioji mano meilė vis dėlto yra opera. Gal tai šeimos tradicija? Mano tėvelis turėjo nepaprastai stiprų baritoną, be to, grojo smuiku ir akordeonu. Gal todėl man patinka turavoti, patinka bendrystė su vokalu. Grodama mintyse dainuoju su visais operos solistais, kartais ir persistengiu – tada po spektaklio negaliu ištarti nė vieno žodžio, gerklė būna lyg užakusi.

Pamenu, kai atėjau dirbti į teatrą, mus iškart nuvedė į biblioteką paimti gaidų. O ten sutikom maestro J.Aleksą, kuris pasiteiravo, koks teatro spektaklis mums labiausiai patinka. Drebančiu balsu atsakiau, kad "Toska", nes ją vienintelę neseniai buvau mačiusi. Maestro akivaizdžiai nudžiugo: G.Puccini muzika jam visada atrodė ypatinga.