Nelaisvė ir šeima

Apie anuomet labai svarbų Lietuvai įvykį pasakojusi istorikė Inga Baranauskienė atidžiai tyrinėjo Kęstučio pabėgimo iš Marienburgo pilies aplinkybes.

Pasak istorikės, kai 1361 m. kovą Kęstutis Mozūrų ežeryno rajone pateko mūšyje į Vokiečių ordino nelaisvę ir buvo įkalintas Marienburgo pilyje, jo nelaisvė tapo didele problema Lietuvai. Trakų kunigaikštystėje kilo valdžios krizė: Kęstučio sūnui Vytautui, kuris turėjo perimti tėvo pareigas, 1361 m. tebuvo apie dešimt metų.

Žinoma, jo motina Birutė būtų galėjusi atlikti regentės vaidmenį iki Vytauto pilnametystės, tačiau Kęstučio sūnus iš pirmos santuokos Butautas laikė save teisėtu tėvo paveldėtoju.

Galimi padariniai

Konfliktą amortizavo Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas, iš dviejų sūnėnų aiškiai teikęs pirmenybę Vytautui, kaip savo sūnaus Jogailos, atitinkamai pasirinkto tapti aukščiausiosios valdžios paveldėtoju, artimiausiam draugui.

Algirdas, matyt, laikė Butautą grėsme Jogailai, o gal ir sau pačiam. Ir tai, pasak istorikės, pasitvirtino 1365 m., kai Butautas su savo jaunesniuoju broliu Survila išties perbėgo į kryžiuočių pusę ir padarė Lietuvai nemažai žalos.

Ilgainiui vidaus nesutarimai būtų neišvengiamai atsiliepę Trakų kunigaikštystės gynybos efektyvumui, kurį Ordino vadovybė 1361 m. patikrino, surengusi žygius į Gardiną ir į Kauno apylinkes. Šie žygiai neatnešė Ordinui apčiuopiamų rezultatų, bet ateitį buvo sunku nuspėti.

Derybos be rezultatų

Algirdas ir Birutė suprato, kad geriausias sprendimas šiomis aplinkybėmis – kuo skubiau išlaisvinti Kęstutį. Tad į Marienburgą bent du kartus buvo siunčiami derybininkai, bet Ordinas, matyt, nustatė tokią Kęstučio paleidimo kainą, kokios Lietuva negalėjo sumokėti. Todėl pabėgimo organizavimas tapo vienintele, nors ir rizikinga išeitimi.

Nesigilindami į I.Baranauskienės oponentų svarstymus apie Kęstučio pabėgimo peripetijas, su istorike kalbėjomės būtent apie jos tyrinėtas ir svariais argumentais paremtas pabėgimo aplinkybes.

Aukštakilmio kalinio celė

Anot istorikės, Kęstutis greičiausiai buvo įkalintas Marienburgo Aukštutinės pilies cokolinio aukšto celėje, vėliau pavadintoje Vytauto cele – laikui bėgant šis celės pavadinimo kuriozas buvo aiškinamas kryžiuočių noru įkalinti Vytautą ten pat, kur anksčiau buvo įkalintas jo tėvas.

"Išties 1361 m. Marienburgo pilyje nebuvo tinkamesnės vietos aukštakilmiam kaliniui saugoti, – pasakojo istorikė. – Vytauto celė, kurią ir šiandien galima apžiūrėti, buvo vienintelė patalpa, specialiai įrengta kaip kalėjimas. Šalia jos – karceris, patalpos sargybai, t.y. dviem riteriams, kurie, pasak Vokiečių ordino kronikininko Vygando Marburgiečio, saugojo Kęstutį. Pati celė erdvi, bet labai prastai apšviesta. Vienintelis langelis bolavo aukštai, gilioje nišoje, – jos sienos storis siekė maždaug 3 m. Tad net ir saulėtą dieną celė skendėjo prieblandoje. Tai galėjo būti svarbus veiksnys, į kurį, matyt, atsižvelgta rengiant Kęstučio pabėgimo planą."

Sienos buvo įveikiamos

Pirmoji kliūtis jo kelyje į laisvę buvo maždaug 3 m storio siena, kurioje buvo nuspręsta tiesiog praardyti skylę. Jeigu Kęstučio pabėgimo istoriją, anot I.Baranauskienės, imtųsi ekranizuoti koks Holivudo arba net lietuvių režisierius, filmas galėtų sėkmingai konkuruoti su garsiuoju "Pabėgimu iš Šoušenko" ("Shawshank Redemption", 1994 m., sukurtu pagal Stepheno Kingo novelę)".

"Storos Marienburgo pilies sienos tik iš pažiūros atrodo neįveikiamos. Jų struktūra kiautinė, t.y. plytos buvo mūrijamos tik viduje ir išorėje, o ertmė tarp jų užpildoma kalkių skiediniu, sumaišytu su plytgaliais ir nedideliais akmenimis", – aiškino istorikė.

Taigi, kaip ir kalėjime įkalintam "Pabėgimo iš Šoušenko" herojui, Kęstučiui tereikėjo įrankių, laiko ir kuo uždengti praardytą sieną.

Kas laukė už sienos?

Pasak pašnekovės, tolimesni pabėgimo žingsniai turėjo būti buvo lengvesni: už Kęstučio celės sienos plytėjo terasa, per kurią buvo galima patekti į Šv.Onos koplyčią, supamą neaukštos sienos su šaulių galerija. Dieną judėjimas terasoje galėjo būti ganėtinai intensyvus, tačiau naktį ji, matyt, nebuvo saugoma (kaip ir Kęstučio celė – tai aiškiai nurodo Vygandas Marburgietis).

"Už minėtos sienos su šaulių galerija, buvo sausoji fosa, t. y. griovys, skyręs Aukštutinę pilį nuo Viduriniosios. Treniruotas žmogus – Kęstutis toks ir buvo – galėjo nesunkiai perlipti ir nusileisti į fosą virve ar net nušokti, nors tai būtų buvę rizikingiau", – tęsė pasakojimą I.Baranauskienė.

Išsmuko persirengęs riteriu

Kaip teigia istorikė, iš visų pusių fosą blokavusiose sienose buvo vartai, pro kuriuos dieną turėjo būti nuolat vaikščiojama į malūną ir kitas vietas. Nakčiai jie galbūt ir būdavo užrakinami, tačiau sargyba greičiausiai budėdavo tik prie dviejų trijų svarbiausių visą Aukštutinę ir Vidurinę pilį juosusio priešpilio vartų ir prie pagrindinių vartų į minėtąsias pilis.

Kitaip tariant, visa priešpilio teritorija, įskaitant fosą, nebuvo patruliuojama – čia net ir vėlyvą vakarą nuolat vaikščiodavo įvairiausi žmonės, kurie, kaip galima numanyti, kartais išeidavo ir iš priešpilio į miesto teritoriją. Priešpilio vartų sargyba prie to, matyt, buvo įpratusi, taigi, pasak istorikės, nusigavus iki priešpilio su tinkama maskuote (Kęstutis turėjo įžūlumo persirengti Vokiečių ordino riteriu) buvo galima išsmukti iš pilies.

Kęstutis nebūtų pabėgęs be pagalbininkų. Apie vieną jų Vygandas Marburgietis paliko šiokių tokių žinių. Pasak jo, Kęstučiui buvo paskirtas pagonių kilmės tarnas Adolfas, vadintas Alfu: būtent jis po truputį išnešė iš Kęstučio celės plytas ir nuolaužas, susidariusias ardant sieną, o, atėjus lemtingam vakarui (Kęstutis pabėgo per "pirmąjį miegą", t.y. apie 22 val.), pasitiko jį fosoje su Ordino riterio apsiaustu ir žirgais.

Vėliau šis Adolfas-Alfas (sulietuvintai Alpas) tapo ne vieno literatūrinio kūrinio herojumi, iš kurių bene garsiausi yra Adomo Mickevičiaus poema "Konradas Valenrodas" ir lietuvių istorinio romano klasika tapusi Petro Tarasenkos apysaka "Pabėgimas".

Tačiau Alfas nebuvo vienintelis Kęstučio išlaisvinimo operacijos didvyris, tvirtina istorikė.

Algirdo ir Birutės vaidmuo

Ne mažiau svarbus vaidmuo teko ir lietuvių pasiuntiniams. Jie, pasak Vygando Marburgiečio, pasitiko ištrūkusį iš Marienburgo Kęstutį po to, kai jis, klaidindamas galimus persekiotojus, paleido pasiimtus žirgus ir, dieną praleidęs besislapstydamas kažkokioje pelkėje, pasiekė minėtuosius pasiuntinius pėsčiomis. Po to jis išvyko į Mazoviją, kurios dalį valdė jo sesuo, našlaujanti kunigaikštienė Danmilė-Elžbieta, ir iš ten sėkmingai pasiekė Lietuvą.

"Šaltiniai rodo, kad Kęstučio pabėgimas nebuvo vieno atsivertusio lietuvio žygdarbis, kaip paprastai vaizduojama literatūroje, o gerai suplanuota operacija, koordinuojama iš Vilnius ir Trakų. Kitaip tariant, Algirdą ir ypač Birutę, kuri turbūt buvo labiausiai suinteresuota savo vyro išlaisvinimu, reikia laikyti pagrindiniais Kęstučio pabėgimo organizatoriais", – įsitikinusi istorikė.

Siužetas kino filmui

Pasak I.Baranauskienės, Kęstučio pabėgimas palieka daug klausimų, į kuriuos negalima pateikti moksliškai pagrįstų atsakymų, tačiau kartais net ir istorikams leistina šiek tiek pafantazuoti siekiant atkurti galimą įvykių seką, jų priežastinius ryšius.

"Vienas rimčiausių klausimų – kodėl kryžiuočiai Kęstučiui tarnu paskyrė buvusį pagonį? Juk tai buvo akivaizdus rizikos faktorius! Istoriografijoje kartais spėliojama, kad Kęstutis nemokėjo vokiškai, tačiau tam prieštarauja pati jo pabėgimo istorija: jodamas iš Marienburgo, jis kelyje persimetė keliais žodžiais su sutiktu riteriu, kuriam nesukėlė jokių įtarimų. Tad Kęstutis puikiai kalbėjo vokiškai. Todėl neatmestina prielaida, kad Alfą kryžiuočiai parinko siekdami įgelti Kęstučiui, paskirdami jam patarnauti galbūt perbėgėlį ar perbėgėlių palikuonį", – svarstė istorikė.

Žinoma, tokiu atveju reikėtų klausti, kas paskatino Alfą atsiversti: lietuviškas kraujas ar tiesiog perspektyva gauti didelį atlygį?

Charizmatiška asmenybė

Neužmirškime – Kęstutis buvo nepaprastai charizmatiška asmenybė. Visų pirma, tai buvo puikus karys. Pasak istorikės, prieš patekdamas į šią nelaisvę, jis buvo nutrenktas nuo žirgo, bet sugebėjo apsiginti nuo trijų riterių ir vėl atsidurti balne. Be to, jis buvo vadas, pasiryžęs aukotis dėl savo karių, – į nelaisvę kunigaikštis pateko pirmiausia dėl to, kad nusprendė pirma praleisti jaunuolį, jam atvedusį žirgą, – kelios uždelstos sekundės Kęstučiui buvo lemtingos.

"Be to, jis turėjo humoro jausmą!" – pastebėjo istorikė. Kryžiuočių kronikose randame ne vieną tai patvirtinantį liudijimą. Štai po šio pabėgimo, sakoma, jis parašęs Didžiajam ordino magistrui Vinrichui Kniprodei labai mandagų, bet sarkastišką laišką, kuriame širdingai padėkojo už Marienburge patirtą svetingumą ir pažadėjo priimti Vinrichą Lietuvoje ne mažiau svetingai, jei jam būtų lemta patekti į panašias aplinkybes.

"Kaip galime spręsti iš Vygando Marburgiečio pasakojimų, ir patys kryžiuočiai nepajėgė atsispirti Kęstučio charizmai, – aiškino pašnekovė. – Kai 1377 m. po derybų prie apgultų Trakų Kęstutis padavė ranką Ordino maršalui, kiti panašios garbės trokštantys riteriai apspito jį būriu lyg kokią žvaigždę. Tad ar verta stebėtis, kad Alfas irgi panoro užsitarnauti Kęstučio rankos paspaudimą?"

Pikantiška hipotezė

Klausimų kelia ir techninės Kęstučio pabėgimo detalės: pvz., kaip Alfui pavyko nemačiomis pašalinti iš Kęstučio celės visus tuos plytgalius ir kalkių gabalus, kurių iš viso turėjo susidaryti apie 1,5 kub. m?

"Ilgai svarsčiau, kaip visa tai buvo galima išnešti. Juk Kęstutis gremžė landą apie pusmetį. Tad per parą jam reikėjo išimti maždaug 1,5–2 plytų dydžio sienos gabalą. Tai nėra daug, bet ir nemažai. Bet kaip tai išnešti iš celės? Manau, kad man pavyko rasti galimą sprendimą: celėje nebuvo tualeto, tad kryžiuočiai norom nenorom turėjo aprūpinti Kęstutį naktipuodžiu, kurio reguliarus ištuštinimas, matyt, ir buvo viena iš Alfo pareigų. Naktipuodžiai Marienburge greičiausiai būdavo ištuštinami Išvietės bokšte, iš kurio jų turinys krisdavo į vandens malūno griovį, kur visa tai nuplaudavo ganėtinai smarki vandens srovė. Taigi įmanoma pikantiška hipotezė. Juk joks save gerbiantis Ordino pareigūnas nebūtų ėmęsis tikrinti Kęstučio naktipuodžio turinio", – šyptelėjo storikė.

Ne holivudinė pasakaitė

Istorikė netvirtina, kad būtent taip ir buvo, vis dėlto ji ragina įsisąmoninti, kad Kęstučio išlaisvinimo operacija buvo apgalvota iki smulkmenų ir veikė tiksliai kaip šveicariškas laikrodis.

"Būtent todėl tai vienas įstabiausių mūsų istorijos momentų, kuris tiesiog idealiai tiktų kino filmui, – įsitikinusi istorikė. – Juk Kęstučio nelaisvės ir pabėgimo istorijos ekranizacija nereikalautų grandiozinių brangių batalinių scenų. Tai kamerinė istorija, nors joje apstu beviltiškumo ir vilties, politinių intrigų, dramos, humoro ir meilės – kaip be jos! Neprarandu vilties, kad mūsų kino kūrėjai kada nors atkreips į ją dėmesį, ir gal tuomet mano tyrinėjimai bus jiems naudingi", – kalbėjo istorikė.

I.Baranauskienė linki susidūrus su sunkumais semtis iš Kęstučio pabėgimo istorijos įkvepiančios drąsos. Tai, pasak istorikės, ne kokia nors holivudinė pasakaitė – Kęstutis empiriškai įrodė, kad nėra padėties be išeities ir kad kiekvieną sieną galima prakirsti.