Džiugu pripažinti, kad praėję metai buvo kupini įvairiausių atradimų. Jie prasidėjo kelione, kurią stebėjo daugelis mūsų šalies gyventojų ir kuri pritraukė tarptautinį dėmesį. Tai buvo ne tik kelionė, bet ir tikrų tikriausias valios, galimybių ir ištvermės išbandymas. Manau, kad nuvokiate, kad kalbu apie Aurimo Valujavičiaus kelionę per Atlantą. Kino pasaulis galėjo pasidžiaugti, kad šis įvykis tapo metų pradžios akcentu ir buvo įamžintas kaip filmas „Irklais per Atlantą“. Be abejo, labai neįprasta, kad prie režisavimo irklų prisėdo pats keliautojas. Manau, būtent toks sprendimas paskatino A. Valujavičių dar autentiškiau perduoti žiūrovams savo keturių mėnesių kelionę iš pirmo asmens perspektyvos. Keletą metų trukęs pasiruošimas, nenurimstančios bangos ir visas spektras žmogaus emocijų – visa tai apibūdina kelionės atmosferą,  paryškinančią  tokio sumanymo motyvus. Keturi mėnesiai vienatvės jūroje ne tik tapo didvyriškos valios įrodymu, bet ir vizualiniu pasakojimu apie žmogaus dvasios tvirtybę. „Irklais per Atlantą“ – filmas, verčiantis žiūrovą susimąstyti apie žmogaus stiprybės ribas ir jų peržengimą.

„Irklais per Atlantą“. Partnerio nuotr.

„Kino pavasario“ tradicija ir technikos triumfas

Pavasaris Lietuvoje nenuginčijamai asocijuojasi su kinu, nes pas mus tradiciškai atkeliauja pamėgtas festivalis „Kino pavasaris“. Praėjusiais metais žiūrovai galėjo pasinerti į pasaulio kino lobynus ir kartu susipažinti su lietuviškais kūriniais.

Vienas iš festivalio favoritų, be abejonės, – režisierės Dorotos Kobielos filmas „Kaimiečiai“. Šis animacinis filmas – kelių šalių (Lietuvos, Lenkijos, Serbijos) bendradarbiavimo vaisius. Vaizduojama istorija yra rašytojo Vladislavo Reymonto, Nobelio premijos laureato, romano adaptacija. Filmas stebina ne tik pasakojimo gilumu, bet ir neįtikima technine raiška. Šimtai dailininkų – kadras po kadro – kūrė gyvybingą V. Reymonto romano ekranizaciją, kurioje užsispyrusi valstietė grumiasi su visuomenės primestomis elgesio normomis.

„Kaimiečiai“. Partnerio nuotr.

Stebina ir tai, kad filmas iš pradžių turėjo būti nufilmuotas įprastai ir tik vėliau visi kadrai vienas po kito buvo perpaišomi dailininkų, fotografuojami ir galų gale skaitmeninami. Tai iš tikrųjų yra vienas įspūdingiausių projektų, žavinčių savo kompleksiškumu ir struktūra. Vertėtų paminėti ir filmo garso takelį. Kompozitoriaus Luko Rostowskio darbas ir sukurta muzika, persmelkta valstietiško gyvenimo dvasios, tampa neatsiejama filmo patirties dalimi, įtraukiančia į vaizdingą ir sudėtingą XX a. pradžios kaimo gyvenimo pasaulį. Tai tikrai yra filmas, nepaliekantis vietos žiūrovų abejingumui tiek savo techniniais sprendimais, tiek siužetu. 

Trumpametražiai filmai – nedidelės formos galia

Praėjusių metų lietuviškų trumpametražių filmų programa įrodė, kad ir nedidelėje formoje gali slypėti didelis turinys. Deja, daugelis žmonių dar bijo ar nemato prasmės gilintis į šiuos filmus. Prisipažinsiu, ir pati anksčiau mažai dėmesio skirdavau būtent trumpametražiams filmams. Tikiuosi, kad šis tekstas bus spyris skaitytojams nenuvertinti ir pasidomėti trumpametražiu kinu ateityje. Man tokiu spyriu buvo geriausiu „Scanoramos“ trumpametražiu lietuvišku filmu tapusi Agatos Tracevič juosta „Plica Polonica“. Trumpas animacinis filmas pasakoja istoriją herojės, bandančios išsiaiškinti, ar galima surasti vaistą savo kaltūnuotumui išgydyti. Išorinis susivėlimas tampa metafora vidiniams išgyvenimams perteikti ir skatina žiūrovą kartu su heroje įveikti tapatybės paieškos kelią, pažvelgti ne tik į gyvenimo kontekstą, bet ir į savo vidų. Filme puikiai perteikiamas nerimo ir abejonės jausmas, artimas daugeliui jaunų žmonių. Kūrinys pats savaime tampa tarsi atsakymu į pagrindinės herojės klausimą ir savotišku vaistu nuo per dešimtis metų laikyto liga kaltūnuotumo.

A. Tracevič nuotr.

Grįžtant prie praėjusių metų „Kino pavasario“ festivalio – trumpametražiai filmai visų pirma pakeri savo vizualumu. Jau ne paslaptis, kad bėgant metams lietuviško kino produkcija vis gerėja ir prie jo kokybės prisideda daugelis talentingų ir sumanių žmonių. Ievos Šakalytės filmas „SPA“ yra vizualiai patrauklus, magiškai įtraukiantis ir žavintis savo istorija. Keturios pavargusios ir viena kitos nepažįstančios moterys atsitiktinai susitinka SPA centre. Čia filmo veikėjos patenka į keistas ir kiek komiškas situacijas, padedančias joms suprasti, kas jų gyvenimuose ne taip. Yra ir penktas pavargęs veikėjas – pats SPA centras, kaip įmanydamas besistengiantis būti tobula poilsio vieta, tačiau vis sutrinkantis. Ši istorija iš karto primena išskirtinį prancūzų režisierių Quentiną Dupieux, kuris savo filmuose „Padanga“ ir „Zomša“ taip pat suteikia negyviems objektams ne tik asmenybės bruožų, bet ir sukuria jų istoriją. Manau, kad režisierės sugebėjimas įtraukti patį SPA centrą kaip veikėją yra puikus pavyzdys to, ko dažnai negalime apsakyti ar parodyti, bet visada sugebame išjausti – tai esencija, specifiška atmosfera ar jaunimo pamėgtas vaibas. Iš tikrųjų „SPA“ – labai atmosferiškas filmas, nors ir trumpametražis, per trumpą laiką sugebantis visiškai įtraukti į savo mažytį, bet kartu neaprėpiamą pasaulį.

K. Remeikaitės nuotr.

Trumpametražių filmų programoje pozityvi staigmena buvo Martyno Norvaišo filmas „Aš pirkau“. Filmo siužetas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti gana primityvus – prekybos centro klientai automobilių stovėjimo aikštelėje vardija dienos pirkinius. Tačiau pamažu jų sąrašai susilieja į meditatyvų prekių srautą, kur pirkimas tyrinėjamas ne vartotojiškumo, bet būtent egzistencializmo šviesoje. Manau, kad tai filmas, kuriame kiekvienas žiūrovas nors sekundę sugebėtų įžvelgti ir save. Šis susitapatinimas leidžia daug giliau išgyventi iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantį filmą. Vardijamos prekės tarsi pradeda pasakoti žmonių istorijas, kelia klausimų ir leidžia žiūrovų vaizduotei sukurti vaizduotų žmonių priešistores, o gal net polemizuoti apie jų vidines būsenas, išgyvenimus ir pasaulėžiūrą. „Aš pirkau“ – subtilus žvilgsnis į tai, kad visi žmonės panašūs ir kartu labai skirtingi. Filmas priminė man kitą kūrinį – 2023 m. sukurtą Elenos Kairytės dokumentinį filmą „Roberta“. Tai pasakojimas apie jauną merginą, kuri nori gyventi ramiai, bet nenuobodžiai, ir tai dažnai priveda ją prie įvairiausių gyvenimo vingių. Filme galime pamatyti, kaip pagrindinė veikėja su tais vingiais susidoroja ir kokių konsekvencijų tai atneša į jos gyvenimą. Manau, kad abu filmai asocijuojasi su langais į kitų žmonių gyvenimus. Žvelgdami pro juos žiūrovai gali pamatyti savo atspindį.

Metų kulminacija: „Sesės“ ir tarptautiniai pripažinimai

Stop kadras iš filmo „Sesės“. Partnerio nuotr.

Nukrypstant nuo trumpametražių filmų tematikos, verta paminėti Venecijos kino festivalio „liūto“ ir keturių „Sidabrinių gervių“ laimėtoją Lauryną Bareišą ir jo psichologinę dramą „Sesės“ apie suaugusių žmonių santykius, pavydą ir konkurenciją. Pasaulinė filmo premjera įvyko rugpjūtį Lokarno (Šveicarija) kino festivalio pagrindinėje konkursinėje programoje ir laimėjo du pagrindinius prizus – už geriausią režisūrą ir aktorių vaidybą. Lietuviško kino pripažinimas tarptautiniame kontekste, be abejo, džiugina ne tik kino industrijos atstovus, bet, manyčiau, ir žiūrovus. Tai dar vienas priminimas, kad mūsų šalies kinas vis tobulėja ir prilygsta aukščiausios kokybės lūkesčiams. Filmas „Sesės“ – ne tik pasakojimas apie dviejų seserų gyvenimų ir šeimų istorijas, bet ir tam tikra Lietuvos žmonių alegorija. Filmas išsiskiria savo tempu ir pasakojimo būdu. Statiška kamera, ilgos pauzės ir tyla, persmelkianti ne tik vaizdą, bet ir žiūrovų sąmonę. Būtent tokios raiškos priemonės leidžia giliau pažvelgti į dramatišką filmo istoriją. Tyla sukelia daugybę jausmų: nuo sutrikimo, nerimo iki paniško noro ją užpildyti. Tačiau tyla skatina ir susimąstyti apie tai, kaip dažnai žmonių santykių problemos yra nutylimos. Žmonės nesugeba kalbėtis apie savo emocijas ir išgyvenimus, o rezultatas – nesusipratimas, šaltumas ir izoliacijos jausmas. Šis filmas paryškina šiuolaikinės visuomenės problemas ir netiesiogiai kviečia atkreipti į jas dėmesį, o gal net ir pradėti spręsti. Turbūt lengviausias būdas tai padaryti – pradėti nuo savęs.

Filmo „Sesės“ temos būdingos ir kitiems neseniai pasirodžiusiems filmams. Galime įžvelgti tendenciją, kad žmonių artumo, santykių ir supratingumo temos nuosekliai gvildenamos pastaruosius kelerius metų. Mato Vildžiaus filmas „4°C“ – apie kitą problemą, susijusią su žmonių izoliacijos jausmu ir artumo paieškomis. Siužetas pasakoja apie jauną vyrą, kuris sukonstruoja dirbtiniu intelektu papildytą išmanųjį šaldytuvą, bendrauja su juo, tačiau, iškilus sunkumų, jį išjungia. Šis filmas aprėpia žmonių susvetimėjimo problemą. Neseniai atsiradęs ir dabar savo populiarumo viršūnėje esantis dirbtinis intelektas ir jo galimybės domina daugelį žmonių. Jo funkcijos yra naudojamos gyvenimui palengvinti ir iš tiesų turi nemažai pranašumų. Ar jis gali pakeisti santykį su kitu žmogumi? Filme užduodamas šis klausimas ir žiūrovas leidžiasi į svarstymus, ko gi verti santykiai ir kodėl jie tiesiog būtini, kaip jie leidžia patirti pasaulio pilnatvę ir kiek kokybės suteikia gyvenimui. „4°C“ – priminimas, kad neužtenka tiesiog egzistuoti – gyvenimą reikia gyventi.

Partnerio nuotr.

Naujųjų metų lūkestis

Apibendrindama praėjusius metus galėčiau lietuviškam kinui pasakyti komplimentą: „Tu man nieko neprimeni.“ Šis teiginys, be abejo, yra nuoroda į Marijos Kavtaradzės vaidybinį filmą, manau, paskatinusį daugelį dar labiau domėtis lietuvišku kinu ir įžvelgti jame universalių, skatinančių susimąstyti temų, įdomių techninių sprendimų, šiuolaikinės Lietuvos realijų ir svajonių, o svarbiausia – save. Tikiuosi, šis tekstas padėjo jums suprasti, kas įvyko praėjusiais metais Lietuvos kine. Baigdama savo įžvalgas norėčiau palinkėti tiek skaitytojams, tiek lietuviškam kinui visa ko geriausia, pasiskolindama Luko Kacinausko filmo apie Naujųjų metų rytą atsibudusį vaikiną, kuris bando suprasti, kas nutiko vakar ir ar gyvenimas dar kada nors bus toks pat, kaip iki šiol, pavadinimą, – tad „Laimingų kitų!“