„King Kongas“ – kino svajonės išsipildymas

King Kongas atrodo grėsmingai didelis. Režisierius Piteris Džeksonas prieš jį – mažas storuliukas. Nepaisant proporcijų neatitikimo, „Žiedų valdovo“ vadovas pakėlė beždžionę gigantą ant savo pečių ir nunešė į kino istoriją. Benešdamas tokį svorį, numetė pusę savo virškilogramių ir iš asmeninės kišenės pašėrė filmo biudžetą 30 milijonų dolerių. Nusprendė nesipiginti, kad tik realizuoti berniukišką svajonę – perdarytų klasikinį 1933-iųjų „King Kongą“. Už 207 milijonus susuko tris valandas septynias minutes trunkantį filmą, kurio veiksmas skyla į tris lygiaverčius filmus. „Matricos“ broliai Vačiovskiai būtų apie trilogiją pagalvoję. Bet Džeksonas ne iš tų, kas žiūrovus erzina. Jis žino – jei bus ką žiūrėti, publika ir parą išsižiojusi sėdės. Ir sėdi... Prodiuseriai lyg ir reikalavo sutrumpinti iki standartinio laiko – 2 val. 20 min., tačiau atkaklusis „hobitas“ atkirto efektingai. Sukvietė juos į „ilgąją“ premjerą – spręskit. Po seanso klausimai iškeliavo į džiungles. „King Kongas“ vertas trijų valandų.

Mega – super – top. Toks tiksliausias trijų valandų kino teatre apibūdinimas. Stiveno Spilbergo dinozaurai gauna į kaulus, tragiškoji Džeimso Kamerono lyrika „Titanike“ perspjaunama devynias galybes kartų. Ankstesnieji „King Kongai“ Piterio Džeksono filmo šešėlyje primena tik nepanaudotų galimybių rinkinius. Romantiškas aštuonių metrų gorilos ir gražuolės merginos ryšys? Šypsena per visą veidą. Bet lygiai tokia pat šypsena peraugo į susižavėjimo grimasą stebint judančius „Žiedų valdovo“ medžius. Jei Džeksonas ko imasi, jis panyra 180 laipsnių kampu ir iki paties giliausio dugno. Nenustebkit, kad net ašara nuslys.

Režisierius įsimylėjęs legendinę „King Kongo“ versiją, įsimylėjęs į šią nepaprastą pasaką, tad nuoširdumas triumfuoja tada, kai tyli vaizdo efektai ir nuotykinė naujosios versijos pusė. Žmonių santykiai taip pat svarbu, kaip ir dinozaurų karas su didžiąja gorila. Veiksmas tarsi slysta savaime. Pirma susigyveni su herojais, įsijauti į jų kailius, o tada prasideda...

Vizualiaisiais efektais Piteris Džeksonas pranoksta pats save. Gal ir gerai, kad prieš dešimtį metų, kai niekam nežinomas režisierius iš Naujosios Zelandijos atėjo į Holivudą su pasiūlymu kurti „King Kongą“, grobuoniški studijų bosai vienbalsiai parodė į duris. Tuomet nebuvo tokių aukštų technologijų, kurios būtų įgyvendinusios Džeksono viziją... Bet dabar, po trejus metus trukusio Piterio ir jo kino armijos žygio, turime vieną didingiausių kada nors sukurtų filmų. Efektingą, jaudinantį, įsispaudžiantį pasąmonėje ir plakantį širdyje. Jis seka originalo pėdomis, ironizuoja ir aukština kino kūrimo procesą. Aktorių trijulė – Džekas Blekas, Naomi Vots ir Edrianas Brodis pateisina Džeksono viltis, nepasimesdami džiunglių ir retro Niujorko brūzgynuose. Džiunglėse sublizga ir režisieriaus atmintėlė. Kadaise siaubo filmelių autorius savo herojams nešykšti šlykščių padarėlių ir baisuoklėlių. Nepamiršta juodojo humoro. Nelaimėliai klajūnai sprunka tarpekliu nuo brontozaurų gaujos tarsi tarakonų gvardija. Žiūrovams širdys – į pakulnes, burnų stalčiai – į abi puses. Kaip ir nepamirštamoje Niujorko trypimo valandoje. Ne „Godzila“ čia ir ne „Milžinas Halkas“, kur masiniai gigantų siautėjimo epizodai į komediją traukia.

„King Kongas“ – tragedija. Neįtikėtinai įspūdinga. Ir įspūdingai neįtikėtina. Džeksonas užaštrina visur, kur galima į laužą benzino šliūkštelėti. Ir niekur neperspaudžia su sentimentais, kaip daugelis garsiųjų Holivudo režisierių. Tiesiog jis eina savo linija ir tiki savo pasaka, kurios neįmanoma nepamilti. Kuria reginį, bet kartu beldžiasi į širdis. Parodo viską, ką gali sutverti šiuolaikinis kinas drauge su moderniausiomis technologijomis. Bet nepamiršta, kad efektai be emocijų – tik gražus lėlių karnavalas be žmogiškos gyvasties.

King Kongas gyvas. Piteris Džeksonas įgyvendino svajonę. Savo ir mūsų.