„Kino pavasario“ ekranuose atsiveria pasaulis

Ribiniai pasirinkimai

Ką iš tiesų reiškia būti moterimi Irane? Mums Lietuvoje į šį klausimą atsakyti beveik neįmanoma – mitai, istorijos ir keliautojų pasakojimai susiraizgę į vieną, sunkiai išvyniojamą kamuolį. Irano režisierė Hamed Tehrani tamsias užuolaidas šiek tiek praskleidžia. Savo filme "Ribos" ("Diapason") ji pasakoja apie visuomenę, kurioje paradoksaliai sugyvena pažanga, aukštos vertybės, viduramžių papročiai ir įstatymai.

Savarankiška moterimi būti Irane nėra paprasta – būtent tai ir mėgina pasakyti režisierė, pasakodama dukrą praradusios motinos istoriją. Tarsi nujausdama tragediją, mama skaudama širdimi išleidžia dukterį su draugais švęsti 18-ojo gimtadienio. Šią akimirką, rodos, baigiasi viskas – laimė ir svajonės apie ateitį. Mama mėgina ieškoti tiesos ir teisingumo, tačiau vienišai moteriai tai padaryti nėra paprasta. Irano įstatymai ir papročiai pernelyg nepajudinami.

Ką dukrą praradusi ir teisingumo ieškanti motina gali atsakyti teisėjui, kuris klausia, ar ji tikrai nenorėtų atleisti dukters žudikui, kuris yra vienintelis savo šeimos maitintojas? O kas paklaus jos, kokią ateitį ji buvo parengusi savo dukrai? Ko iš jos tikėjosi? Šis filmas kelia daugiau klausimų nei yra parengęs atsakymų.

Lieka tik garsiai kalbėti

1981-ieji. Pietų Afrika. Šauktinių kariuomenė ir jaunas, dar pats savo jausmuose nesusigaudantis vaikinas. Būti pavadintam moffie čia yra pats didžiausias įmanomas įžeidimas. Pagrindiniam režisieriaus Oliverio Hermanus filmo "Žydras" ("Moffie") herojui jis teks, bet kartu teks ir pirmojo įsimylėjimo ir bučinio skonis. Pavojaus ir žiaurumų akivaizdoje gimę jausmai rodosi tokie trapūs, bet kartu – tokie romantiški.

Klausimų ir šiame filme – apstu. Kas nugalės – vyriškumas ar draudžiama meilė? Ką reiškia būti homoseksualiu žmogumi Pietų Afrikoje? Ar laikas tradicijas stipriai keičia? "Labai tikiuosi, kad šis filmas leis armijoje psichologines traumas patyrusiems žmonėms suprasti, kad jie ne vieni tokie, kad tai vyksta ir nėra nieko kito, kaip tik apie tai garsiai kalbėti", – yra sakęs režisierius O.Hermanus.

Sumišę kino žanrai, daug kraujo, skraidančios lėkštės ir drakonai šiame filme plaka keistą, kartais rimtą, o kartais labai juokingą kino kokteilį.

Likimo magija

Mes tik iš pasakų žinome, kad ateitį ir gyvenimo kelią gimusiam kūdikiui anksčiau nuspėdavo laumės. Sudane vos prieš keletą dešimtmečių tai darydavo dervišai. Ir kažin ar gerai paieškojęs, nuošaliuose Afrikos kaimuose tokių burtininkų neatrastum šiandien.

Dubajuje užaugęs režisierius Amjadas Abu Alala įkvėpimo savo filmui "Tu mirsi dvidešimties" ("You will Die at Twenty") sėmėsi ne tik iš Sudano rašytojo ir aktyvisto Hammouro Ziados, bet ir iš savo paauglystės prisiminimų, – Sudane jis praleido penkerius metus. Paauglio įspūdžiai išsiliejo poetiniame, tačiau daugybę egzistencinių klausimų keliančiame filme, o iš pažiūros paprastą istoriją jis pavertė diskusijų apie prietarų ir nežinios kamuojamas žmonių bendruomenes objektu.

Tik akimirką pagalvokite, kaip gyventumėte, jei žinotumėte, kad mirsite dvidešimties? Berniuko, kuriam tokią ateitį išpranašauja dervišas, tėvas, neišlaikęs tokios žinios, pabėga, o mama savo sūnų slepia nuo pasaulio. Tačiau dvidešimtmetis artėja, o pasaulis darosi be galo įdomus – mokykla, meilė, kinas. Ar įvyks tai, kas išpranašauta, darosi ne taip svarbu, nuostabi filmo šviesa, užburianti dykumos, dangaus ir senojo Nilo spalvų magija žiūrovus prikausto prie ekrano.

Vandens skonis

Į netolimą ateitį atokiame Brazilijos kaimelyje nukelia brazilų režisieriai Kleberis Mendonca Filho ir Julianas Dornelleso. Kanų kino festivalyje triumfavusiame ir pagrindinį žiuri prizą iškovojusiame savo filme "Bakurau" ("Bacurau").

Iš miesto į močiutės laidotuves grįžusi jauna moteris suvokia, kaip smarkiai jos kaime viskas pasikeitė – nėra vandens, trūksta vaistų, džiunglės pilnos pavojingų prašalaičių. Kaimo bendruomenė nesirengia taikytis su vietos politikais, kuriems, kaip visada, rūpi tik pinigai. Dėl vandens džiunglėse įsiplieskia tikras karas. Sumišę kino žanrai, daug kraujo, skraidančios lėkštės ir drakonai šiame filme plaka keistą, kartais rimtą, o kartais labai juokingą kino kokteilį, iš kurio verta išgraibyti ypatingus, apie svarbius dalykus kalbančius sluoksnius.

Beieškant dingusiojo

Pietų Amerikoje vyksta ir debiutuojančios režisierės iš Meksikos Fernandos Valadez filmo "Skiriamieji ženklai" ("Identifying Features") veiksmas. Režisierė jame kalba apie tai, ką matė pati, gyvendama Meksikoje, Guanajato provincijoje. Tai vieta, kur tūkstančiai migrantų mėgina patekti į Jungtines Amerikos Valstijas. Kalbėti apie migrantų problemas režisierę įkvėpė istorija apie trylika iš autobuso pagrobtų berniukų.

Greičiausiai jų tėvai irgi ieškojo, kaip ir pagrindinė filmo "Skiriamieji ženklai" herojė, buvusi Meksikos kino žvaigždė. Jos sūnus irgi rengėsi ieškoti geresnio gyvenimo JAV, bet pakeliui, Guanajato, dingo. Mylinti mama leidžiasi jo ieškoti. Kelionėje prie jos prisijungia iš Valstijų deportuotas jaunas vaikinas Migelis. Ką jiems atneš kelionė per apleistus Meksikos miestus? Ir ką filmas kalbės mums apie meilės ryšius ir apie žmones, kurie vienu metu yra ir aukos, ir nusikaltėliai? Kino kritikams debiutinis F.Valadez filmas pasirodė itin stiprus, išbaigtas ir labai savitas.

Žmonės dingsta ne tik Meksikoje. Japonijoje lygiai taip pat lengva, jei ne pradanginti kitą, tai pradanginti save. Rytų estetika leidžia narstyti žmogaus sielos gelmes ir aptikti jose netikėtų spalvų, gal kiek neįprastų tam, ką esame įpratę manyti, kad žinome apie Japoniją.

Režisierius Koji Fukada moka kurti įtampą. Įtampos kupinas ir jo naujasis filmas "Dingusi mergina" ("A Girl Missing"), pasakojantis apie slaugytoją Išiko, kuri vienuose namuose prižiūri garbaus amžiaus močiutę. Slaugytoja susidraugauja su močiutės anūkėmis, tačiau vieną dieną viena iš jų paslaptingai dingsta. Geros širdies Išiko mėgina paslėpti tiesą, nežinodama, kad jos gerumas įkalins ją pačią. Pagrindinė filmo herojė suvokia, kad ant plauko pakimba ne tik jos darbas, bet ir visas jos pasaulis.

Panirti į dokumentinę realybę

Dokumentika mus dažai priverčia užsimerkti prieš ekraną – iš gėdos, siaubo ar nevaldomo pykčio. Tačiau būtent šis žanras pakviečia mus susipažinti su skirtingais žmonių gyvenimais. Atrodo, 2020-ieji dokumentikos kūrėjams padovanos daug turinio, bet kol kas – išskirtinė festivalio "Kino pavasaris" dokumentika jūsų namuose.

Kitapus užvertų durų

"Forumas" ("Forum") – tai įtampos kupinas festivalio filmas, ypač svarbus pasauliui, kuriame gyvename šiandien. Kiekvienais metais pasaulio galingieji, tarptautiniai politikai, verslininkai ir akademikai susirenka į Šveicarijoje vykstantį Pasaulio ekonomikos forumą.

Forumo steigėjas, 81 metų Klausas Schwabas sako, kad forumas pirmiausia skirtas tam, kad susirinkusiųjų dialogas pasaulį padarytų geresnį. Tačiau, kaip gali vykti dialogai, jei vyriausybės pokalbiai vyksta už uždarų durų? Filmo režisierius Marcusas Vetteris yra pirmasis kino kūrėjas, kuriam buvo leista dalyvauti Pasaulio ekonomikos forumo užkulisiuose. Jis sakė: "Politinė dokumentika tokia yra – kai ją kuri, turi būti labai mažas, toks mažas, kad tavęs niekas nepastebėtų." Šiandien mes visi kaip niekada norime, kad valdžios sprendimai būtų skaidrūs – ar politikai kalba filmuose, ar kiekvieną vakarą per žinias.

Filmas – asmeninių nuotrupų karuselė, kurioje vaikystės nuotraukos susipina su ištraukomis iš legendinių kūrėjo filmų.

Jausmų kaina

"Niekada neverkite darbdavio akivaizdoje – tai rodo silpnumą. Filipiniečiai nėra silpni", – sako instruktorė, rengianti filipiniečių moterų grupę šiuolaikinei vergovei užsienyje. Čia jos dažniausiai dirba auklėmis ar namų tvarkytojomis, toli toli palikusios savo pačių šeimas.

Net 10 mln. filipiniečių dirba užsienyje – filmo "Užjūriai" ("Overseas") kūrėja Sung-A Yoon parodo vos saujelės pasiruošimą išvykti ir psichologines traumas, nuo kurių moterys kenčia. Didžiausia motyvacija moterims – pagalba šeimai ir galvoje vis skambanti frazė: "Tai, ką uždirbsite ten, čia uždirbti niekada nepavyks." Kai ekrane tiek emocijų, lengva pamiršti, kad tai – dokumentika, o ne vaidybinis filmas.

Tokius pat jausmus sukelia ir italės kino režisierės Valentinos Pedicini filmas "Šviesos kariai" ("Faith"), leidžiantis mums tarsi pagyventi kartu su katalikais, kovos meno kung fu praktikuotojais – kariais, pagal technomuziką kasdien liejančiais prakaitą Italijos kalnuose. Jie ruošiasi kovai – nežinia su kuo ir kada.

Vienoje filmo scenoje vienuolyno mokytojas sako: "Nenoriu girdėti, kad kas nors apie mus sakytų – jie kaip visos tos sektos, kažkokie įtartini." Argi toks pareiškimas nekelia abejonių? Ritualai, rutina, vyrus ir moteris valdantis Mokytojas bei jam besąlygiškai paklūstantys kariai – net ir filmui pasibaigus, sunku patikėti, kad veiksmas vyksta toliau – jie ir vėl šoka į viršų iškėlę rankas, užsidarę nuo pasaulio.

Paskutinis Žemėje

Dokumentiniai filmai apie gyvūnų kankinimą, masines fermas ir skerdyklas visada gąsdina ir keičia požiūrį. O jeigu tai istorija apie anuomet dar gyvą, vienintelį žemėje likusį šiaurinį baltajį raganosį, vardu Sudanas? Jei tiksliau – apie mokslininkus, sargybinius, brakonierius ir asmenukių megėjus, bandančius prieiti kuo arčiau padaro, kuris žemėje toks vienintelis. Režisierė Floor van der Meulen filme "Paskutinis patinas žemėje" ("The Last Male on Earth") stengiasi suprasti, kodėl žmones taip traukia išnykimas? Jei nyksta ne jie, o kažkas kitas, išnykimas tampa pramoga. O gal tai – tiesiog savo rūšies išaukštinimas? Klausimų šiame filme daug, jų epicentre – nuvargęs raganosis. Vienintelis toks pasaulyje.

Langas į gyvenimą

Hasseno Ferhanio filme "Sacharos gatvė 143" ("143 Sahara Street") vidury Sacharos dykumos, mažoje trobelėje gyvena vieniša Malika. Jos namai yra kelyje, pro kurį suka vieninteliai moters pašnekovai – vairuotojai, keliautojai ir klajokliai. Režisierius sukuria nuostabų Malikos portretą, kurį žiūrovas neabejotinai pamilsta, o Sacharos šviesa ir nesibaigianti dykuma kiekvieną kadrą paverčia paveikslu. Malika filme gal ir liktų statišku peizažo akcentu, jei neužsikvatotų viduryje filmo. Jai juokinga, kai vienas praeivis apsimeta, kad jos langas – kalėjimo vienutė. Pagrindinės herojės juokas suardo tradicinę dokumentinio filmo dinamiką, o Maliką paverčia dar tikresnę. Jos pakelės namelis, kuriame prašalaičiams ji gamina kavą ir omletą, pasakoja apie artumo ir pagarbaus žmogiško bendravimo poreikį kiekvieno iš mūsų gyvenime.

Sukurta sūnų

Dvi dokumentinės "Kino pavasario" juostos išsiskiria savo asmeniškumu – abi jas sukūrė sūnūs. Režisieriaus Beniamino Barrese mama – italė Benedetta Barzini – 7-ojo dešimtmečio mados ikona, įkvėpusi Andy Warholo, Salvadoro Dali ir Richardo Avedono kūrybą. Iš modelio ji tampa radikalia feministe ir aršia kovotoja už moterų teises. Vėliau – dėstytoja, o galiausiai – nuo visą gyvenimą klijuotų etikečių pavargusia senyvo amžiaus moterimi, norinčia išnykti. "Mano mamos išnykimas" – intymus, motinos ir sūnaus santykį atskleidžiantis filmas.

"Nuo tada, kai septynerių gavau fotoaparatą iš tėčio, akimirkų fiksavimas tapo mano strategija, apsaugančia mylimus žmones nuo bėgančio laiko. Daug kartų bandžiau nufotografuoti savo mamą ir kiekvieną kartą jutau jos pasipriešinimą. Neužteko vieno kadro, kad įamžinčiau jos grožį, protą, humoro jausmą ir tai, kokia ji nuostabi. Kad ir kiek stengiausi, man nepavykdavo nufotografuoti jos sielos. Mama man ir liko paslaptis", – kalba filmo režisierius. Filmas apie mamą – pirmasis jo pilnametražis filmas.

Kitos legendos – kino režisieriaus Andrejaus Tarkovskio sūnus Andrejus Tarkovskis jaunesnysis sukūrė odę tėčiui, kurį dievino. Tai dokumentinis filmas, kuriame nebus prisiminimais besidalijančių Tarkovskio draugų, ar rimtų žmonių, kalbančių apie jo indėlį į kino pasaulį. Filmas –  asmeninių nuotrupų karuselė, kurioje vaikystės nuotraukos susipina su ištraukomis iš legendinių kūrėjo filmų ir jo paties balsu, skambančiu fone. Tarkovskis kalba apie meną, religiją ir idėjas. "Andrejus Tarkovskis: kinas kaip malda" ("Andrey Tarkovsky. A Cinema Prayer") festivalio žiūrovams nupieš ryškų ir asmenišką kino poetu vadinamo meistro portretą.