Kai kuriems žmonėms knygomis nukrautos lentynos namuose – didžiausias pasitenkinimas. O jei dar jose puikuojasi šimto ar kelių šimtų metų senumo knyga odiniais viršeliais su įrašu apie buvusio šeimininko titulus – tai jau ir pasididžiavimas. Sukaupti vertingą namų biblioteką prireikia dešimčių metų, o palikuonims neretai perduodama kaip didžiausia vertybė.

Siuntė iš Vokietijos

Klaipėdietis istorikas, Lietuvos jūrų muziejaus Garbės direktorius Aloyzas Každailis, daugelį metų domėjęsis specializuota literatūra apie laivybą, namuose turi sukaupęs krūvas knygų. Pats parašęs keletą veikalų apie laivus ir jūrininkus, vaikiškų knygelių, brošiūrų apie muziejų, A. Každailis sako, kad sukaupta biblioteka jam pasitarnavo ne tik asmeniniams tikslams, bet ir darbui. „Būna labai malonu, kai sutikti žmonės sako, kad mano knygą „Laivai ir jūrininkai“ perskaitė iki skutelių“, - sakė jis.

A. Každailio lentynose daugiausiai knygų apie laivus, prietaisus, jūrininkus. Dauguma jų – vokiečių kalba, tik kelios lietuvių, lenkų ar rusų kalbomis. Lietuvoje ilgą laiką stigo tokios literatūros, todėl tuometiniam muziejaus direktoriui teko užsisakyti knygas iš Vokietijos ar parsivežti iš kelionių po svečias šalis. Vertingiausia jų A. Každailis laiko vokišką knygą apie laiko ir erdvės prietaisus. Ji pasitarnavo ne tik darbe, bet ir pačiam rašant knygas.

Namuose „apsigyvenus“ specializuotai literatūrai, grožinei atiteko „garbinga“ vieta buto koridoriuje.

Neskaito, bet rašo

Anksčiau daug skaitęs, Aloyzas Každailis pastaruoju metu netgi to vengia. „Pasidariau kaip čiukčis iš anekdoto, kuris neskaito, o rašo. Specialiai nebeskaitau, kad man nedarytų įtakos“, - sakė šiuo metu dvi knygas ruošiantis buvęs Jūrų muziejaus direktorius. Čia pat jis prasitaria, kad, naktimis užklupus nemigai, jis čiumpa geriausią vaistą - F. Rablė „Gargantiua ir Pantagruelį“.

Atskiroje A. Každailio namų bibliotekos lentynoje išdėlioti tvarkingai sunumeruoti 1978–2002 metų darbo kalendoriai. Kasdien tvarkingai pildyti užrašai apie skambučius, susitikimus ar net įspūdžiai apie sutiktus žmones pravers rašant memuarus apie muziejaus įkūrimą. „Jis pasirodė baisiai susiraukęs, rūstus vyras, nors šiaip atrodo išmanantis savo darbą“, - skaitė savo paties pastabas.

Anksčiau mėgęs lankytis knygynuose, pastaruoju metu A. Každailis vengia ten užsukti: „Visada užsinoriu tą ar aną įsigyti, o juk kainos tokios didelės“.

Nežino, kam dovanoti

Specializuotą literatūrą Garbės direktorius planuoja palikti Jūrų muziejui, grožinę – miesto bibliotekai. „Bet ką daryti su šituo leidiniu, tai nežinau“, - sakė jis, rankose vartydamas 1829 metais išleistą lenkų-rusų kalbų žodyną, papuoštą paauksuotais veršiuko odos viršeliais. A. Každailis svarsto, kam galėtų labiau praversti tokia knyga – Vilniaus universiteto ar nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekoms.

„Tą knygą aš gavau dovanų, bet per savo žioplumą iš pradžių nesupratau dovanojimo prasmės. O supratęs, „apsisarmatinau“ baisiai“, - pasakojo knygos gavimo istoriją. A. Každailiui dėstant tuometiniuose Konservatorijos fakultetuose Lietuvos kultūros istoriją, į jį kreipėsi pažįstama dama. Moteris padovanojo seną knygą. Ir tik vėliau A. Každailis sumojo, kad dovana turėjo aiškią intenciją: už ją reikėjo parašyti gerą pažymį pažįstamos damos vyrui. „Aš net nepagalvojau apie vienodas pavardes“, - sakė jis.

Ne ką mažiau vertingas 1894 metais išleistas jūros terminų žodynas. Viename Rusijos antikvariate pirkta knyga puikuojasi matomiausioje A. Každailio bibliotekos vietoje, kad prireikus būtų galima atsiversti.

Pelno neneša

„Iš senovinių knygų biznio nepadarysi. Lietuvos rinka – kaimo lygio: nei pirkėjų, nei pardavėjų nėra“, - įsitikinęs vieno uostamiesčio antikvariato savininkas Gediminas Žulys. Anot jo, dėl to prieš keletą metų veikusios bukinistų parduotuvės Vilniuje ir Kaune buvo priverstos užsidaryti. Pasak kolekcionieriaus, lietuviai apskritai mažai skaito. G. Žulys pažįsta tik keletą kraštiečių, kuriuos būtų galima pavadinti „užkietėjusiais“ knygų kolekcionieriais. Tačiau jie perka ne bet ką, o tik tam tikros srities literatūrą.

„Kiekvienos srities kolekcionieriai turi savo „grietinėlę“ ir apie 60–70 procentų vadinamojo balasto, kad galėtų keisti, parduoti ir panašiai. Pastebėjau, kad dažniausiai kolekcionuojami retų tiražų leidiniai“, - sakė Gediminas Žulys. Mažiausiai, anot jo, domimasi religine literatūra. Daug populiaresnės senosios istorijos ar medicinos knygos. Klaipėdiečius labiausiai domina knygos, susijusios su jų kraštu, Rytprūsiais.

Svarbu – savininkas

Šiuo metu seniausia knyga G. Žulio antikvariate – 1719 metais leistas žodynas. Tačiau metai, pasak kolekcionieriaus, gali ir nebūti pats svariausias dalykas pirkėjams. Kartais daug reikšmingiau tai, kam priklausė knyga. Įrašas knygoje apie savininko titulus gali padidinti knygos kainą net visu tūkstančiu litų. „Gali būti paprasta knyga, bet jei ją turėjo koks grafas Tiškevičius – viskas. Ji jau bus graibstoma“, - perkamos knygos receptą diktavo G. Žulys. Religinė knyga įgauna vertę, kai ji papuošta graviūromis. Išplėšus iliustruotus puslapius, knygos kaina sumažėja iki keliasdešimt litų.

Nors pats didelės aistros knygų kolekcionavimui nejaučia, G. Žulys vis tik su nuoskauda prisimena vieną knygą, kurios neįsigijęs gailėjosi. Prieš aštuonerius metus lankantis viename Kaliningrado antikvariate, jam teko vartyti Karaliaučiaus universiteto įžymių žmonių prisiminimus. Po savaitės sugrįžęs į antikvariatą, jis tos knygos neberado.

Susidaro eilės

Klaipėdos miesto savivaldybės Viešosios bibliotekos darbuotojos kartkartėmis organizuoja senų, nebereikalingų knygų išpardavimus. Tuomet literatūros galima įsigyti pigiai - nuo keliasdešimt centų iki kelių litų.

Pirmosiomis tokių „aukcionų“ dienomis, anot direktorės Bronislavos Lauciuvienės, susilaukiama itin didelio skaitytojų susidomėjimo. Tuomet prie knygų netgi eilės susidaro. „Dabar vėl galvojam rengti knygų išpardavimą, tik jau rudenį“, - sakė direktorė. Šiemet bus pakeista vieta: senos bibliotekos knygos bus pardavinėjamos Menų fonde, įsikūrusiame J. Janonio gatvėje.