Saulę ir Redą sieja ne tik kūryba, bet ir meilė gamtai, smalsumas ir nuotykiai.

„Esu dėkinga Saulei ir jos tėčiui – gamtininkui, rašytojui Selemonui Paltanavičiui, kad jie abu savo knygoms pasirinko mano iliustracijas. Man atrodo, kad kuriant knygas svarbiausia pasitikėti vienas kitu. Labai vertinu, kai rašytojai leidžia iliustruotojai savo parašytą tekstą išreikšti vaizdais taip, kaip ji tai įsivaizduoja“, – sakė R. Tomingas. „Džiunglių istorijos“ – antroji bendra Saulės ir Redos knyga. Pirmoji – pasakojimas apie Meksiką „Meksika Marija. Indėnės Mištekės istorija“.

„Nesu buvusi džiunglėse. Viena mano didžiausių svajonių yra išvysti augalus ir gyvūnus natūralioje aplinkoje. Užuosti ir išgirsti tų miškų gyvybę, – prisipažino knygos iliustruotoja ir pasakoja vidurinėje mokykloje svajojusi studijuoti biologiją ir tapti tyrinėtoja. – Deja, anuomet antroji svajonės dalis atrodė lygiai taip pat sunkiai įgyvendinama, kaip ir skrydis į mėnulį. Džiaugiuosi, kad išsipildė kita mano didžioji svajonė – iliustruoti knygas. Tačiau niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad piešiu knygai apie džiunglių tyrinėjimą.“

Tarp Redos draugų esama nemažai žmonių, kurie domisi gamta. Daugelis jų – ypač linksmi ir smalsūs žmonės. Štai kodėl knygoje gamtos tyrinėtojai pavaizduoti plačiomis tarsi vaikų akimis. „Saulė knygoje irgi tikra – ilgi šviesūs plaukai, o kuo rengtis, kai tyrinėji džiungles, ji pati ir pasakoja“, – šypsojosi iliustruotoja.

Prieš keletą metų Redos namuose buvo beveik 200 skirtingų augalų rūšių. Ir šiandien jos miegamajame pūpso orchidariumas, o svetainės sienas apraizgę vijokliniai augalai.

Saulė ir Reda skaitytojus kviečia kartu su džiunglių tyrinėtojais leistis į nuotykių, istorijų ir žinių kupiną kelionę. Knygos skaitytojams paaiškės, kodėl džiunglių stovykloje tyrinėtojai miega hamake, kodėl jie nevaikšto be žibintuvėlio, ką jie valgo ir kokie pavojai tyko kiekviename žingsnyje. Skaitytojai susipažins su džiunglių augalija, įdomiausiais Kosta Rikos džiunglių gyvūnais ir sužinos, kodėl reikia saugoti džiungles.

– Saule, rašai apie atogrąžų miškus – tai, ko nėra Lietuvoje. Kaip kilo knygos idėja ir ką pirmiausia Lietuvos vaikams norėtum apie džiungles papasakoti?

– Knyga gimė iš patirties Kosta Rikoje, prieš penketą metų dirbau ten džiunglių tyrimo grupėje, – tikra svajonė man, biologei ir gamtą mylinčiam žmogui.

Nors džiunglėse apie knygą negalvojau, užsirašinėjau viską beveik kiekvieną dieną. Supratau, kokia tai unikali patirtis ir kad ji gali daugiau nepasikartoti. Grįžusi į Lietuvą pradėjau rašyti prisiminimus. Norėjau vaikams papasakoti apie džiunglių gyvenimą, parodyti, koks jis įvairus ir stulbinantis. Aprašyti ne vien plikus faktus, bet ir tai, kokie ten pojūčiai, kokie garsai ir įspūdžiai, kaip gyvena gyvūnai ir kokių keistų augalų ten auga. Drėgnuosiuose atogrąžų miškuose randama pati didžiausia biologinė įvairovė pasaulyje. Kiekviename žingsnyje kažkas krebžda. Džiunglės – mūsų plaučiai, mūsų vaistinė. Šios ekosistemos svarba pasauliui yra nenusakoma, bet kalbėdami apie džiungles turime kalbėti ir apie dėl mūsų kaltės neaiškią jų ateitį.

S. Paltanavičiūtės nuotr.

– Kokia buvo tavo pažintis su džiunglėmis?

– Iš pradžių nedrąsi, nes ten nežinai, ko tikėtis. Vos atvykusi į tyrimų stovyklą turi išklausyti paskaitos apie saugumo priemones, apie nuodingus gyvūnus ir tai, ko negalima daryti. Tikroji pažintis prasideda tada, kai anksti ryte su kuprine leidiesi skaičiuoti gyvūnų. Matai, kaip džiunglės bunda po nakties, kaip pradeda sklaidytis rūkas ir ima riaumoti kolumbiniai staugūnai. Magiška. Puikiai prisimenu pirmą šiltą drėgnųjų miškų liūtį, kuri anksti ryte mus užklupo grįžtančius į stovyklą. Juokiausi balsu, nes negalėjau patikėti, kad taip būna, – akis užpylė vanduo, nuolat turėjau jas valytis, kad nepargriūčiau. Per kelias minutes pradėjo tekėti upės, kurių ką tik nebuvo.

O kur dar susitikimai su gyvūnais, kuriuos visada norėjau pamatyti: kelių rūšių beždžionės, tinginiai, skruzdėdos, tukanai, kolibriai, nuodingos lapalaipės varlytės ir begalė kitų.

– Kokie gyvūnai labiausiai nustebino?

– Labai norėjau pamatyti kolibrius, nebuvau jų gyvų mačiusi. Kolibriai – nuostabūs skraidūnai, be galo greiti, todėl kartais juos būna sunku ir pastebėti. Su didžiausia nuostaba stebėjau kapucinus – mažas beždžionėles, išsiskiriančias savo intelektu. Mačiau, kaip jos ginasi nuo vakare pradedančių įkyriai kankinti uodų, nuraškiusios žaliąsias citrinas, jas perkando ir viena kitą trynė citrinos sultimis. Labai įdomu buvo stebėti ir skuodžiantį Jėzaus Kristaus driežą, kuris taip vadinamas dėl sugebėjimo bėgti vandeniu. O kartą, važiuodami artimiausio kaimelio link, patekome į kelių automobilių kamštį, nes ant kelio ne juokais susipešė didžiulės iguanos. Tikra egzotika!

– Galbūt gali papasakoti apie džiunglėse matytus keistus, įdomius augalus?

– Džiaugiausi tropiniais vaisiais – mangų medžiais, bananais, plantanais, juk taip gera kasdien jų pasirinkti ir ragauti.

Miške stebina augalų įvairovė, medžių dydis. Užverti galvą, o viršūnės – nematai. Šventu laikomas kapokmedis užauga iki 70 metrų aukščio, išsiskiria didžiulėmis, palei žemę nusidriekiančiomis šaknimis. Džiunglėse auga daugybė fikusų smaugikų. Jų sėklas ant kito medžio gali atnešti koks paukštis, kai sėkla sudygsta, augalas išleidžia orines šaknis, kurios nusileidžia iki žemės ir įsitvirtina. Šaknys pradeda spausti augalą šeimininką, kol šis galiausiai apmiršta. Lieka keistas karkasas iš daugybės orinių šaknų. Tarp jų gyvena įvairūs gyvūnai, gali net žmogus praeiti.

Džiunglėse daug gėlių. Kosta Rikos miškuose dažnos švarių spalvų helikonijos, kurios primena krabo žnyples, įvairiaspalvės kinrožės, kurias labai mėgsta lankyti kolibriai.

Knygos viršelis

– Ar džiunglių tyrinėtojai knygoje yra sugalvoti personažai, ar iš tiesų tokie žmonės egzistuoja? Tarp jų ir tu?

– Viskas knygelėje – tikra. Norėjau, kad joje derėtų ir grožinė, ir pažintinė literatūra, kad ji būtų informatyvi, bet kartu – asmeninė. Kad skaitydami vaikai patys pasijustų džiunglėse.

Su tyrėjų grupe gyvenau viduryje džiunglių Kosta Rikos pietvakariuose, prie pat Korkovado nacionalinio parko, kuris „Nacionalinės geografijos“ žurnalo buvo pavadintas „biologiškai intensyviausia vieta Žemėje“. Žmonės mūsų grupėje nuolat keitėsi – vieni pabūna, tada atvyksta kiti, iš įvairiausių šalių. Vietiniai gyventojai taip pat pasirodo knygoje. Kostarikiečiai arba tikai, kaip jie patys save vadina, yra vaišingi žmonės, gerai suprantantys, kokį turtą savo šalyje turi. Nors ir džiunglės, čia egzistuoja mažutė žmonių bendruomenė, visi vieni kitus pažįsta, vieni kitiems padeda. O tai ypač svarbu, nes kai prasideda lietingasis sezonas, ši vietovė lieka visiškai atskirta nuo civilizacijos.

– Kas džiunglėse pavojingesni – gyvūnai ar žmonės?

– Džiunglėse žmonių beveik nėra, o Kosta Rika, apskritai, yra saugi šalis. Reikia žinoti, kad gyvūnai šiaip sau dažniausiai nepuola, jie visai nenori tau padaryti žalos. Pavojų nejaučiau, bet vis tiek turi žinoti, kaip elgtis, jei tau kas įkąstų ar įgeltų, neprarasti budrumo. Džiunglėse kartu su mumis gyveno ir nuodingiausias pasaulio voras, ir pavojingiausia gyvatė Amerikos žemynuose, dar buvo nuodingų lapalaipių varlyčių, jų nuodus naudodavo strėlių antgaliuose.

Tačiau gyvūnai tavęs neieško ir nesitaiko nunuodyti, o mes neturime pamiršti, kad esame įsibrovėliai jų namuose. Kai renki mokslinius duomenis, svarbu netrikdyti gyvūnų, laikytis atstumo ir pagarbiai su jais elgtis. Ne tiek jau daug pasaulyje žmogaus nepaliestų, laukinių vietų, svarbu jas saugoti.

Kosta Rikoje neblogai išvystytas ekoturizmas – gamtai ir vietinėms bendruomenėms pagarbus turizmas. Neatsakingas turizmas niokoja tą nedaugelį laukinių, dar mums likusių vietų pasaulyje.

– Kokių taisyklių laikosi džiunglių tyrinėtojai?

– Taisyklių buvo nemažai. Nors karštis dusino, jūroje nebuvo galima maudytis, – vakarinėje Kosta Rikos pakrantėje srovės ypač stiprios. Į džiungles negalima eiti vienam, be vandens iškeliauti – draudžiama. Net jei eini su grupe, likę stovykloje turi žinoti, kur eini ir kada planuoji grįžti. Negalima autis guminių batų ar kišti ranką į kuprinę prieš tai jų neišpurčius.

Džiunglėse būtina atidžiai stebėti savo sveikatą. Bet koks įsipjovimas turi būti kruopščiai valomas ir dezinfekuojamas. Blogiau pasijutus, svarbu nustatyti, ar tai nėra dehidratacija.

Knygos iliustracija

Taigi čia tikrai išmoksti rūpintis savimi ir kitais.

– Ar džiunglėse veikia mobilieji telefonai? Kas padeda jose nepasiklysti?

– Telefonai neveikė. Kadangi mūsų stovykla buvo greta vietinių namelio, kartais atsirasdavo silpnas interneto ryšys. Tada visi skubėdavome saviškiams pranešti, kad viskas gerai.

Neturėjome šaldytuvo, o elektros užteko tik įkrauti fotoaparato ar kompiuterio baterijas.

Artimiausias kaimelis buvo už trijų keturių valandų kelio braškančiu džiunglių viešuoju transportu, taigi civilizacijos – nedaug.

Pasiklysti džiunglėse, žinoma, įmanoma. Gretimame Korkovado nacionaliniame parke yra buvęs ne vienas toks atvejis, deja, pasibaigęs tragiškai. Kad ir kaip gražu džiunglėse, nereikia užsimiršti. Grupėje visada turi būti labiau patyręs žmogus, pažįstantis kelią. Gamtiniai orientyrai egzistuoja, tačiau žinojimas ateina su patirtimi.

– Ar prisidėjai idėjomis prie knygos iliustravimo? Ar patiko iliustracijos, kai jas pamatei?

– Redai siunčiau nuotraukas, kurių iš džiunglių parsivežiau daugybę. Ji skaitė ir rankraštį, žinoma. Visiškai ja pasitikėjau, nes tada, kai dirbome prie mano pirmosios knygelės „Meksika Marija“, likau labai laiminga. Dabar rezultatu irgi neatsidžiaugiu.