„Mane žavi, kad S. Jobsas sugebėjo supaprastinti ir sudėti žmonių komunikaciją į nedidelius prietaisus, tačiau jam pačiam kartais buvo sudėtinga spręsti kasdienius žmogaus gyvenimo momentus, – sako operos kompozitorius Masonas Batesas. – Pats visada ieškau neįprastų garsų, todėl tai buvo ypač įdomu daryti apie žmogų, prisidėjusį prie komunikacijos revoliucijos.“

Operoje skamba elektronikos garsai, elektrinės gitaros motyvai, kiekvienas veikėjas, tarp jų ir vidinis S. Jobso monologas atpažįstamas iš skirtingų motyvų.

Kurdamas operą, M. Batesas specialiai lankėsi vietose, kuriose S. Jobsas užaugo ir sukūrė pirmuosius savo išradimus, pavyzdžiui, garaže Los Altoso mieste, Kalifornijoje. Garažu žavimasi ir biografiniuose filmuose „Jobs“ ir „Silicio slėnio piratuose“. Garažo įvaizdis randa kelią ir M. Bateso operoje. Joje S. Jobso gyvenimo etapai nechronologine tvarka keičia vienas kitą.

Kompozitorius teigia, kas operos tema – S. Jobso vidinės ramybės paieškos.

Vis dėlto ne visi tiki, kad opera yra geriausia priemonė S. Jobso biografijai įamžinti. Su S. Jobsu dirbusi Andy Cunningham teigia, kad jo asmenybė buvo per daug kompleksiška, kad ją būtų galima atspindėti operoje, arba kitu atveju jo asmenybė būtų parodoma paviršutiniškai, neužčiuopiant esmės.

Kompozitoriaus idėja nepatikėjusi ir San Fransisko opera nesutiko, kad M. Batesas dirbtų čia.

Vis dėlto „The Guardian“ apžvalgininkai M. Bateso darbą vertina teigiamai.

Milijonų vertas A. Warholo kūrinys rastas tarp A. Cooperio dekoracijų

Amerikiečių roko roko atlikėjas Alice Cooperis savo daiktų saugojimo patalpoje rado Andy Warholo darbą, kuris ten pragulėjo daugiau nei 40 metų ir dabar jo vertė gali siekti milijonus dolerių.

A. Warholo šilkografijos darbas „Maža elektrinė kėdė“ iš „Death and Disasters“ („Mirties ir nelaimių“) serijos daugiau nei 4 dešimtmečius prabuvo susuktas į ritinėlį ir niekados nebuvo įrėmintas. Ritinėlis buvo padėtas šalia elektros kėdės dekoracijos, kurią A. Cooperis naudojo viename savo pasirodymų 1970 m.

Anot A. Cooperio vadybininko Shepo Gordono, dainininkas su A. Warholu susipažino 7-ajame dešimtmetyje Niujorke. Abu menininkai mėgo kartu leisti laiką. A. Warholas netgi lankėsi koncerte, kuriame A. Cooperis kaip dekoraciją naudojo elektros kėdę, atkartojančią A. Warholo kūrinio atvaizdą.

A. Warholas šilkografijos darbe naudoja 1953 m.  žiniasklaidos nuotrauką iš mirties bausmės kambario „Sing sing“ kalėjime, šioje kėdėje už šnipinėjimą mirties bausmė buvo įvykdyta Juliusui ir Ethel Rosenbergams.

Anot vadybininko Sh. Gordono, tuo metu, kai A. Cooperis  įsigijo A. Warholo darbą, jis labai intensyviai koncertavo, per metus sukurdavo po du albumus, taip pat turėjo problemų dėl alkoholio. Todėl pats anksčiau negalėjo pasakyti, ar kalbėjosi ir įsigijo paveikslą iš tikrųjų, ar tai buvo tik sapnas.

Meno kūrinių prekiautojai, jau ne vienus metus ieškojo „Mažos elektrinės kėdės“. Vėliau atsirado nuorodų, kad darbas gali būti pas A. Cooperį. Tai, kad A. Warholo darbas gali būti būtent atlikėjo daiktų saugykloje tarp įvairiausios koncerto įrangos, prisiminė rokerio motina.

Meno kūrinių vertintojai teigia, kad A. Warholo darbas vertas daugiau nei 11 mln. dolerių. Vis dėlto šio kūrinio A. Warholas nepasirašė, todėl neaišku, ar tai originalas, todėl milijoninės sumos iš meno kolekcininkų tikėtis sunku. O galbūt svarstyti, kiek kūrinys kainuoja kol kas ir nereikės. Nes A. Cooperio vadybininkas sako, kad atlikėjas vis dėlto norėtų šį A. Warholo kūrinį pasikabinti ant sienos namuose, metų pabaigoje grįžęs iš pasaulinio turo.