„Kuprotas kalnas“: bijai palapinės, neik į kalnus...

Tvarkingai šiemet JAV kino akademija „prasisuko“ su neva skandalinguoju „Kuprotu kalnu“. Filmas, susižėręs beveik visus visų asociacijų ir organizacijų, gildijų bei gvardijų prizus, dar buvo subtiliai apdovanotas ir antraplaniais prizais – už muziką bei kinui adaptuotą scenarijų. Tiesa, vieną pagrindinę statulėlę – už geriausią režisūrą - kino akademikams teko paaukoti. Kitaip režisierius Engas Ly tikrai būtų sukėlęs skandalą. Gal net su „žydrųjų“ paradais. Tam tikrų pakraipų asmenys netolerancijai labai jautrūs...

Kaip ten bebūtų, šurmulys aplink „Kuprotą kalną“ padarė savo. Išankstinė nuostata šiek tiek trukdo. Tačiau prisiverti žiūrėti, – o gal rimtai ten kažkas neįtikėtina, kad pusė kino pasaulio lyg susitarę tvirtina pamatę vieną geriausių juostų?..

Prieš kelis metus netyčia pamačiau keliais nepriklausomų festivalių prizais apdovanotą dramą apie paaugles lesbijietes „Mes pabėgsim nuo visų“. Net ašarą išspaudė. Ir ilgam atminty įstrigo, kaip netikėtai gero kino homoseksualumo tema pavyzdys. Arba „Prieš ateinant nakčiai“ su Ksavjeru Bardemu. Tema kažkaip neužkliuvo, suintrigavo patys charakteriai.

Su „Kuprotu kalnu“ – kitokie santykiai. Taip, Hitas Ledžeris, iš kurio niekada ypatingos vaidybos nesitikėjau, ir Džeikas Gylenhalis, iš kurio visada gali tikėtis ko nors netikėto, savo personažus suprato teisingai. Suvaidino pagirtinai.

Taip, Engas Ly prieš „Milžiną Halką“ buvo įdomus ir įtaigus režisierius. Su kalnų peizažais viskas gerai. Su antrojo plano aktoriais – taip pat jokių problemų. Tačiau kuo ypatingas pats filmas? Kad du sutrikę gyvenime kaubojai permiegojo palapinėje ir to negalėjo pamiršti? Kad jų šeimos kankinosi, kai vyrai išeidavo pažvejoti vienas kito?..

Tragedija išpūsta iš kramtomosios gumos burbulo iki oro baliono. Montažas tykiai ramiai kaip apledėjusi upė plaukia. Su pasimėgavimu ir dirbtiniu bandymu sukelti skausmą dėl dviejų nelaimingų gėjų.

Visi aiškinasi santykius kaip Meksikos muilo operoje. Kas ką myli ir kas kodėl yra kitoks. Lyg pasaulyje daugiau nebūtų opių problemų, apie kurias verta kurti filmus. Ir šiaip vietomis „Kuprotas kalnas“ kaip koks anekdotas atrodo. Kai kurios tragiškos situacijos labiau panašios į komiškas. „Žydras“ farsas, iš kurio būtinai pasišaipys kokio penktojo ar šeštojo „Paties baisiausio filmo“ kūrėjai.

Asmeniškai gaila „Miuncheno“, kuris žmonijai dabar žymiai aktualesnis ir turi didesnę išliekamąją vertę nei žiniasklaidos išpūstas „Kuprotas kalnas“. Nėra pastarajame jokio šoko ar skandalo. Nėra kokių nors atradimų ir išradimų. Nuobodokas reginys, kuris sudomins tuos, kurie yra kitokie, arba tiesiog smalsuolius, trokštančius pakikenti į pažastį. Tik kikenti nėra ko, kai vidutiniai filmai iškeliami į padebesius. Kaip parašė vienas radikalus rusų kino kritikas, - „liūdesys pi...inis“.

Atsargiai su turistiniais žygiais. Nežinia, kas gali nutikti palapinėje...