Andrius Lekavičius, save pristatantis istorijų pasakotoju, 2012 m. dalyvavo Cross Media ZEN konferencijoje, kur ir susipažino su Cross ir Trans media galimybėmis netradiciniais būdais pasakoti istorijas. A. Lekavičius yra interaktyvių projektų „Laisvės kodas 13“, „Nupučiama siena“ autorius. „Nupučiamą sieną“ jis pirmąkart pristatys kino festivalio „Baltijos banga“ publikai Nidoje, rugpjūčio 24 d.

– Jūsų interaktyvios realybės projektas „Laisvės kodas 13“ buvo pristatytas Berlyno festivalio kino mugėje. Kokie žiūrovų atsiliepimai?

– „Laisvės kodas 13“ vis dar kuriamas, tad buvo rodoma darbinė versija industrijos profesionalams. Jis sulaukė gerų atsiliepimų Šefildo, Venecijos, Talino, Berlyno, Štutgarto festivalių industrijos sekcijose. Žinoma, ir su galutinai pabaigtu projektu tikimės išplaukti į platesnius vandenis.

Ligšiolinės žiūrovų reakcijos priklausė nuo vietos, kur jis buvo rodytas, ir, aišku, auditorijos. Lietuvoje tema aktuali dėl mūsų šalies istorijos, dėl 1991-ųjų sausio 13-osios nakties, dėl neišblėsusių dalyvavusių žmonių prisiminimų. Tuo tarpu užsienyje projektas labiau reikšmingas dėl interaktyvumo koncepto, moralinių projekto herojaus – žurnalisto su kamera – pasirinkimų. Kaip pasielgti – ar dirbti savo darbą ir filmuoti tragediją, ar padėti pagalbos prašantiems žmonėms? Šį klausimą supranta visi ir visur pasaulyje.

Taip pat jaudina ir faktas, kad viskas, ką matai aplinkui, vyko iš tikrųjų. Technologiškai bandome atkurti kuo įmanoma realesnę aplinką ir įvykius. Užsienio publika tai labiausiai ir vertina, o įdomiausias jiems – pasirinkimo momentas, galimybė veikti pačiam, dalyvauti istorijoje.

„Nupučiamos sienos“ stop kadras.

– Kaip pasirenkate istorijas?

– Specialaus vieno būdo tikrai neturiu – temos, istorijos ir formos atsiranda labai įvairiai. Interaktyvaus dokumentinio filmo „Nupučiama siena“ idėja gimė iš vaikystės atsiminimo, kai Nidoje atostogavau su tėvais ir krikštatėviais. Tuomet visa Neringos teritorija priklausė Sovietų Sąjungai, nebuvo jokios sienos. Pamenu, kaip suaugusieji juokais kalbėjosi, kad einame per kopas pirkti ledų į Kaliningradą. Tuo metu, aišku, nieko nesupratau, bet frazė įstrigo atmintyje. Tokia tad inspiracija.

„Laisvės kodo 13“ idėja gimė klausantis pranešimo apie panašaus pobūdžio projektą, kuris vaizdavo bombardavimą Sirijoje, o žiūrovas matė, kas vyksta sprogus bombai, galėjo jaustis, lyg pats būtų ten. Apie tai išgirdau 2014-aisiais, kai virtualios realybės projektai dar tik pradėjo skintis kelią. Žiūrovams tai buvo visiškai naujas atradimas, o man – nauja idėja, kuri labai greitai susisiejo su sausio 13-osios įvykiais. Virtuali realybė, kaip technologija, suteikia galimybę perkelti tave į kitą erdvę, laiką ir įvykį. Pirmiausia, ieškojau informacijos iš tos nakties dalyvių, skaičiau atsiminimų knygas, žiūrėjau dokumentines apybraižas. Visi žmonės sutartinai sakė, kad to neįmanoma nupasakoti jokiais žodžiais – reikėjo būti ten. Todėl ir ėmiausi šio projekto, kad galėtume „pabūti“ ten,  kad galbūt kiek geriau suprastumėme, kas ten vyko.

– Naujausias jūsų interaktyvus dokumentinis projektas „Nupučiama siena“. Papasakokite apie kūrybos procesą?

– Filmas turi aiškią konstrukciją – Kuršių nerijos teritoriją, keturi metų laikai, dvi šalys, Lietuva ir Kaliningrado sritis, kur abiejose sienos pusėse gyvena ir dirba vietiniai žmonės. Filmavimus pradėjome 2015-ųjų rudenį žinodami, kad filmavimai užtruks mažiausiai metus. Dėl strigusio finansavimo viskas kiek užsitęsė, tad nuo filmavimo pradžios iki premjeros bus praėję beveik lygiai treji metai. Nuo pradžių turėjau aiškią viziją, kad filmuoti turime tais pačiais rakursais abejose sienos pusėse, kad žiūrovas tuo pačiu metu galėtų matyti abi puses ir pasirinkti, kurią jam įdomiau stebėti.

Būtent filmavimai sukėlė daugiausia sunkumų. Nors visas projektas – technologiškai sudėtingas, tačiau tas „senovinis“ filmo gamybos procesas mums buvo sudėtingesnis už technologinius sprendimus. Filmavimas Kaliningrado pusėje buvo iššūkis – tau kaip ir nedraudžia to daryti, bet oficialaus leidimo irgi nesuteikia. Girdėjome kalbas, kad kažkur stovi įvairūs radarai, karinė ar kitokia technika. Aišku, realaus pavojaus nebuvo, bet jautėsi neužtikrintumas.

Kaliningrade filmavome tik Kuršių neriją, nevažiavome į žemyninę dalį. Filmavimų leidimams užteko žodinio susitarimo su Kaliningrado parko direkcija, kuri palaiko draugiškus santykius su Neringos savivaldybe. Iš visų sulaukėme didelio šio projekto palaikymo. Mūsų komanda buvo maža, tilpome į vieną automobilį. Operatorius Adomas Jablonskis, pakaitomis važiavę garsistai, aš ir prodiuserė Laura Almantaitė. Mes važiuodavome keturiese, todėl teko padėti vienas kitam, nešioti kameros objektyvus, stovus. Visada palaikėme vienas kitą.

„Nupučiamos sienos“ stop kadras.

– Kaip pasirinkote filmo veikėjus?

– Mano tikslas buvo kuo tiksliau atskleisti žmones, parodyti juos abejose pusėse. Jei tai yra žvejys, tai noriu parodyti Kuršių nerijos žvejo portretą – ir Rusijos, ir Lietuvos pusėje. Tai lyg dvi vieno „veido“ pusės.

Lietuvoje buvo paprasčiau pasirinkti filmo veikėjus. Visi vieni kitus pažįsta ir bendravimas vyksta tiesiogiai su žmogumi, o Kaliningrado srityje kur kas sudėtingiau. Pavyzdžiui, dėl žvejo personažo, tai pirmiausiai susitikome su žvejybos kolūkio direktoriumi – pasakėme ką darome ir ko mums reikėtų, tada jis „leido“ filmuoti vieną iš jo darbuotojų.

– Ar „Nupučiama siena“ taip pat aštrių potyrių ir išgyvenimų kupinas interaktyvus projektas, kaip „Laisvės kodas 13“?

– Ne, tikrai ne. „Nupučiama siena“ – bene poetinė dokumentika, tik inovatyvesne forma. Turbūt sudėtinga būtų nufilmuoti Neringą negražiai. Bet kad ir kokie gražūs būtų vaizdai, nemažiau svarbu – personažų istorijos. Stengėmės palikti politiką nuošalėje ir leisti laisvai pasisakyti gyventojams, kaip atrodo jų kasdienis gyvenimas marių ir jūros vandenų izoliuotoje teritorijoje. Kokia jų kasdienybė, kaip ją veikia buvimas vienoje ar kitoje sienos pusėje.

Apskritai kalbant apie Kuršių neriją, ji išgyvena sudėtingą laikotarpį – kas bus iš šio nuostabaus žemės lopinėlio po 20-ies ar 50-ies metų? Žuvies mažėja, darbas sezoninis, jaunimas pusiasalyje neužsilaiko. Filmo personažė rašytoja Aldona Balsevičienė sako: „Kuršių nerijoje daugiau gyventojų yra vadinami „popieriniais“, jie čia tik prisiregistravę, bet jau ilgus metus nelieka žiemoti. Ir tokių vis daugėja.“

Gyventojų mažėja abiejose sienos pusėse, vis mažiau vaikų eina į darželius ir mokyklas, žmonėms Kuršių nerija lieka tik vasaros rezidencijų vieta. Kyla klausimai, kas laukia toliau? Kas bus? Aš nežinau… Filmo herojai dėsto įdomias hipotezes, bet kas bus realybėje – niekas nežino. Kuršių nerija per ilgą istoriją priklausė ne tik lietuviams, o ir kuršiams, prūsams, vokiečiams, sovietams, ir šiuo metu ji dviejose rankose,  įdomu, kas laukia toliau. Tad filmas nešiurpins, negąsdins, tik leis giliau pamąstyti apie vieną iš ypatingų vietų Lietuvoje.

– Minėjote, kad prieš kiek daugiau nei penkerius metus žiūrovams tokios pasakojimo formos kaip Virtuali realybė (VR) ar interaktyvūs filmai dar buvo sunkiai suprantamos, nes naujos.  Gal net ne visi žino, kas tai yra. Interaktyvų filmą „Nupučiamą sieną“ žiūrovai galės pamatyti ne tik „Baltijos bangos“ filmų festivalyje Nidoje, bet ir internete. Kaip manote, ar žiūrovai tokiai patirčiai yra pasirengę?

– Žiūrovas, labiau pratęs prie klasikinio kino žiūrėjimo tradicijos, manau ne visai supranta, kas tie interaktyvūs video projektai ir realybės. Ir virtualią realybę galima skirstyti į linijinę ir interkatyvią. Linijinėje VR matai vaizdus ir įvykius aplink save 360 laipsnių kampu – tik dairaisi, pats nieko nedarai ir nuo tavęs niekas nepriklauso. O Interaktyvioje VR gali dalyvauti, dažniausiai pultelių pagalba įsitraukti, bendrauti su istorijos personažais ir net daryti pasirinkimus. Skirtumas tarp stebėjimo ir interaktyvių pasirinkimų, kurie daro įtaką istorijai – tai paprastas pagrindinis skiriamasis aspektas.

Manau, kad dabar ir bus tas tinkamas metas paprastam žiūrovui suprasti, susipažinti, pažiūrėti kiek įdėmiau į tokio tipo projektus ir inovatyvias pasakojimo formas. Pirmas įspūdis turi didelę įtaką, ir jeigu pavyks žiūrovą sužavėti, jis pradės domėtis plačiau. Labai didelė atsakomybė – turi žiūrovui pateikti kiekvieną kartą kokybišką darbą, nes nežinai, kuriam iš jų tai bus pirma patirtis. Projektas „Nupučiama siena“ jau premjeros dieną bus internetu prieinamas visiems, todėl reikia tikėtis, kad technologijos nenuvils.

– Jūsų filmų temos kalba apie Lietuvos istorijos įvykius, nagrinėja ir šiandien opias temas. Ar galima sakyti, kad taip išreiškiate savo jausmus tėvynei?

– Esu apie tai galvojęs. Turbūt kiekvienas dėl tėvynės turi daryti, ką gali geriausiai. Vieni tuos jausmus įprasmina, pavyzdžiui, savanoriaudami kariuomenėje, o aš moku pasakoti istorijas.