Svečių iš JAV Dalios Kaupienės-Augūnienės ir jos sūnaus Algio viešnagė Lietuvoje tapo proga prisiminti Julių Viktorą Kaupą – lietuvių urbanistinės lietuvių pasakos pradininką, eseistą, literatūros kritiką.

Nakties karalienės sergėtojas

Maironio lietuvių literatūros muziejaus rūsys aidėjo nuo garbaus amžiaus kauniečių juoko: tokia buvo publikos reakcija į Kauno lėlių teatro spektaklį „Daktaras Kripštukas pragare“, sukurtą pagal J.Kaupo pasakas.

Pasaką scenai pritaikęs Kęstutis Navakas pataikė į dešimtuką, žaismingai supynęs realias ir kartu keistas tarpukario ir šių dienų laikinosios sostinės gyvenimo aktualijas ir tokiu būdu leidęs, paties J.Kaupo žodžiais tariant, pažvelgti į pasaulį su šypsena ir rausva gėlyte atlape.

Kas buvo tas kauniečiams taip mažai pažįstamas gydytojas psichiatras Julius Kaupas, daugelį savo pasakų, novelių, literatūros kritikos straipsnių parašęs emigracijoje ir siekęs savo kūryba subtiliai priminti, kad stebuklą – tik vieną naktį per metus žydinčią nakties karalienę – gyvenime galima išvysti ne kartą, o kasmet?

Medikas ir literatas

Anot Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėjos dr. Virginijos Paplauskienės, vos 44 metus tegyvenęs J.Kaupas (1920–1964), į būtį žvelgė blaiviai, tačiau su šypsena – tai patvirtina jo kūryba, laiškai, jam artimi žmonės.

Muziejuje saugomi J.Kaupo laiškai draugams poetams Henrikui Nagiui ir jo seseriai Zinaidai (Liūnei Sutemai), Alfonsui Nykai-Niliūnui, Kostui Ostrauskui, nuotraukos, įvairūs straipsniai su pataisymais.

Rašytojo žmona Dalia padovanojo muziejui J.Kaupo pypkes, šalikėlį, rašomą mašinėlę, rankraščius, dokumentus, 1997 m. Čikagoje išleistus jo „Raštus“. Daug įdomios medžiagos perdavė A.Nyka-Niliūnas, K.Ostrauskas, Liūnė Sutema, Birutė Nagienė.

Baigęs Kaune karo mokyklą, J.Kaupas studijavo mediciną Vytauto Didžiojo universitete, su būsima žmona – garsių tarpukario menininkų Adelės ir Pauliaus Galaunių dukra Dalia – rasdavo laiko Juozo Girniaus, Antano Maceinos, kitų garsenybių paskaitoms universitete.

Pirmą pasaką parašęs dar būdamas 11 metų, J.Kaupas rašė ir į spaudą:  pirmas  išspausdintas rašinys – jo, gimnazisto, įspūdžiai iš ekskursijos po Klaipėdos kraštą. J.Kaupo pasakos Lietuvoje buvo spausdinamos 1943–1944 m. žurnalo „Žiburėlis“ numeriuose,

Mėgo E.T.Hoffmanną

Karo pabaigoje J.Kaupas su D.Galaunyte, studijų draugais A.Nyka-Niliūnu, Kaziu Bradūnu, H.Nagiu, Mariumi Katiliškiu, Algirdu Landsbergiu pasitraukė į Vokietiją.

Tiubingeno ir Freiburgo universitetuose J.Kaupas studijavo farmakologiją, filosofiją, literatūrą, lankė dailininko V.K.Jonyno įsteigtą Meno ir amatų mokyklą ir toliau kūrė pasakas.

„Būtent čia, Freiburge, 1948 m. buvo išleista jo pirmoji pasakų knyga „Daktaras Kripštukas pragare“, kuri pelnė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus jaunimo literatūrinę premiją", – pasakojo V.Paplauskienė.

Šiose pasakose stebuklingi įvykiai aprašomi tikroviškame Kaune. Knygoje pastebimas europietiškos pasakos kūrimo principas – fantazijos ir realybės dermė. Tai buvo būdinga Hanso Christiano Anderseno, Oscaro Wilde'o, E.T.A.Hoffmanno pasakoms. Beje, būtent pastarojo autoriaus pasakų motyvais J.Kaupas buvo ištapęs savo kambarį Vokietijoje.

"Savo kūrinius J.Kaupas mėgo skaityti su žmona globojamai Zinai Nagytei, kartu gerdamas, anot pačios poetės, peklišką kavą“, – pasakojo V.Paplauskienė.

Trys muškietininkai

1950-aisiais J.Kaupas su žmona Dalia ir sūnumi Algiu išplaukė į JAV laivu, kuriame, kaip teigia pastarasis, jie kartu pamatė visus Charlie Chaplino filmus.

Į JAV persikėlė ir šeimos draugai. Anot A.Kaupo, jo tėvas su A.Nyka-Niliūnu ir H.Nagiu buvo vadinami trim muškietininkais – tokie buvo neperskiriami, nors gyveno labai toli vienas nuo kito.

Įsitvirtinti kitapus Atlanto emigrantams buvo labai sunku – pavyzdžiui, K.Bradūnui su H.Nagiu teko dirbti net kapinėse.

„Išlaikęs medicinos egzaminus, J.Kaupas pradėjo gydytojo psichiatro karjerą, kartu neužmiršdamas veiklos „Šviesos“ sambūryje ir savo kūrybos: rašė noveles, literatūros kritikos straipsnius, esė, dalyvavo „Šviesos-Santaros“ suvažiavimuose, kur skaitė pranešimus“, – pasakojo D.Kaupienė-Augūnienė.

JAV J.Kaupas parašė realistišką novelių rinkinį „Saulėgrąžos mėnulio šviesoje“, pasakojantį apie keistus, matyt, psichiatro kelyje sutiktus žmones. Šį rinkinį anglų kalba rašytojo šeima išleido po jo mirties.

Gyvybė užgeso staiga

„Mano tėvai, kai prasigyveno, mėgo priimti svečius namuose, tačiau visuomet rasdavo laiko aplankyti ir  likimo išblaškytus po visą didžiulę šalį draugus, rašyti laiškus į Lietuvą", – prisiminė A.Kaupas.

Ypač tvirti ryšiai Kaupus siejo su gimtinėje likusiu Pauliumi Galaune ir jo antrąja žmona Kazimiera.

„Tėvas mėgdavo rašyti savaitgaliais, kai namuose įsivyraudavo tyla, nes mes su mama išeidavome į lietuvių šeštadieninę mokyklą, kur ji dėstė lietuvių kalbą. Grįžę namo, užuosdavome tėvo pypkės, juodos duonos ir balto lietuviško sūrio kvapą. Jis mane vesdavosi į plokštelių parduotuves, nes mėgo džiazo ir klasikinę muziką. Kartais mes gulėdavome su juo kambaryje ant kilimo, ir tėvas man skaitydavo pasakas, kartu vaidindamas kurį nors personažą“, – pasakojo A.Kaupas.

J.Kaupo gyvenimas nutrūko staiga – 1964 m. ankstyvą pavasarį jis – nerūpestingas besišypsantis naivus vaikas (taip jį vadino H.Nagys) staiga mirė poeto ir „Šviesos“ sambūrio vadovo Algimanto Mackaus namuose.

Laiškai – mintys apie gyvenimą

„Jei realybė būtų kaip pasaka, tai nė to laiško nerašyčiau, o gyvenčiau toje realybėje, lengvoje kaip sapnas. Bet aš rašau, juokiuosi ir vėl rašau, perdirbu tikrovę, kad ji man pačiam neatrodytų sunki našta, įtikinu save, kad mes nežūsime, jei juoksimės ir liksime aktyvūs, jaučią savyje jėgą.“ (Iš laiško A.Nykai-Niliūnui, Vokietija, 1945 m.)

„Kai aš supratau, kad kiekvienas niekingiausias žmogus yra pavargėliu pasivertęs Dievas, pasaulis man tapo tarsi įstabi pasaka, o kiekvienas sutiktas gatvėje praeivis kažkuo baisiai įdomus ir artimas. (...) Šiandien ne tu vienas esi nusivylęs gyvenimu. Daugelis jaunų žmonių abejoja ir ieško. Daugelio mūsų jaunystės sapnai sudužo į nuogą gyvenimo realybę, tačiau ir sudužusios svajonės mums atrodo kažkuo vertingesnės už tą pilką ir kasdienišką tikrovę.“ (Iš laiško H.Nagiui, Vokietija, be datos)