Kūryba – kaip visiškas išsilaisvinimas

Paroda „Sugrįžimai“ susijusi su K.Subačiaus sugrįžimu gyventi ir dirbti į Nidą, kuri prieš dešimtmetį jame pažadino giliai glūdėjusį talentą – tapyti.

Laisvė kurti ir mąstyti, išdrįsti apsinuoginti, nebūti sukaustytam jokio akademinio mokymo – tai tik pirmieji įspūdžiai, kurie pagauna kiekvieną, apsilankiusį mokytojo lituanisto, o šiuo atveju – savamokslio dailininko Kęstučio Subačiaus tapybos parodoje „Sugrįžimas“, iki balandžio pabaigos veikiančioje Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“.

32 paveiksluose dominuoja moters aktai, o parodos pavadinimas „Sugrįžimai“ yra susijęs su K.Subačiaus sugrįžimu gyventi ir dirbti į Nidą, kuri prieš dešimtmetį jame pažadino giliai glūdėjusį talentą – tapyti.

Kompozicijos meistras

Rašyti „savamokslis tapytojas“, neprofesionalas, kaip save mėgsta įvardinti K.Subačius, nėra visai tikslu, kadangi jo tapyba iškrenta iš bet kokių pradedančiojo rėmų.

„Tai, ką pamačiau, mane nustebino. Nemaniau, kad K.Subačiaus paveiksluose yra tiek profesionalumo“, - po parodos atidarymo kalbėjo dailininkė ir menotyrininkė juodkrantiškė Kristina Danilevičienė, pabrėždama daugumos paveikslų meistrišką kompoziciją, autoriaus jautrumą spalvai, organiką.

„Žvelgiant į K.Subačiaus paveikslus, mane ima sveikas pavydas. Nesumeluočiau pasakęs, kad jis yra tikras šiuolaikinis Nidos ekspresionistas, esantis visa galva aukščiau daugelio profesionalų, kuriuos man teko matyti Sauliaus Kruopio rengiamuose pleneruose Nidoje“, - mintimis dalijosi nidiškis tapytojas Marius Valančius, kaip privalumą iškėlęs K.Subačiaus paveikslų sodrų koloritą.

„Visa esmė, kad K.Subačius yra laisvas nuo akademinio mokymo. Laisvas komponuodamas, piešdamas, maišydamas spalvas. Kai niekas nevaržo, galimi labai įdomūs rezultatai“, - apibendrino skulptorius Albertas Danilevičius. Anot jo, K.Subačiaus tapyba pasižymi fragmentiškumu (jei figūra, tai ne visa) bei kompozicijos laisve. Jis nevengia atvirų spalvų, jų kontrastų. Kitur – atvirkščiai – labai giminingų spalvų deriniai. Kiekvienas kūrinys – vientisas ir technikos požiūriu (sausas arba šlapias guašas).

Tapyti paskatino R.Didžpetris

Po pirmosios personalinės K.Subačiaus tapybos parodos Vilniuje 2003-iaisiais menotyrininkė Aldona Dapkutė atviravo nesukanti sau galvos dėl to, ar autorius yra profesionalas, ar ne: „Matau jo tapybą, ir to pakanka, kad galima būtų kalbėti apie jį kaip apie tapytoją“.

Parodos atidaryme Nidoje K.Subačius prisipažino nuo pat mokyklos baigimo laikų buvęs šalia dailės. Gyvenimo aplinkybių prispaustas jis pora metų kabino paveikslus Vilniaus dailės parodų rūmuose, sukiojosi tarp daugybės draugų dailininkų profesionalų, domėjosi, skaitė, žiūrėjo... Žodžiu, gėrė į save „kultūros pažinimo“ orą, net nežinodamas, kad kažkada, po daugelio metų tai labai keistai transformuosis – į paveikslus, kurių menininko kraitėje jau per 60.

Nida šioje kelionėje į save, į kūrybinį išsilaisvinimą bus turėjusi lemiamos įtakos. Prieš dešimt metų atvykęs mokytojauti į Nidą K.Subačius pasijuto esąs ypatingoje uždaroje ir nuošalioje erdvėje – toli nuo sostinės skubėjimo ir blaškymo. Kaip jo jaunystėje pamėgto Hermano Hesės „Stepių vilko“ herojus, prasmę suradęs atsiskyrėlio ir vienišiaus gyvenime.

Nidoje įvyko ir kitas lemtingas susitikimas su anuomet čia gyvenusiu ir kūrusiu dailininku Rimantu Didžpetriu, kuris po ilgų pokalbių apie dailę padavė seną guašo dėžutę ir ištarė: „Tapyk“.

Po pirmųjų intensyvios kūrybos metų, dažniausiai savaitgaliais, kartais net po aštuonias valandas per dieną, 2000-aisiais gimė paroda Nidoje, kurioje K.Subačius savo paveikslus eksponavo šalia mokytojo R.Didžpetrio ir kitų jo mokinių.

Neįmanoma nepastebėti, kad būtent tuo pirmuoju kūrybos proveržiu gimė vieni geriausių ir šioje parodoje eksponuojamų paveikslų – „Trys akacijos“, „Pievelė Nidoje“, „Rūpintojėlė“.

Moters figūra – metafora

„K.Subačius įveikė visus barjerus, kurie žmogų kausto. Įdomu – sunkiai ar lengvai?“ – apžiūrinėdama paveikslus garsiai mintijo kolegė pedagogė Danutė Grigonienė.

Į parodą gausiai susirinkę K.Subačiaus mokiniai žavėjosi mokytojo drąsa apnuoginti savo sielą. „Juk Nida žiemą – kaimelis, o mokytojas drąsiai rodo aktus ir nebijo būti nesuprastas“, - kalbėjo vyresniųjų klasių moksleivės.

„Jei esi mokytojas ir dirbi nuoširdžiai, tai kiekvieną dieną prieš klasę esi priverstas apsinuoginti“, - atsakydamas į mokinių reakciją kalbėjo K.Subačius, Nidos vidurinėje mokykloje dėstantis lietuvių kalbą ir literatūrą.

Menininkas pakartojo ne kartą viešai deklaruotą tiesą: moteris jam – gražiausias Dievo kūrinys.

„Dailininko kūryba savo esme yra tapybos poezija, - apie K.Subačiaus kūrybą rašė menotyrininkė A.Dapkutė. - Moters figūra yra metafora – pati meilė, pats gyvenimas, turintis įvairiausių pavidalų – skaistybės, brutalumo, banalumo, grožio, bjaurumo, gašlumo, pykčio, džiaugsmo, egoizmo, maivymosi ir tikrumo...“ Įžvalgi menotyrininkė spėja, kad K.Subačiaus paveikslų moterys yra jo asmenybės dalys, kita – moteriškoji – vyro pusė (pagal C.G.Jungą – anima).

Tarp Vilniaus ir Nidos

„Mano paveiksluose nieko nėra išmąstyta. Motyvai, ypač spalvos, ateina savaime, intuityviai, iš kažkur giliai, - atviravo penkiose parodose Nidoje ir Vilniuje savo kūrybą rodęs dailininkas. - Esu nutapęs ir ikoną, ir nukryžiuotąjį. Man ir moters aktas, ir nukryžiuotasis yra toks pat apsinuoginimas.“

Akylesnis, nuosekliau dailės istoriją, o ypač ekspresionizmą studijavęs žiūrovas K.Subačiaus paveiksluose atpažins įvairiausių kūrybinių įtakų, kurių nebando slėpti ir pats autorius. Jis sakė, kad iki šiol žavisi visa italų tapytojo Amadėjaus Modiljanio kūryba, ekspresionistu Edvardu Munku, rusų simbolistu Konstantinu Somovu. Iš lietuvių jam įdomiausia Ričardo Vaitekūno kūryba.

Kur link intuityvųjį menininką nublokš kūrybos audros, K.Subačius negali pasakyti. Šiuo metu jo kūrybinė energija „išblaškoma“ nuolatinių kelionių iš Nidos į Vilnių, kur viename iš universitetų savaitgaliais jis dar dėsto Lietuvos kultūros istoriją.