Pereiti į pagrindinį turinį

Kūryba iš nerimo ir baimės

2023-05-18 07:00

„Teatras yra ne sprintas, o maratonas. Trumpalaikė sėkmė labai vilioja, bet tikroji darbo prasmė išryškėja tik ilgainiui“, – sako vienas ryškiausių Europos teatro kūrėjų, režisierius, vienas iš Berlyno teatro GORKI meno vadovų Oliveris Frljićius. Bosnijoje ir Hercegovinoje gimęs kūrėjas dirba įvairiuose Europos teatruose ir scenoje paprastai kelia sudėtingus ir visuomenei nepatogius klausimus, aštriai pasisako socialinėmis temomis.

Filosofija: O. Frljićius teatrą vadina erdviniu menu, todėl idėjų semiasi ne iš literatūros, bet iš dailės, konceptualiojo meno ir muzikos.
Filosofija: O. Frljićius teatrą vadina erdviniu menu, todėl idėjų semiasi ne iš literatūros, bet iš dailės, konceptualiojo meno ir muzikos. / D. Matvejevo nuotr.

Jau gegužės 31 d. Lietuvos žiūrovams O. Frljićius pristatys spektaklį pagal Franzo Kafkos „Metamorfozę“, kurį stato Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Premjeros išvakarėse – pokalbis su režisieriumi apie F. Kafkos kūrinio aktualumą karo kontekste, tvariais metodais kuriamą scenografiją, pakilią nuotaiką repeticijose.

– Pirmasis sakinys, kurį išgirdau iš aktorių įėjusi į repeticijų salę: „Labai įdomus procesas.“ Kūrinys pesimistiškas, bet aktorių veidai labai skaidrūs. Kaip tai atsitiko?

– Manau, kad viskas priklauso nuo interpretacijos. F. Kafkos „Metamorfozėje“ kalbama apie dehumanizaciją, tačiau ji taip pat žymi narcisistinio antropocentrizmo pabaigą, bent jau literatūros požiūriu. Nors gyvūnai buvo literatūros personažai nuo Ezopo iki George’o Orwello, jie dažniausiai buvo suvokiami kaip žmogaus alegorijos. F. Kafkos gyvūnų tapatybė yra daug sudėtingesnė.

– Jūs statote kūrinį, kurį skaitė dauguma išsilavinusių žmonių. Prieš kurį laiką nemažai lietuvių į Prahą važiuodavo ne tik dėl miesto grožio, bet ir dėl F. Kafkos. Kaip ir kodėl šiandien jums kilo mintis pasirinkti „Metamorfozę“, nevilties sklidiną kūrinį?

– Anksčiau ar vėliau – šiuo metu atrodo, kad greičiau anksčiau, nei vėliau – žmoniją pakeis kokia nors kita rūšis. Galbūt tai nutiks dėl jos pačios susinaikinimo, o gal dėl sparčios dirbtinio intelekto plėtros ar dėl kokio nors kito scenarijaus, kurį numatys posthumanistinė filosofija. Šiuo požiūriu iškalbinga Friedricho Nietzsche’s citata apie „protingus gyvūnus“, apie mus: „Buvo laikai, kai jų nebuvo, o kai jie išnyks, atrodys, kad nieko ir nebuvo buvę.“ Kolektyvinis žmogaus ego – nepaisant visų mus supančių katastrofų – vis dar negali susitaikyti su tuo, kad žmogus nėra evoliucijos pabaiga. „Metamorfozė“, be kita ko, yra pasakojimas apie žmogaus nesugebėjimą mąstyti apie už jį patį svarbesnius dalykus.

– Jūsų visa kūryba išsiskiria aktyvia reakcija į įvairius opius klausimus. Šiandien vyksta mus visus alinantis karas. Akivaizdu, kad ir „Metamorfozė“ pasirinkta siekiant atskleisti dehumanizacijos temą. Kokią įtaką kūryba gali turėti visuomenei, kai vyksta tokio masto nusikaltimas?

– Kadaise tikėjau, kad menas gali daryti didelę įtaką visuomenei. Ši idėja daugelį metų buvo mano kūrybos varomoji jėga. Kroatijoje ir Lenkijoje maniau, kad teatras tikrai gali sukelti tam tikrų socialinių pokyčių. Koks buvau kvailas! Akivaizdu, kad visa tai buvo tik Pyro pergalė. Kita vertus, visa tai man padėjo išmokti susitaikyti su pralaimėjimu. Pavyzdžiui, vokiečių teatras mane nugalėjo, prijaukino – integruodamas ir depolitizuodamas mano kūrybą. Dabar esu vienas iš trofėjų ant šios šalies netikros kultūrinės įvairovės sienos, kuri atspindi daug gilesnį Vokietijos kultūros struktūrinį rasizmą.

– Labai lengvai repetuojate. Formuojate sudėtingą pasaulį, bet statote lyg pasaką – įvaizdžiai, metaforos randasi lyg iš Biblijos. Nuo ko tai priklauso? Lietuvoje matėme visiškai kitokių jūsų kūrinių.

– Įkvėpimo semiuosi iš dailės, konceptualiojo meno ir muzikos, o ne iš literatūros, kurios tarnu teatras pernelyg dažnai tampa savo noru. Teatras yra erdvinis menas. Jis gali mums pasakoti istorijas, bet tai nėra jo pagrindinė ar vienintelė funkcija. Aš teatrą pirmiausia matau kaip vizualųjį meną. Čia veikia šviesa, daiktai, žmonių ir kiti kūnai, ir jie perteikia savo dramą, kuri vystosi, veikiama žiūrovų žvilgsnių. Tačiau žmonės teatre labai dažnai ignoruoja tai, ką mato. Sofoklio „Oidipe“, be kita ko, pasakoma esminių dalykų, susijusių su teatru: kaip mes, turėdami regėjimo dovaną, pasirenkame būti akli.

Šiame spektaklyje tikrai norėčiau skirti šiek tiek dėmesio Hieronymui Boschui ir jo „Žemiškų malonumų sodui“. Šiame paveiksle keistai ir fantasmagoriškai sugyvena žmonės ir nežmogiški sutvėrimai, tarp jų ir gyvūnai. Jame taip pat pavaizduotos klajojančios būtybės, nebepriklausančios nei žmonių, nei gyvūnų pasauliui. Ir paties F. Kafkos kūryba priartėja prie šio prarasto rojaus. „Metamorfozėje“ tėvo mestas obuolys, kuris įstringa į pasikeitusį sūnaus kūną, parodijuoja biblinį pasakojimą apie pirmuosius žmones, kurie nusidėjo atsikandę vaisiaus nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio ir buvo ištremti iš rojaus. Su obuoliu kūne Zamza galutinai ištremiamas iš žmonijos. Pažinimo simbolis tampa išvarymo įrankiu, įstrigusiu jo kūne, kur jis pradeda pūti. Ši pūvanti figūra mane labiausiai įkvėpė statyti šį kūrinį. Šiame kontekste būtinai turėčiau paminėti Salvadoro Dali paveikslą „Šventojo Antano gundymas“, kurio vaizdinys manęs neapleidžia nuo tada, kai pirmą kartą pamačiau jo reprodukciją. Čia dramblių kojos virsta vabzdžių kojomis, kurios galiausiai nepajėgia pakelti svorio, kurį dailininkas užkrovė ant jų nugarų.

– Per spektaklio „Metamorfozė“ pristatymą, kuris vyko prieš kelis mėnesius, akcentavote, kad dekoracijos bus parinktos iš nebenaudojamų dekoracijų sandėlio. Tai man padarė didelį įspūdį. Pasaulyje yra šalių, kuriose nurašytų spektaklių ar filmų rekvizitas laikomas sandėliuose, iš kurių dailininkai naujiems spektakliams pasirenka reikalingų daiktų. Veikia rimtos programos, kviečiančios reaguoti į ekologijos klausimus, skatinančios prie šio proceso prisijungti ir teatro žmones. Ar „Metamorfozės“ atvejis – sutapimas, ar jūsų numatytas dekoracijų parinkimas – spektaklio koncepcijos dalis?

– Šiuo metu aišku, kad klimato kaitos sustabdyti negalime. Laiko klausimas, kada gyvenimas šioje planetoje taps tiesiog pragaru. Manau, kad iki tol mums liko visai nedaug. Šį rytą ką tik perskaičiau apie vienu metu kilusius miškų gaisrus ir potvynius Kanados vakaruose. Beprotiška, ar ne? Mano sprendimas naudoti jau esančias dekoracijas nenaujas. Tai dariau ir anksčiau. Tai ne visada buvo susiję su sąmoningu požiūriu į tai, kiek teatras prisideda prie bendros taršos ir kiek anglies dioksido išskiriama vykstant dekoracijų gamybos procesui. Visada įdomiau dirbti su rastais daiktais, su tuo, kas turi istoriją. Deja, kai kurios institucijos neįsivaizduoja, kad galėtų naudoti jau esamas dekoracijas. Jos turi biudžetus, kuriuos reikia išleisti, ir tuo viskas baigiasi.

– Būsimam spektakliui labai svarbus muzikalumas. Repeticijose naudojate daug nuostabios muzikos – Salvadoro Sobralio dainas, Antonio Vivaldi kūrinių ištraukas ir pan. Visą šią muzikinę kompiliaciją sudarote pats. Kodėl tokia įvairovė?

– Muzika yra daug universalesnė kalba už šnekamąją. Šiuo požiūriu muzika naudojuosi tam, kad kalbėčiau ne tik tuo, kas matoma scenoje. Žinoma, ši muzika turi ir įvairių prasminių sluoksnių – ji kuria skirtingus kontekstus, dėl kurių buvo sumanyta ir jau naudojama. Daug ko pasimokiau iš Jeano-Luco Godard’o muzikos ir apskritai garso naudojimo. Jo kūrybai būdingas sudėtingas garso ir vaizdo santykis. Tai akivaizdu beveik visuose jo kūriniams, o šiuo požiūriu norėčiau išskirti jo filmą „Kino istorija(os)“ („Histoire(s) du cinéma“).

– Šiame jūsų spektaklyje, kaip Federico Fellini „Kelyje“, susiformavo nuostabi muzikuojančių aktorių trupė. Kiekvienas iš jų bent jau repeticijų metu su didele meile groja savo instrumentais. Kaip gimė idėja šiame spektaklyje naudoti tiek daug muzikos garsų?

– Instrumentai atsirado šiame spektaklyje, kai nusprendėme jį užbaigti scena, kai aktoriai groja vabzdžiams. Ši situacija, kai žmonės vaidina kitoms gyvybės rūšims, man pasirodė labai įdomi. Paukščiai ir vabzdžiai mums kuria muziką nuo pat žmonijos aušros. Dabar atėjo laikas jiems bent kiek atsilyginti. Be to, kai kurie instrumentai naudojami kaip rekvizitas – pabandėme rasti jiems naujų funkcijų. Prisimenu sceną iš filmo „Andalūzijos šuo“ („Un Chien Andalou“) su dviem fortepijonais, kuriuose buvo negyvi asilai. Idėja, kad šis bene rafinuočiausias instrumentas gali tapti karstu padvėsusiems gyvūnams, yra labai stipri.

– Mizanscenas kuriate lyg gyvus paveikslus. Kartais atrodo, kad reikia fiksuoti sukurtus vaizdinius. Ar negaila bus vėliau atsisakyti šių gražių dalykų?

– Mane visada žavėjo tai, kaip analoginės technologijos laikotarpiu kino juostoje judesio iliuziją sukurdavo nejudančių vaizdų seka. Žmogaus akies ribotumas tapo naujo meno atsiradimo sąlyga. Teatre visada yra judesio, nes teatrą kuria gyvi organizmai. Jie ką nors vaizduoja, bet kartu yra ir patys savimi. Sustabdytų akimirkų kūrimas šiame kontekste gali padėti mums pamatyti tai, ko paprastai nematome. Žiūrovai teatre negali paspausti pauzės mygtuko ir analizuoti to, ką mato, bet mes galime tai padaryti už juos. Pauzės ir gyvieji paveikslai atkreipia dėmesį į vizualinę teatro tapatybę, apie kurią, kaip jau minėjau, dažnai nesusimastome. Žiūriu daug vaizdo įrašuose užfiksuotų spektaklių, nes taip galima juos sustabdyti ir analizuoti mizanscenų kompoziciją.

Patinka kartais pradėti tiesiog nuo nieko – stovėti tuščioje repeticijų salėje su savo vis didėjančiomis baimėmis ir nerimu ir pradėti lėtai kurti apie tai. Kiekvieną kartą vis kitaip.

– Kuo skiriasi konkrečių pjesių sceninės interpretacijos nuo prozos kūrinių adaptacijų, kurios pastaruoju metu dominuoja jūsų kūryboje?

– Stengiuosi nesivadovauti jokiomis formulėmis interpretuodamas konkrečias pjeses ar kūrinius, kuriais remiuosi. Būtų daug lengviau kartoti save naudojant sėkmingas formules ir pateikti žiūrovams ir aktoriams tai, prie ko jie pripratę. Tačiau manau, kad mano užduotis – visada kritiškai ieškoti, kaip praplėsti savo teatrinę kalbą.

Man patinka inscenizuoti prozos kūrinius, nes tai suteikia man prabangą lėtai skaityti – tai literatūros teorija vadina atidžiuoju skaitymu. Maždaug prieš penkiolika metų kūriau Thomo Manno „Mirtį Venecijoje“, nes tai buvo puiki dingstis dar kartą perskaityti jo kūrybą. Tačiau man patinka kartais pradėti tiesiog nuo nieko – stovėti tuščioje repeticijų salėje su savo vis didėjančiomis baimėmis ir nerimu ir pradėti lėtai kurti apie tai. Kiekvieną kartą vis kitaip.

– Kuo lietuvių aktoriai skiriasi nuo kitų šalių aktorių?

– Man sunku kalbėti apie lietuvių aktorius apskritai. Tiesiog tiek daug jų nepažįstu. Tačiau galiu kalbėti apie tuos, su kuriais dirbu šiuo metu. Jie tikrai nuoširdžiai domisi tuo, ką daro. Man patinka, kad jie bando idėjas erdvėje – tik taip galima įsitikinti, kas veikia, o kas – ne.

– Kokias režisūrines tendencijas dabar stebite pasauliniame kontekste?

– Nelabai seku tas tendencijas. Kartkartėmis kyla didelis ažiotažas dėl vieno ar kito režisieriaus, teatro ar temos. Stengiuosi laikytis atokiau nuo viso šito. Mano užduotis – ne patikti, o ieškoti būdų, kaip perteikti tai, kas man atrodo svarbu, tai, ko žiūrovai ir teatras kaip institucija labai dažnai nenori girdėti. Heineris Mülleris sakė, kad turime tarnauti žiūrovų poreikiams, o ne norams. Dažniausiai būna priešingai. Jei galėčiau pasitelkti sporto metaforą, sakyčiau, kad teatras yra ne sprintas, o maratonas. Trumpalaikė sėkmė labai vilioja, bet tikroji darbo prasmė išryškėja tik ilgainiui. Žinoma, pasaulyje, kuriame vyrauja dėmesio deficitas, žiūrovai ir kritikai yra nekantrūs. Jie nori teatrinio greitojo maisto, ir tai jiems dažniausiai patiekiama. Paprasta ir lengvai virškinama – štai sėkmės formulė. Galėčiau tiesiog pasakyti: gero apetito!

– Norėtųsi paklausti apie karą. Kaip jo akivaizdoje turėtume gyventi? Kas yra kūryba, kai viskas taip greitai griaunama? Ar neatrodo, kad meno įtaka šiam procesui tėra mitas?

– Kalbėdamas apie Francisco Goyos „Karo negandas“ ir Pablo Picasso „Gerniką“, britų menininkas Dinosas Chapmanas sakė, kad nė vienas iš jų nesustabdė karo. Menas, jei tai nėra Sun Tzu „Karo menas“, negali paveikti socialinės tikrovės, kurią vadiname karu. Menas, deja, nepajėgus nei sustabdyti karą, nei užkirsti jam kelią.


Daugiau informacijos

Aušra Pociūtė

Komunikacijos projektų koordinatorė

Lietuvos nacionalinis dramos teatras

Gedimino pr. 4, Vilnius

Mob.: 8 615 46 843

El. paštas: [email protected]

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų