„Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ – malonus aromatas akims

Su Patriko Siuskindo literatūriniu bestseleriu „Kvepalai“ esu pažįstamas tik iš nuogirdų. Kolegos, bičiuliai ir kaimynai kaip susitarę giria. Net tie, kas knygų neskaito. Sako, paėmė į rankas netyčia ir nepajuto, kaip perskaitė. Vien jų paklausęs, iš kino ekranizacijos, kuri kainavo apie 50 milijonų eurų, tikėjausi daug.

Filmo „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ režisierių Tomą Tykverį seku nuo vakaro, kai pamačiau genialiąją juostą „Bėk, Lola, bėk“. Kiekvienas vėliau pasirodęs filmas, ar tai buvo „Karžygys ir princesė“, ar „Rojus“, smarkiai nuvildavo. Stiprumu nustebino tik ankstesnis vokiečių režisieriaus darbas „Miegantys žiemą“.

Sudėjus visas šias mintis į galvos katilą, užvirė baugios abejonės. Ar pakėlė Tomas Tykveris „Kvepalų“ naštą? Ar tik neprikūrė, kaip mėgsta, meno vardan meno?

Ne, šį kartą viskas kuo puikiausiai pavyko. Ko gero, kūrinys atrado režisierių. Ne tokį, kuris aklai sektų knygos puslapiais apsikrovęs pirmo ryškumo žvaigždėmis. Tokį, kuris įrodė prodiuseriams, kad niekam nežinomas teatro aktorius ir smulkių antraplanių herojų kine vaidintojas Benas Višou – geriausias Žanas Baptistas. Žudikas, iš moterų kvapų gaminantis neprilygstamą aromatą.

Kaip Tomas Tykveris ekranizuoja... kvapą? Muzika, kurią pats ir sukūrė, bei prie jos priderintu montažu. Kaip pateikia Žano Baptisto mirtimi nusėtą istoriją? Nei teisina, nei smerkia. Palieka galvoti mums, iš kurios pusės pažvelgti į Žudiką – Kūrėją. Vieniems jis pasirodys kaip didžiausias piktadarys, kitiems – kaip nelaimingas vienišius. Treti dar išvys išprotėjusį genijų. Gal kam net pasivaidens, kad aukos vertos didžiojo atradimo. Tykveris – gudrus. Kai atrodo, jog supratai, kokią poziciją užimsi, kyšteli netikėtą sprendimą. Taip filmo pabaigoje šėlstančios minios fone maniakas primena kone Jėzų Kristų.

Benas Višou padeda režisieriui, kentėdamas ir draskydamasis į visas puses lyg Hamletas. Draskosi tyliai, bet didingai. Judesiais, veido išraiškomis, nosimi. Ji čia – svarbiausia. Nosis iš esmės yra žudikė. Dar Višou personažas artimas „Žiedų valdovo“ Golumui. Vienas prirakintas prie savo „Precious“ žiedelio, kitas neatsispiria žudikiškai superkvepalų vizijai.

Epizodiniai vaidmenys taip pat labai vykę. Dastinas Hofmanas pasigardžiuoja savo trumpu pasirodymu. Alanas Rikmanas – tiesiog neatpažįstamas.

Be abejo, atsiras tokių, kam „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ neįtiks, nes per daug „popso“. Filmą žiūrime vienu įkvėpimu, vaizdai keičiasi greitai, dekoracijos traukia akį ne mažiau nei herojų veiksmai. Nėra nieko, kas taikytųsi į „Oskarą“. Tačiau tokie priekaištai juokingi, nes Tykverio juosta – visiems. Plačiajai publikai, o ne keliems kino kritikams. Šiems šis režisierius jau prikūrė pakankamai. Dabar – metas įrodyti, kad Europoje kuriamas ne prastesnis komercinis kinas nei Holivude. Ar tai pavyks, sužinosime tik metų pabaigoje, kai „Kvepalai“ pasieks JAV kino teatrus.