Jei jos nepažinočiau, nepatikėčiau, kad knygą rašė tas pats žmogus. Ko gero, čia slypi šio eilėraščių rinkinio paradoksas – negailestinga, klampi ir intensyvi išpažintinė lyrika susintetinta taip, kad skaitydamas pamiršti, jog pažįsti už žodžių slypinčią autorę. Tačiau pernelyg nesistebi – juk „balti mergaičių marškinėliai – / tamsios mergaičių širdys“. Labiau stebina Linos drąsa kalbėti temomis, kuriomis nedrąsu net galvoti. Apie antrąją L.Buividavičiūtės poezijos knygą, nerimastingą laikmetį, išpažintinę ir atpažintinę lyriką, šešėlinę motinystės pusę, asmeninį augimą su poete žvarbų sausio rytą ir kalbėjomės.

– 2017-aisiais debiutavai poezijos rinkiniu „Helsinkio sindromas“ ir literatūros kritikų buvai priskirta išpažintinės lyrikos atstovams. Minėjai, kad pirmoji tavo knyga buvo skirta asmeninei terapijai, nors šiam žanrui būdingas ribas ji pranoko. „Helsinkio sindromas“ tuo metu padėjo išgyventi depresiją, o ką tau suteikė „Tamsiųjų amžių“ rašymas?

– „Helsinkio sindromo“ idėja iš tiesų susijusi su emociškai sudėtingu epizodu, kai nieko kito, išskyrus poeziją, negalėjau kurti. Negalėjau rašyti nei disertacijos, nei mokslinių straipsnių ar recenzijų, o eilėraščiai liejosi savotišku srautu. „Tamsiuosius amžius“ rašiau jau vartodama neuroleptikus, kurie kūrybiškumą pakoregavo. Todėl antrojo rinkinio eilėraščiai labiau apgalvoti. Norėjosi atsakyti į klausimą, kurios temos šiuolaikinėje lietuvių poezijoje yra mažiau artikuliuojamos arba neartikuliuojamos taip, kaip apie jas svarstyti galėčiau aš pati. Pasirinkau keletą sričių. Tai – erotika, psichikos sutrikimai ir nekonvencinė motinystė. Taip pat norėjau paliesti miestų temą, todėl „Tamsiuosiuose amžiuose“ rašau apie Vilnių ir Kauną. Ant šių išvardytų polių savo antrąją knygą ir stačiau – siekdama, kad ji būtų labiau suveržta ir konceptualesnė. Man svarbu tobulėti, todėl stengiausi, kad „Tamsieji amžiai“ literatūriškai būtų stipresni už „Helsinkio sindromą“. Ar tai pavyko, sau atsakyti dar nespėjau.

– Tuomet nesuklysiu pasakiusi, kad rašydama antrąją knygą siekei tolti nuo asmeninių patirčių ir norėjai jas paversti universalesnėmis?

– Neklysti, nors apie universalius kodus galvojau rašydama ir pirmąją knygą. Norėjau, kad mano poezija peržengtų išsisakymo, išsirašymo, terapijos ribas ir turėtų poetinius kodus – metaforas, archetipus, simbolius, kurie skaitytojui leistų geriau atpažinti knygoje aprašytas patirtis. Suprantu, kad dauguma rašytojų kiekvieną temą pirmiausia perleidžia per save – nesu išimtis, todėl „Tamsiuosiuose amžiuose“ yra nemažai mano patirčių, tačiau jas stengiausi pateikti intertekstualiai ir organiškai, ieškodama tam tikrų ženklų, kurie būtų atpažįstami ne man vienai.

Lina Buividavičiūtė. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip supranti ar įsitikini, kad rašant pavyko nutolti nuo išpažintinės manieros?

– Šiuo klausimu esu panaši į svyruojančią nendrę – dažnai savimi abejoju. Ypač tada, kai manau, kad pavyko, o kas nors pasako, jog anaiptol. Tačiau būna ir priešingai. Eilėraštis „Apie velnius ir obsesinį-kompulsinį“ yra bene autobiografiškiausias visoje knygoje. Tačiau jį rašydama įpyniau kelioms kartoms atpažįstamą simbolį – mitą apie velnią, kurį šokiuose gali atpažinti užmynusi ant jo bato nosies. Jei ten tuščia, vadinasi, šoki su velniu, nes ta vieta skirta jo kanopai. Panašus mitologizavimas, bibliniai ar literatūriniai kontekstai leidžia tolti nuo savęs ir artėti prie skaitytojo. Kai asmeninį patyrimą pavyksta sulydyti su bendromis patirtimis, jaučiu, kad keliauju link universalesnio poetinio kalbėjimo. Žinoma, svarbi ir pačių skaitytojų nuomonė, kai jie pasidalija įspūdžiais ir sako: žinai, to nesu patyręs, tačiau skaičiau kaip apie save. Tačiau net ir universalumas nenulemia, ar eilėraštis bus geras.

– Knygos „Tamsieji amžiai“ pavadinimas siejasi su ankstyvaisiais viduramžiais – niūriu stagnacijos, neišprusimo ir smurto laiku. Skaitant tavo knygą kilo mintis, kad jos pavadinimas gana taikliai nusako dabartines visuomenės būsenas – nepaisant technologijų, mokslo pažangos, nerimo daug (pandemija, neramumai pasienyje, karo grėsmė, šalies politinė krizė, gyventojų susiskaldymas, klimato kaita). Kaip pati vertini šį laikmetį? Turbūt „Tamsieji amžiai“ nėra vien asmeninė epocha? 

– Jei knygą būčiau išleidusi viduramžiais, būčiau sudeginta ant laužo (juokiasi). Christina Lamb knygoje „Mūsų kūnai – jų karo laukas“  kviečia atkreipti dėmesį į seksualinio smurto mastus šiuolaikinėse konfliktų zonose. Skaitant panašias knygas nesunku įsitikinti – tamsos yra labai daug. Žinoma, puiku, kai atsiranda pusiausvyra, todėl stengiuosi ieškoti daugiau šviesos, nors esu melancholikė. Randu, kuo pasidžiaugti, man gražu, kai žmonės, nepaisant didelių kliūčių, nemažai nuveikia. Tačiau mokslo ar technologijų sukuriamoje šviesoje negali nepastebėti žmonių širdžių tamsumo. Vienas mano knygos tikslų yra siekis pažvelgti į tamsiausias žmonių kertes. Tai nereiškia, kad aš ar kas nors kitas turi nuolatos skendėti tamsoje, tačiau ją pažinti ir įvardyti yra labai svarbu. Skaudėjo rašant eilėraščius apie šešėlinę, dažnai nuslepiamą motinystės pusę, tačiau skauda ir žinant, kiek daug vaikų nėra patyrę meilės. Iki šiol vyrauja tam tikras sakralios motinystės mitas – sutinku, kad čia daug šventumo ir grožio, bet nenorminiai jausmai taip pat turi teisę egzistuoti. Ar tikrai motinystės instinktas įgimtas? Kas nutinka, jei nerandi ryšio su vaiku? Šiuos klausimus kelti knygoje buvo svarbu – tikriausiai ir mano viduje yra tamsios motinystės atspalvių, tačiau stengiuosi juos apšviesti. Taip galiu augti.

– Knygos struktūra „Tamsiuosius amžius“ leidžia skaityti kaip savotišką moteriškumo studiją – nuo vaikystės, pirmųjų seksualinių patirčių, sudėtingų išgyvenimų bręstant, kuriant santykius iki tapimo mama. Tamsioji motinystės pusė – tema, kurią nagrinėji paskutiniame knygos skyriuje „Nemeilė“. Kokie iššūkiai buvo didžiausi patiriant motinystės virsmus, o kokie – rašant šio skyriaus eilėraščius?

– Dėl asmeninių patirčių ir charakterio ypatybių galvojau, kad vaikų neturėsiu. Kai pastojau, draugės iš odontologijos studijų prasitarė: manėme, kad tu kada nors, paskutinė iš grupės. Man buvo 23-eji. Jei atsigręžtume į savo tėvų, senelių kartas, toks laikas motinystei būtų absoliučiai normalus, gal net vėlyvas. Dabar kiti laikai, o man priimti tą žinią buvo iššūkis. Šiandien mano sūnui vienuolika, ir man jo veidas gražiausias pasaulyje. Bet kelias iki to buvo visoks. Pamąstau, kad jei dabar, būdama 35-erių, susilaukčiau antro vaiko, labai jo laukčiau ir mylėčiau, nes esu brandesnė. Žinau, kad tiek man su sūnumi, tiek mano sūnui su manimi, ne visada lengva, tačiau tikiu, kad mus sieja tvirtas ryšys, nors ir netobulas. Todėl rašyti eilėraščius apie skriaudžiamus, nemylimus vaikus ir būti maksimaliai sąžiningai su savimi pačia yra skaudu, net jei ir ne visos mano patirtys sutampa su lyrinio subjekto išgyvenimais. Pvz., savo vaiką krūtimi maitinau iki dvejų metų ir devynių mėnesių, o knygoje motina vaiko nemaitina visai – žindymo laikotarpiu išvyksta. Rašyti buvo sunku, nes bijojau smerkimo. Juk autorius esame linkę tapatinti su jų veikėjais, pasakotojais. Tačiau knygos pristatymo metu redaktorius Marius Burokas pasidalijo mintimi, kuriai pritariu: geras eilėraštis yra sąžiningas eilėraštis. Tai nereiškia, kad gera literatūra privalo būti išpažintinė, tačiau savo tiesą liudyti yra svarbu, nors ne visada lengva. Taip pat kyla klausimas, kaip mano sūnus tuos tekstus skaitys. Jau dabar jam pasakiau, kad esu parašiusi eilėraščių ciklą apie mamą, kuri nemyli savo vaiko, tačiau tie tekstai ne apie jį, nes tikiu, kad sūnus jaučia, kaip jį myliu. Sūnus pajuokavo, kad iš tiesų jo nemyliu, nes ne tik verčiu mokytis, bet dar ir pati jį mokau! Kartą kompiuteriu tikrinau vieno tarptautinio konkurso rezultatus, vaikas priėjo ir pamatė knygos pavadinimą anglų kalba. Perskaitęs žodžius „Dark Ages“, paklausė: mama, apie kokias depresijas tu čia rašai? Atsakiau, kad mama visokių „velnių“ yra prirašiusi, ir neabejoju, kad jei ateityje sūnui kils klausimų, tikrai į juos atsakysiu.

– Galų gale, galbūt ne eilėraščiai, o dėmesys, rūpinimasis, laikas kartu liudija apie tavo meilę sūnui?

– Taip! Galbūt kažkada jis net tą mokymą, kurį dabar vertina neigiamai, įvardys kaip meilės formą. Ir pati iš sūnaus išmokau daugybės dalykų – priimti kitus, vertinti jų kitoniškumą. Jis labai sportiškas, savo amžiaus grupėje tapo laipiojimo sienomis čempionu (o aš esu baisiai nerangi) ir net žygių, į kuriuos dažnai su šeima leidžiamės, metu visada demonstruoja savo ištvermę. Vienas kitą papildome.

– „Vis tik yra takoskyra, kai išsiskiria moterų skausmas, nusuka į kitiems / nematytas proskynas, nesakau, būna, kad ir sutampa, bet štai guliu / po migrenos parų, negeriu vaistų, esu maitinanti motina. Tada, kai / šitaip plėšia, šitaip saldu ir baisu tuo pat metu – / nėra pasaulio be kančios, yra kančios pasaulis“, – rašai eilėraštyje „Skausmo klinika“. Laidoje „Laikas kultūrai“ su Dovile Kuzminskaite kalbėjotės apie skirtį tarp moterų ir vyrų poezijos. Ar tiki, kad tarp jų yra takoskyra?

Kai asmeninį patyrimą pavyksta sulydyti su bendromis patirtimis, jaučiu, kad keliauju link universalesnio poetinio kalbėjimo. Žinoma, svarbi ir pačių skaitytojų nuomonė, kai jie pasidalija įspūdžiais ir sako: žinai, to nesu patyręs, tačiau skaičiau kaip apie save.

– Jei manęs kas paklaustų, ar esu feministė, atsakyčiau, kad esu, nes vyrus ir moteris kaip kūrėjus myliu vienodai. Labai džiaugiuosi vyrų poezija. Ramūno Liutkevičiaus, Nojaus Saulyčio ir kitų autorių eilėraščius skaitau su pasimėgavimu. Lygiai taip žaviuosi moterų poezija. Galvodama apie Vitalijos Pilipauskaitės poezijos knygą „Kvėpuoju“, apie savo „Tamsiuosius amžius“, svarstau, ar vyras galėtų taip rašyti. Norėtųsi sakyti, kad poezija yra vienis, o lytis nesvarbu, tačiau tam tikros patirtys neretai susijusios būtent su lytimi. Rašydama tavo cituotą eilėraštį, mąsčiau apie moterų patiriamą skausmą – joms skirta gimdyti ir patirti tai, apie ką gydytojai vyrai gali tik įsivaizduoti. Esame lygūs, bet skirtingi, o iš tų skirtumų taip pat gali kilti poezija. Nežinau, kaip kai kuriuos knygos tekstus skaitys vyrai, tačiau tikiu, kad jiems verta pažinti kitokią, net atgrasią moteriškumo pusę. Kūryboje man labai svarbi įvairovė ir skirtingos prieigos. Renkuosi priimti kitokius žmones, nes tikiu, kad tai mane turtina – ir kaip literatūros apžvalgininkę, ir kaip poetę, ir kaip žmogų apskritai.

– „Tamsiųjų amžių“ redaktorius – poetas, vertėjas, literatūros apžvalgininkas Marius Burokas. Kodėl pasirinkai būtent jį? Ar redagavimo metu drauge pavyko rasti netikėtų sprendimų?

– Su abiejų knygų redaktoriais (pirmosios – Viktoras Rudžianskas) dirbti buvo malonu. Redaguojant „Helsinkio sindromą“ su Viktoru nusprendėme daugumos eilėraščių neatsisakyti, todėl pirmoji knyga artima poetiniam srautui. Antrąją knygą redaguojant Mariui, darbo buvo daugiau, kaip ir paties redaktoriaus įsikišimo. Kai kurių eilėraščių jis pasiūlė atsisakyti, o aš pritariau. Po penkto ar šešto rankraščio peržiūrėjimo susitikome gyvai, drauge skaitėme, tarėmės. Iš Mariaus sulaukiau daug palaikymo, tvirta jo nuomone pasitikėjau. Už tai, kokia knyga yra šiandien, dėkoju būtent jam. Manau, kad Marius yra ne tik puikus vertėjas ir poetas, bet ir redaktorius. Redaguojant knygą taip pat svarstėme apie tai, kad trečioji mano knyga kalbėti panašiomis temomis vargiai galėtų – dėl to, kad tiek „Helsinkio sindrome“, tiek „Tamsiuosiuose amžiuose“ nagrinėju psichikos sutrikimus, ribinius išgyvenimus. Vidines būsenas jau esu gana plačiai aptarusi, o kartotis tikrai nesinori.

– Prisipažinsiu, kad jau po pirmosios tavo knygos galvojau panašiai kaip Marius. Tačiau „Tamsieji amžiai“, nagrinėjantys panašias problemas, vis dėlto nustebino – tiek apgalvota knygos struktūra, tiek gilesne tau svarbių temų analize. Ar sutinki su redaktoriaus išsakyta mintimi? Jei taip, kokios dar temos tave domina?

– Apie tai, kad toliau taip pat rašyti nebegaliu, buvau pagalvojusi dar prieš Mariaus komentarą. Žinoma, visada galima rašyti sau artimiausiomis temomis, tačiau šiuo metu jaučiuosi šiek tiek išsisėmusi. Apie tai esame kalbėję ir su poetu Tomu Petruliu – kai judi viena trajektorija, kyla pavojus pabosti sau pačiam. Jei minėtas temas vis dėlto nuspręsiu plėtoti, norėčiau dar labiau tolti nuo asmeninių patirčių ir gilintis į kitų istorijas, nes tai, kas nugulė dviejose mano knygose, buvo arti manęs, nepaisant to, kad ne viską patyriau ar išgyvenau pati. Panašią kryptį pasirinko ir poetė Enrika Striogaitė, kurios knygą „Žmonės“ labai vertinu, netgi matau ją kaip savotišką etaloną. Tačiau dabar svarbiausia neskubėti – sukaupti žinių, patirties, ir tik tada rašyti. Norisi galvoti apie pažeidžiamus, mažuosius žmones, socialinius klausimus. Save taip pat išmėginau dramaturgijos ir eseistikos srityse. Pastarasis žanras man itin patrauklus, ateityje norėčiau jam skirti daugiau dėmesio, nes ką nors parašyti ne poezijos kalba yra įdomu.

– 2019-aisiais publikuotame „Blunkančios sofos“ interviu kalbėjomės apie tau svarbų įvertinimo klausimą. Pernai rudenį vykusiame Psichikos sveikatos menų festivalio „Ryšiai“ metu tave ir poetę Ramunę Brundzaitę kviečiau padiskutuoti tema „Lūkesčio anatomija“. Tiek interviu, tiek diskusijoje svarstėme, ką rašytojui reiškia skaitytojų ir literatūros kritikų įvertinimas, kaip tai prisideda prie rašytojo savivertės formavimosi. Ar įvertinimai tau vis dar tokie pat svarbūs?

– Įvertinimai išlieka svarbūs, tačiau kitaip. Per tą laiką atnaujinau psichoterapiją, kurios sesijų metu apie tai nemažai kalbame. Įvertinimo siekis kyla iš savivertės stokos, todėl stengiuosi vertinti tai, ką turiu, priimti konstruktyvią kritiką, tikėti, kad galiu augti. Prisijaukinti mintį, kad negali visada būti geriausias, talentingiausias ir viską kontroliuoti, yra svarbu, tai suteikia daugiau erdvės vystytis, skleistis. Rašydama „Tamsiuosius amžius“ žinojau, kad knyga sukels įvairių nuomonių ir reakcijų – kad ne visiems patiks, kad kai kurie galbūt net vadovausis tam tikromis išankstinėmis nuostatomis. Todėl vis labiau mėgstu pasitikrinti eilėraščius pristatydama tarptautiniuose poezijos konkursuose. Tekstai ten vertinami anonimiškai, manęs niekas nepažįsta, todėl žinau, kad jei eilėraščius komisija įvertino, tai pirmiausia nutiko dėl poezijos, o ne dėl mano tapatybės.

– „Nepalioviau tikėti, kad tamsa tėra būtina šviesos sąlyga“ – rašai eilėraštyje „Kaunui“. Kokios sąlygos tau yra būtinos literatūrai? Ar tamsa – vis dar viena jų?

– Kad ir kaip banaliai nuskambės, be tamsos negalėtume įvertinti šviesių dalykų. Tačiau tikiu, kad geras eilėraštis gimsta ne tik iš tamsos – yra įvairių tarpinių būsenų ir jų atspalvių, pustonių, kurie kartais ne tokie pastebimi. Svarbiausios sąlygos literatūrai man yra subrandinta patirtis, išnešiotos mintys ir eilėraščio sąžiningumas, nepriklausomai nuo to, ar poezija išpažintinė, ar ne.

Literatūrinį projektą „Blunkanti sofa“ remia Lietuvos kultūros taryba.