Ji prisimena, kaip į jos gyvenimą atėjo ir iki šios dienos auga laisvės, patriotiškumo, kovos už savo įsitikinimus jausmai bei kokie žmonės padėjo juos atrasti ir stiprinti.

– Ką tik prasidėjo naujasis laidos „Laisvės vėliavnešiai“ sezonas. Pirmoje laidoje kartu su žurnalistu Edmundu Jakilaičiu apie laisvę kalbėjote važiuodami jo motociklu. Kokių pokalbių ir susitikimų šį sezoną išgirs ir išvys žiūrovai?

– Tai yra valstybės atkūrimo 100-mečiui skirta laida. Mūsų tikslas ir misija – sukurti 100 portretų, tiksliau, 100 laidų, kuriose dabar Lietuvą kuriantys žinomi žmonės dėkoja mūsų šalį gynusioms ar jos vardą pasaulyje garsinusioms asmenybėms. Šiuos žmones galime vadinti laisvės vėliavnešiais ir jiems sakyti žodį „ačiū“.

Apie žurnalisto gyvenimą ir karjerą kalbėjome labai gražioje vietoje, nuo kurios matosi Vilniaus senamiestis. Vėliau, kai E. Jakilaitis pasakė, kad už indėlį į Lietuvos laisvę nori padėkoti politikui Emanueliui Zingeriui, sėdome ant jo motociklo, ir per visą Vilnių vežėme įteikti trispalvę. Tai buvo labai graži akimirka. Neseniai politikas minėjo 60 metų jubiliejų. Iš jau trečius metus įtakingiausiu pripažįstamo žurnalisto gauti padėką ir trispalvę už indėlį į Lietuvos laisvę yra gražus veiklos įvertinimas.

Tokiu laidos formatu stengiamės sujungti kartas ir skirtingus laikmečius. Dažnai pasirinkimas įvyksta per asmeninę sąsają ir tai labai įdomu. Pavyzdžiui, žurnalistas Martynas Starkus dėkojo lakūnams Dariui ir Girėnui, nes, pasirodo, nuo vaikystės užaugo su istorijomis apie „Lituanicą“. Nuo vaikystės tai buvo jo didžiausi herojai. Dirigentas Modestas Pitrėnas dėkojo Algirdui Kaušpėdui. Būdamas vaikas M. Pitrėnas dainavo vaikų televizijos ir radijo chore. A. Kaušpėdas jį išrinko kaip gerą klausą turintį vaiką kartu su juo ant scenos atlikti „Anties“ dainą „Aš sutikau Naujus metus“. Po šio pasirodymo M. Pitrėnas nusprendė muziką rinktis kaip savo profesijos kelią. Gražu atrasti tokias netikėtas sąsajas.

– Laidos herojų klausiate, ką jie talpina į žodį „laisvė“. Jums asmeniškai šis žodis, patriotiškumo jausmas taip pat artimi. Kaip jie atsirado ir užėmė svarbią vietą Jūsų gyvenime?

– Esu gimusi 1980-aisiais. Mano ansktyva vaikystė prabėgo dar okupuotoje Lietuvoje. Apie laisvos Lietuvos viziją ir tai, kad gyvename okupacijoje, šeimoje buvo kalbama visiškai atvirai, beveik kiekvieną dieną. Tėtis perdavė daugybę žinių apie Lietuvos istoriją, senelis, gimęs 1921-aisiais, puikiai atsiminė nepriklausomą Lietuvą, okupaciją, tremtį, partizanines kovas. Dabar galvoju, ačiū Dievui, kad Lietuva atgavo nepriklausomybę, nes, jei su savo charakteriu būčiau užaugusi okupuotoje šalyje, galbūt dabar sėdėčiau kalėjime. Mus augino kaip vilkiukus – kovotojus. Šeima okupacijos sąlygomis buvo tvirtovė, kurioje buvo perduodama istorija, tiesa ir išlaikoma ta laisvos Lietuvos gija. Nuo vaikystės turiu lakią vaizduotę, mėgstu istorijas ir labai greitai pagal jas susikuriu vaizdinius, kurie lieka ilgam.

Pamenu, kaip senelis pasakojo, kai pirmą kartą Darbėnuose pamatė rusų kareivius. Jie neturėjo batų, kojas buvo apsivynioję kažkokiais skudurais. Mano jaunuoliui seneliui jie atrodė kaip ateiviai iš kito pasaulio, Lietuvoje tuomet net elgetos taip neatrodydavo. Tas jausmas, kad jie svetimi, kad visa ta aplinka, sistema, kurioje gyvenome, yra ne mūsų, mano šeimoje buvo labai aiškiai juntama net mažam vaikui.

Prisimenu, kaip darželyje tėvai turėjo eiti pasiaiškinti, nes Seneliui Šalčiui padainavau liaudies dainą: „Palinko Liepa šalia kelio, pravirko motina sena, Sūnel, tėvynė tave šaukia ir vėl bus laisva Lietuva.“ Man tuomet buvo ketveri. Momentas buvo įdomus dar ir tuo, kad tėtis pastebėjo, jog apsiverkė mūsų grupės šeimyninkėlė. Pasirodo, nepriklausomybės metu ji priklausė Lietuvos šaulių organizacijai.

Užaugau su liaudies dainomis. Senelis ir tėtis jų labai daug dainuodavo: lygindami marškinius, važiuodami automobiliu – dirbdami įvairiausius darbus. Atsimenu, dirbau su profesoriumi Vytautu Landsbergiu ir važiavau į „Briedžio“ leidyklą, kurioje leidome knygą apie Sausio 13-ąją. Ten dovanų gavau lietuvių liaudies dainų rinkinį. Perverčiau ir negalėjau patikėti – mokėjau visas dainas. Lietuviška daina, melodija, žodžiai buvo iš šeimos perduodamas istorijos kodas, nors apie tai gal ir nesusimąstydavau. Atsimenu, būdama antrokė mokykloje laimėjau dainų konkursą, kuriame dainavau dainą apie tai, kaip mergina išlydi į karą savo mylimąjį, apie tai, kaip jo lauks. Tą dainą kaip lopšinę dainuodavau vaikams nuo gimimo.

Iki šiol, jei sūnūs neužmiega, dainuoju jiems liaudies dainas. Kitąkart galvoju: juk jos visos yra apie karą, apie pasipriešinimą. Tačiau dainuoju liaudies dainas, nes jas dainuodavo man. Savo vaikams nemokėjau padainuoti nė vienos tikros lopšinės apie kačiukus.

– Jūsų gimtadienis gegužės 6-ąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos išvakarėse. Pokalbio metu paminėjote, kad mama norėjo jums duoti vieną iš dviejų vardų: Liepa arba Laisvė.

– Labai gerai pamenu savo 8-ąjį gimtadienį, kai pirmą kartą buvo viešai švenčiama Spaudos atgavimo diena. Tądien vyko didžiulis „Anties“ koncertas Katedros aikštėje, jau Sąjūdis, daug trispalvių, dainos ir kalbos nuo scenos apie atgimstančią Lietuvą. Susirinko neįtikėtinai daug žmonių, gyva jūra Katedros aikštėje, organizatoriai to nesitikėjo, įsijautusi jaunų, laisvės ištroškusių žmonių minia įsisiubavo ir nuvertė didžiulius garso kolonėlių pastolius.

Kiekviena savaitė ir diena mano darbe atneša naujų atradimų. Jaučiuosi laiminga galėdama sutikti žmones, su jais bendrauti.

Tais laikais didelių koncertų nebuvo, todėl tos kolonėlės buvo taip savamoksliškai pastatytos. Pamenu, po koncerto mano dėdė A. Kaušpėdas ir visa „Antis“, dar būrys sąjūdiečių, kažkokių pankų sugužėjo pas mus į namus, nes gimtadienio proga mama buvo paruošusi vaišes. Tas laisvės vėjo jausmas, Lietuvos atgimimas buvo mūsų, vaikų, kasdienė realybė, formavusi ir auginusi mus laisvais žmonėmis, kodavusi ateitį.

Giminėje turėjome partizanų. Močiutės brolis – partizanas Juozapas Gražys-Viesulas, vienas iš Anykščių partizanų būrio vadų. 10 metų jis gyveno miške, kovojo ir vykdė pasipriešinimą, bet vieną dieną buvo apsuptas Rubikių ežero saloje ir nušautas. Močiutė nukirpo Lietuvos karininkų uniformos, kuria vilkėjo jos brolis, sagas su vyčiais. Šias sagas ji saugojo visą sovietmetį. Dabar močiutės nebėra, tas sagas turiu aš. Tai yra mano laisvės simboliai.

Labai gerai atsimenu ir tai, apie ką kalbėdavomės su seneliu. Buvome 4 anūkai, vasaras leisdavome kaime. Kiekvieną vakarą prieš užmiegant senelis pasakodavo, kaip gerai buvo gyventi nepriklausomoje Lietuvoje, pasakodavo apie žiaurias okupacijas, partizaninių karų, tremties istorijas ir Kristaus stebuklus.

Tėtis perfotografuodavo, daugindavo ir platindavo tuo metu draudžiamas knygas, spaudą. Atsimenu, namuose būdavo tokios krūvelės nuotraukų, kuriose įamžinti tarpukario Lietuvos svarbiausi politikos herojai, visuomenės veikėjai. Tai buvo gal keli šimtai nuotraukų ir prie kiekvienos parašyta, kas tas žmogus: ministras, vyskupas, kariuomenės įkūrėjas. Tėtis rodydavo šias nuotraukas, pasakodavo, kas buvo tie žmonės. Dabar apie šiuos herojus, su kuriais, galima sakyti, užaugau nuo vaikystės, kuriu laidas.

– Jūsų pastebėjimu, kaip patriotiškumas skleidžiasi tarp šių dienų jaunų žmonių?

– Jaunimui laisvė yra natūrali būsena. Ačiū Dievui, dabartinei kartai nebereikia tiesiogiai kovoti, tad ir jų meilės forma kitokia, tai – kūryba Lietuvai. Reikia prisiminti žmones, kurie kovojo ir semtis iš jų įkvėpimo, bet rasti savus būdus džiaugtis laisve.

Kurdama laidas matau, kad didžiausi mūsų istorijos patriotai buvo dideli novatoriai. Jų įsitikinimai ir mintys buvo netradicinės. Kad išeitų kovoti į mišką, kad pajėgtų pasipriešinti sistemai, partizanai turėjo pasižymėti netradiciniu mąstymu. Sovietų Sąjungą ėmęs griauti V. Landsbergis buvo meniškos prigimties. 1957-aisiais, kai visur aplink vyravo sovietinis realizmas, jis kūrė „Fluxus“ instaliacijas. Vincas Kudirka atsisakė kalbėti lenkiškai ir pradėjo kalbėti lietuviškai.

Savo moderniu mąstymu šie žmonės buvo peršokę epochą. Svarbiausia, kad šiuolaikiniai jauni žmonės būtų progresyvūs ir modernūs, nestigtų polėkio, kad mylėtų ir kurtų šalį, atsižvelgdami į šių dienų realijas. Būti patriotu nereiškia susikibus rankomis dainuoti „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“, nereikia vaidinti savo močiučių, reikia būti jų anūkais – čia ir dabar.

– Viename interviu esate minėjusi, kad itin įdomūs pokalbiai Jūsų namuose virdavo tada, kai į svečius užsukdavo teta Audronė Kaušpėdienė ir šviesaus atminimo rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Ką davė bendravimas su šiomis išskirtinėmis moterimis?

– Mano mama, A. Kaušpėdienė ir J. Ivanauskaitė buvo trys geriausios draugės, unikali trijų skirtingų moterų sąjunga. Mama – estetikos, grožio, polėkio, gyvybingumo pavyzdys. Audra – be galo intelektuali, kūrybinga, aštraus humoro jausmo moteris. Ji yra daugelio grupės „Antis“ dainų autorė ir įvaizdžio kūrėja. Atsimenu, kai „Antis“ važiavo į Maskvą filmuotis laidoje „Ringas“. Joje rungdavosi dvi muzikantų grupės, laida buvo tiesiogiai transliuojama visai Sovietų Sąjungai.

Pasibaigus laidai, žiūrovai galėdavo užduoti klausimus, kurie, kaip ir atsakymai, iš anksto būdavo suplanuoti. Žinau, kad teta su dėde A. Kaušpėdu naktį perrašinėjo jiems pateiktus atsakymus. Laidos kūrėjams tai buvo visiškai netikėta – šokas, nes grupė atsako ne tai, kas buvo pasakyta. Jurga, visuomet kvepėdavo rytietiškais aromatais, tuo kitu, nematomu, paslaptingu pasauliu. Jos gylis, dvasinio pasaulio paieškos, istorijos apie Tibeto kalnų vienuolius, mane, mažą mergaitę, labai viliojo.

Iki šiol prie savo lovos laikau Jurgos man dovanotą adatinę iš Tibeto, žemės rutulį, kurį apglėbę laiko žmogeliukai. Man tai simbolis, kad mes visi, susikibę rankomis, išlaikėme savastį, savo laisvės pasaulį. Jurga aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, keliaudavo į Roko maršų festivalius. Šios moterys darė man didelę įtaką ir aš visoms joms dėkinga. J. Ivanauskaitė buvo ir mano laidos „Rytas su...“ herojė. Pamenu, atėjome į Lietuvos rašytojų sąjungą, joje – didelė salė. Jurga sako: „Čia ta vieta, kur atsisveikina su rašytojais. Kai numirsiu, su manimi taip pat atsisveikins čia.“ Tuo metu ji dar nežinojo apie savo ligą. Ji iškeliavo maždaug po metų. Tai buvo labai skaudi netektis.

– Pavasarį LRT TELEVIZIJA minėjo 60 metų jubiliejų. Kokios akimirkos televizijoje jums įsimintiniausios?

– LRT – savas namų jausmas. Pirmą kartą dirbti čia pradėjau dar besimokydama mokykloje, paaugliams skirtoje laidoje „Ant palangės“. Pati kreipiausi į laidą ir pasisiūliau daryti reportažus, man buvo 15 metų. Vėliau įstojau į žurnalistiką, ėmiausi atlikti praktiką. Su pertraukomis, bet vis sugrįžtu į šią televiziją.

Įdomus momentas, ši televizija taip pat susijusi su šeimos istorija. Mano senelis Vytautas Kaušpėdas vadovavo Lietuvos televizijos statyboms, buvo šio projekto architektas ir vyriausias inžinierius. Jis buvo jaunas talentingas architektas, kurį atlikti šį darbą pakvietė to meto ryšių ministras Nikolajus Belianinas.

Statyti televiziją labai skubėta. Sovietų Sąjungoje per metus būdavo pagaminamos dvi televizinių siųstuvų sistemos, kurios buvo atiduodamos toms respublikoms, kurios pirmos įsirengdavo transliacijoms tinkamus pastatus. Antanas Sniečkus labai norėjo pasirodyti ten, Maskvoje, matyt, todėl pastatyti televiziją tais metais buvo labai svarbu. 

Senelis buvo atsakingas už šias skubias statybas, galima sakyti, kol vyko statybos, jis ten gyveno. Tačiau sunkiausia buvo ne baigti statyti jau pradėtą televizijos pastatą, o pastatyti pirmąjį televizijos bokštą, kuris turėjo iškilti LRT kieme. Ta žiema buvo labai šalta, visi darbai lauke. Senelis pasakodavo, kaip drebančiais virviniais keltuvais ant lentų, prisilaikydamas skrybėlę, kasdien kildavo į padanges patikrinti statybininkų darbo.

Aš iki šiol taip ir matau savo gražuolį senelį su to meto plačiapečiu paltu, siubuojantį ant nebaigto televizijos bokšto konstrukcijų. Kartais pagalvoju apie tai, kad senelis statė televiziją gyvenime nematęs, kaip ji atrodo, kūrė ateitį, dar nežinodamas, kokia ji bus. Vėliau prie televizijos istorijos prisidėjo dėdė A. Kaušpėdas. Jis vadovavo Lietuvos televizijai tuo metu, kai ją užėmė desantininkai. Tą Sausio 13-osios naktį omonininkai automatu iššaudė jo kabineto duris ir išvarė iš televizijos. Pamenu, kaip lankydavau jį badaujantį statybiniame vagonėlyje šalia okupuotos televizijos pastato.

Šiandien LRT TELEVIZIJOJE dirbu aš. Tai labai įdomi trijų kartų sąsaja. Reikšmingi dalykai, kurie įvyksta mano gyvenime, dažniausiai tęsiasi per kartas.

– Kuo jums labiausiai patinka jūsų darbas?

– Savo dinamika. Iš prigimties esu žingeidi, man viskas įdomu. Mokykloje puikiai sekėsi tikslieji mokslai, daug kas galvojo, kad seksiu močiutės, kuri buvo mokslininkė, keliu. Tačiau pasirinkau žurnalistiką ir ši profesija yra mano gyvenimo būdas.

Sąmoningai renkuosi tokias temas ir laidas, kurios skatina kritinį mąstymą, patriotinių ir pozityvių minčių sklaidą. Turiu labai didelį džiaugsmą perduoti žiūrovams informaciją, kuri dažnai pas mane ateina netikėtai. Kiekviena savaitė ir diena mano darbe atneša naujų atradimų. Jaučiuosi laiminga galėdama sutikti žmones, su jais bendrauti. Pavyzdžiui, laidai „Rytas su...“ yra tekę kalbinti šviesaus atminimo režisierę Galiną Dauguvietytę. Aplankiau jos tėviškę, visą dieną praleidome kartu ten, kur ji užaugo. Ne viską išėjo parodyti, bet susitikimas yra įstrigęs mano atmintyje. Arba kaip su poetu Sigitu Geda važiavome į jo sodybą, kai terasoje, paskendusioje pavasario žieduose, kalbėjome apie poeziją ir gyvenimą. Šio žmogaus nebėra, bet aš turiu labai gražų prisiminimą.

Filmuojant būna ir tokių momentų, kurie sukrečia. Viename „Laisvės vėliavnešių“ filmavime atlikėjas Gabrielius Liaudanskas-Svaras dėkojo partizanui Alfonsui Ramanauskui-Vanagui už indėlį į Lietuvos laisvę. Kalbinome partizano dukrą Auksutę Ramanauskaitę-Skokauskienę, kuriai, kai nužudė tėvą, buvo 10 metų.

Ji viską prisimena. Kai į savo rankas paėmiau Vanago dienoraščius, kuriuos jis, pasislėpęs bunkeriuose dailyraščiu rašė keliais tiražais, kad bent vienas išliktų, mačiau šviesaus, tikro, patriotiško žmogaus atsidavimą, skaičiau jo mintis, tai, kaip jis turėjo gyventi ir išgyventi, kaip slapstėsi su šeima.

KGB atsekė Vanagą per dolerius, kuriuos partizanai gavo iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Vanago suėmimo operacija Žaliakalnyje buvo iki smulkmenų surežisuota: aktoriai vaidino šlavėjus, į pasimatymą einančias poras – visur aplink buvo vien KGB darbuotojai. A. Ramanauskas – Vanagas su žmona ėjo gatve, kai iš pravažiuojančio sunkvežimio ant jų šoko KGB žmonės. Jis spėjo žmonai pasakyti paskutinius žodžius: „Visada tave mylėjau“. Partizano dukra visa tai mums papasakojo vietoje, kurioje prieš 60 metų įvyko lemtinga jos šeimos istorija.

– Perteikiate ne tik išskirtinių asmenybių, bet ir šalių portretus. Vieną jų – Gruziją – esate atskleidusi ir LRT TELEVIZIJOS žiūrovams.

– Juokauju, kad Gruziją buvau įsimylėjusi avansu, tad, kai mane pakvietė kurti laidą apie šią šalį, buvau devintame danguje. Jau tuomet žinojau daug istorijų ir pažinojau žmonių. Pirmą kartą gyvenime su Gruzija susidūriau per Sąjūdį. Tuo metu pas mano mamą, dirbančią architektų grupėje, atlikti praktiką atvyko dvi studentės iš Gruzijos. Šios merginos gyveno mano šeimoje, kartu važiuodavo į visus Sąjūdžio mitingus.

Gruzijoje tuo metu atgimimas dar nebuvo prasidėjęs. Prisimenu, kaip gruzinės man pasakodavo apie stebuklų šalį, Gruziją, kur žmonės valgo labai daug daržovių ir žolių. Prisimenu, kaip viena iš merginų, Nana, mokė gruziniškai parašyti savo vardą.

Prabėgus daug metų nuvažiavau pas Naną į Tbilisį. Ji iki šiol turi mano vaikiška ranka rašytą vardą, papasakojo, kiek įtakos jos asmenybei padarė gyvenimas Lietuvoje. Pajutusi laisvę, į Gruziją ji grįžo būdama visiškai kitoks žmogus. Gruzinai – meilės tauta, tad tiem, kurie pasiilgo šio jausmo, rekomenduoju nuvažiuoti į Gruziją. Ten meilė ir stebuklai sklando ore.

Beje, kalbant apie stebuklus, paskutinę viešnagės Gruzijoje dieną, baigusi paskutinį interviu, iš kažkur gavau didelį glėbį rožių. Pašnekovas sėdėjo apstulbęs – gėles dovanojo tikrai ne jis. Kiekviename žingsnyje Gruzijoje laukia gražūs netikėtumai.

Pamaniau, kad šios gėlės turbūt nuo pačios Gruzijos, kurią labai pamilau, bet čia istorija nesibaigia. Naktį kolegos skubiai vežė mane į oro uostą, laukė kelionė namo. Į lėktuvą atskubėjau paskutinė, kartu su milžiniška puokšte gėlių klestelėjau į laisvą vietą. Atsisėdau šalia šeimos iš Panevėžio, kuri papasakojo apie savo kelionę į Gruziją, o moteris dar pasiteiravo: „Iš kur jūs gavote tokias gėles?“ Pamaniau, pajuokausiu. Sakau jai: „Ryanair“ sveikina su gimtadieniu“. Ir staiga supratau, kaip ne vietoje buvo mano juokas. Vyras atsisuko į mane nustebęs: „Kaip tai jus sveikina? Šiandien mano žmonos jubiliejus!“ Štai tada supratau, kad gėlės iš Gruzijos yra skirtos šalia manęs sėdinčiai ir gimimo dieną švenčiančiai moteriai. Pasveikinau ją, pasakiau gruzinišką tostą. Moteris apsiverkė, nesuprato, kas vyksta, kad visa tai padariau ekspromtu. Tai buvo tikras gruziniškas scenarijus.