J.Paleckio pėdsakas

Sunku pasakyti, kaip ir kodėl sovietinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis 1946 m. pavasarį davė leidimą parvežti į Lietuvą nuo Laptevų jūros šešiolika lietuvių tremtinių vaikų, ten likusių našlaičiais ir badmiriavusių nežmoniškomis gyvenimo sąlygomis. Spėjama, kad J.Paleckis, tuo metu gaudavęs daugybę tremtinių giminių prašymų dėl vaikų grąžinimo į Lietuvą, pavedė Švietimo ministerijai pasirūpinti jų pargabenimu. Apie J.Paleckio pritarimą ekspedicijoms byloja ir jo parašai sąrašuose našlaičių, kuriuos leista parvežti iš tremties prie ledjūrio.

Pasak 2003 m. Vilniaus universitete istoriją studijavusios Ramunės Briedienės, 1946 m. per penkias tremtinių našlaičių gelbėjimo ekspedicijas buvo pargabenta apie pustrečio šimto vaikų. Į šias pavojingas ekspedicijas pakaitomis vyko M.Ignatavičius, J.Bulota, P.Monstavičius, K.Gerulaitis, O.Jakubėnaitė, Zakarevičius ir Kuznecova, kurių dauguma mokėsi ar dirbo Vilniaus universitete, švietimo skyriuose.

Našlaičius nuo pražūties ledinėse tremties kamerose gelbėjo ir pavieniai asmenys. Pavyzdžiui, Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto darbuotoja Marija Kaunaitė, nuvykusi į Altąjų aplankyti savo sesers, parvežė į Lietuvą du vaikus. Kaunietis Kazimieras Kizinis surinkdavo pinigų iš žmonių Lietuvoje ir pats važiuodavo į Sibirą parvežti vaikų. Vien 1947 m. jis parvežė dešimt vaikų.

Intelektualų indėlis

Anot kauniečio Stasio Pūtvio, garsūs kauniečiai plk. ltn. gydytojas oftalmologas Juozas Nemeikša ir jo sesuo Marija, karo metais gelbėję žydus, o pokariu – į bėdą patekusius inteligentus ir jų vaikus, buvo geri Putvinskių ir Žmuidzinavičių bičiuliai.

Gelbėtojas: J.Nemeikša – garsus oftalmologas, kartu su seserimi Marija pokariu gelbėję ir padėję inteligentams, jų vaikams. / G. Linkevičiūtės-Giedraitienės archyvo nuotr.

"Antanas Žmuidzinavičius buvo vedęs Vlado Putvinskio seserį. Tad suprantama, kad tuomet, kai ištremto V.Putvinskio anūko Algio Putvio laiškas su pagalbos šauksmu iš Komijos Ust Lokčimo gyvenvietės vargais negalais pasiekė A.Žmuidzinavičių, pradėta rūpintis pagalba našlaičiais tremtyje likusiems Algiui ir jo sesei Giedrei. Mat šių vaikų tėvą Vytautą Pūtvį (V.Putvinskio sūnų) sovietai sušaudė lageryje, vaikų močiutei Emilijai Putvinskienei (V.Putvinskio žmonai) irgi buvo skirta mirties bausmė, bet ji mirė kalėjime, nesulaukusi nuosprendžio įvykdymo. Algio ir Giedrės mama Elena Putvienė žuvo nuskendusi po ledu, o likusių našlaičiais vaikų du broliukai jau buvo ten mirę. Kas konkrečiai 1945 m. parvežė išlikusius gyvus Algį ir Giedrę Putvius iš tremties Komijoje – nežinau, bet jų parvežimą organizavo A.Žmuidzinavičius ir Nemeikšos", – pasakojo kaunietis.

Vaikų gelbėtojai sugebėjo parvežti į Lietuvą daugiau vaikų, nei buvo nurodyta sąrašuose, nes gelbėjo vaikus, kurių tėvai kalėjo lageriuose, o motinos prie ledjūrio mirtinai sirgo.

Nors teigiama, kad dvylika pirmųjų našlaičių buvo parvežta 1945 m. lapkritį, kai įtakingi Nemeikšos ir A.Žmuidzinavičius gavo per J.Paleckį lėšų ekspedicijai bei surado Švietimo ministerijoje žmonių, sutikusių pargabenti ledo vaikus, tačiau pirmosios žinomos oficialios ekspedicijos dalyvis Jonas Bulota teigė, kad jis ledjūrio link važiavo 1946 m. vasarą.

Varginanti kelionė namo

"Aš tuo metu mokiausi Vilniaus universiteto parengiamuosiuose kursuose. Kartą vienas žmogus iš anuometės Švietimo ministerijos man pasiūlė parvežti šešiolika vaikų nuo Laptevų jūros. Iškart sutikau, nes puoselėjau viltį parsigabenti seserį, ištremtą į amžinojo įšalo žemę", – 2003-iaisiais pasakojo sovietmečiu Vilniaus universitete dėstęs ir visada humoru kibirkščiavęs doc. Jonas Bulota.

Buitis: Trofimovsko saloje pastatytos jurtos (žeminės) vidus – jos sienos ir lubos apledėjusios. / G. Martynaičio piešinys

Kartu su gerokai vyresniu geografu Karoliu Gerulaičiu J.Bulota išvyko iš Lietuvos 1946 m. liepos 17 d. "Surinkę vaikus iš Stolbų, Trofimovsko ir kitų salų, Bykovo iškyšulio, papildėme ledo vaikų būrį Jakutsko vaikų namų auklėtiniais – mirusių lietuvių tremtinių vaikais. Pirmuosius našlaičius paėmėme iš Tit-Ary salos, o paskutinius – iš Muostacho", – pasakojo docentas. J.Bulotos ir K.Gerulaičio kelionė su daugiau nei keturiomis dešimtimis vaikų į Lietuvą užtruko net tris mėnesius.

Vaikų gelbėtojai sugebėjo parvežti į Lietuvą daugiau vaikų, nei buvo nurodyta sąrašuose, nes gelbėjo vaikus, kurių tėvai kalėjo lageriuose, o motinos prie ledjūrio mirtinai sirgo. Vaikų kelionė į Tėvynę buvo labai varginanti, nes traukiniai ir lėktuvai nesilaikė grafiko, buvo sausakimši. Visur knibždėjo vagys, valkatos, benamiai. Tad vaikų gelbėtojams kelionėje į namus reikėjo ir apsukrumo, ir apdairumo.

Liudytojai: kryžiai Tit-Ary saloje, ženklinantys lietuvių kapus. / G. Aleknos nuotr.

Beje, pinigai ekspedicijos dalyviams į Jakutijos banką buvo siunčiami J.Paleckio vardu, kuriam J.Bulota su K.Gerulaičiu atvežė maišą įkalintų amžinojo įšalo žemėje lietuvių prašymų.

Parvežti Lietuvon našlaičiai buvo apgyvendinti Vilniuje, Filaretų gatvėje buvusiuose vaikų namuose. Netrukus vienus jų pasiėmė giminės, o kai kuriuos saugumiečiai vėl grąžino į Sibirą. Išlikusieji Lietuvoje ir sulaukę pilnametystės, dažnai klastojo dokumentus ir biografijas, nes žinojo, kokia sunki buvusių tremtinių dalia sovietinėje Lietuvoje.

Našlaite tapo prie ledjūrio

Anot Šiauliuose gyvenančios Gražinos Linkevičiūtės-Giedraitienės, pirmieji keli tūkstančiai (2 750) lietuvių tremtinių prie Laptevų jūros atsidūrė 1942 m. rugpjūčio pabaigoje. Pirmąją žiemą prie ledjūrio dėl bado ir nežmoniškų gyvenimo sąlygų mirė daugiau nei trečdalis lietuvių, tarp kurių buvo ir Gražinos mama bei brolis. Jų neįmanoma buvo palaidoti, nes tremtiniai neturėjo jėgų iškirsti duobės lede. Tad mirę Gražinos artimieji ir kiti mirusieji gulėjo lauke, už barako – buvo laukiama vasaros, kai, atšilus orams, buvo lengviau kapoti duobes amžinojo įšalo žemėje.

Gražinos mama, nujausdama artėjančią mirtį, paprašė mokytojų Bojarskų šeimą su trimis vaikais pagloboti ir jos dukrelę, kai ši liks našlaitė. Atsitiktinumas lėmė, kad pagausėjusi Bojarskų šeima išliko gyva. Mat netoli Laptevų jūros Tiksio jūrų uosto plaukusi amerikiečių barža su pagalba sovietams – konservais ir miltais – įšalo per 5–6 km nuo lietuvių tremtinių stovyklos. Produktų saugoti likęs sandėlininkas sutiko keisti miltus į brangenybes, kurių tremtiniai iš Lietuvos dar buvo neiškeitę ir nepraradę.

Dešimtmetė darbininkė

1943-iųjų vasarą Gražina su Bojarskais persikėlė gyventi į didesnę ir atokesnę tremtinių stovyklą Muostache, kur viename barake gyveno apie 60 šeimų. Tarp jų buvo ir tarpukario Lietuvos elito: Endziulaičių, Putvinskių, Čarneckių, Damulių ir kitų šeimų atstovų.

Vienminčiai: J.Markauskas, M.Marcinkevičiūtė ir V.Puodžius – brolijos „Lapteviečiai“ nariai. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Gražina, čia sulaukusi dešimties, pradėjo dirbti: valė, rūšiavo, sūdė suaugusių tremtinių lediniame vandenyje sugautą žuvį. Nors druska nuėsdavo švelnią vaiko rankų odą, mažajai tremtinei labiau įsiminė ne tai, o viena žuvis, kurią vietiniai vadino omuliu. Jei pavykdavo tą paslėptą po drabužiais lašišinę Arkties vandenyno pakrančių žuvį parsinešti į baraką, Bojarskai prisilydydavo pusę litro šios žuvies taukų – tai buvo labai vertingas priedas prie mažutėlio tremtinių duonos davinio.

Būdama našlaitė, Gražina pateko į tremtinių našlaičių ledo vaikų būrį, kuris buvo parvežtas į Lietuvą. "Mus, kelis našlaičius, paėmė prieš pat užšąlant jūrai. Kelionė į Lietuvą truko labai ilgai – nuo 1946 m. rugpjūčio 23-iosios iki spalio 25-osios. Teko ir lėktuvu skristi, ir laivu plaukti, ir traukiniu važiuoti. Visi buvome labai išsekę, nuplyšusiais drabužiais. Kadangi kelionė buvo ne tik ilga, bet ir labai varginanti, geležinkelio stotyse sukrisdavome į krūvą ant savo mantos ir miegodavome. Mūsų gelbėtojai mus saugojo, maitino", – pasakojo G.Giedraitienė.

Juodas tremties šešėlis

Gražina Lietuvoje, prabuvusi Vilniaus vaikų namuose gal porą savaičių, per stebuklą susirado Tytuvėnuose savo močiutę – mamos mamą Mariją Adamkavičienę. Pastarosios anūkas Valdas, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tapo mūsų šalies prezidentu.

Anot G.Giedraitienės, nelengva jai, ledo vaikui, buvo ir Lietuvoje, bet tikrai ne taip baisu, kaip už poliarinio rato. Paauglė džiaugėsi, kad galėjo mokytis Lietuvoje, bet šį džiaugsmą temdydavo Kelmės saugumiečiai, kurie naktį atsivežtą į daboklę mokinę vis klausinėdavo: "Kur tėvas? Kur motina?" Mergaitė sakydavo tiesą – mirė, bet saugumiečiai nelabai tuo tikėjo.

Gelbėjo tik J.Bulotos pasirašyta sovietinės Lietuvos švietimo ministerijos pažyma, išduota atvažiavus į Lietuvą iš Jakutijos. "Kai Lietuvoje gaudė pabėgusius iš Sibiro, ir mane buvo sučiupę – pralaikė savaitę Kelmės milicijoje, kol tikrino minėtą pažymą Vilniuje", – prisiminė G.Giedraitienė.

Baigusi vidurinę 1953 m. Gražina negalėjo tapti studente dėl savo praeities, dėl tėvų kilmės, todėl visą gyvenimą dirbo eiline tarnautoja. Savo tėvą, tarpukario Šiaulių burmistrą, kurio šeimos išvežimo metu nebuvo namie, ji pamatė tik beveik po 40 metų Čikagoje, kur jis pateko po karo.

Dvigubi ryšiai su Adamkais

G.Giedraitienės pusbrolis, būsimasis prezidentas V.Adamkus nuo 1972-ųjų kasmet atvykdavo į Lietuvą padėti spręsti šaliai gamtosaugos reikalų. Tad Gražinai ne kartą teko su juo susitikti Vilniuje – kitur užsienio svečiams važiuoti buvo draudžiama. Viename tokių susitikimų ji sužinojo, kad "giminiuojasi" su V.Adamkumi ir per jo žmoną Almą, kuri yra Gražiną Trofimovske priglaudusių Bojarskų giminaitė.

Ryšiai: G.Linkevičiūtė-Giedraitienė su pusbroliu Valdu Adamkumi Lietuvoje jo pirmosios rinkiminės kampanijos metu. / G. Linkevičiūtės-Giedraitienės archyvo nuotr.

Kai užsienio svečiams sovietmečiu buvo leista važiuoti ir į Šiaulius, V.Adamkus niekada nepraleisdavo progos apsilankyti pusseserės namuose. Žinoma, jį lydėdavo saugumietis. Tapęs nepriklausomybę atgavusios Lietuvos prezidentu, V.Adamkus, nors ir būdamas labai užimtas, bent kartą per savaitę paskambindavo Gražinai telefonu, pasidomėdavo sveikata. Susiskambina juodu ir dabar.

Gražina, nors ir būdama 90-ies, dar dainuoja senjorų chore, domisi įvykiais Lietuvoje ir pasaulyje, pasišneka su likusiais gyvais ledo vaikais – tai stiprina jos pavargusią ne tik nuo metų naštos širdį, meilę Tėvynei.

Bet kokia kaina

Kaunietis Jonas Markauskas, nuo 1992 m. vadovaujantis brolijai "Lapteviečiai", gimė Trofimovske tais metais, kai iš ledinio pragaro buvo gelbėjami našlaičiais likę tremtinių vaikai.

"Tie vaikai, kurių našlės mamos buvo gyvos, nepateko į išvežamų Lietuvon našlaičių sąrašus, tačiau dalis tokių mamų įvairiais būdais stengėsi gelbėti savo vaikus nuo pražūties stalininėse šalčio kamerose. Taip pasielgė, pavyzdžiui, našlės Katrė Puodžiuvienė ir Albina Marcinkevičienė, siekusios išsiųsti savo vaikus: ketvirtos trečios klasės mokinius į išsvajotą Tėvynę", – kalbėjo J.Markauskas, supažindindamas su Valensu Puodžiumi ir Meilute Marcinkevičiūte, kuriems pavyko 1948 m. pasiekti Lietuvą.

Laimingieji: G.Linkevičiūtės-Giedraitienės (antra iš kairės viršutinėje eilėje) ir ledo vaikų susitikimas Šiauliuose. / G. Linkevičiūtės-Giedraitienės archyvo nuotr.

"Kai našlė mama ištrūko su mumis, dviem sūnumis, iš Trofimovsko ir įsikūrė Jakutske, paaiškėjo, kad kai kuriems tremtiniams pavyko iš čia nelegaliai išskristi į Irkutską ir iš ten pasiekti Lietuvą. Mama ir A.Marcinkevičienė susitarė su viena ukrainiete, vykusia su savo vaikais iš Jakutsko į Ukrainą, kad ji pakeliui paglobotų keturis vaikus – mane su broliuku ir dvi Marcinkevičių dukreles – iki Maskvos, ten nupirktų jiems bilietus į Lietuvą ir įsodintų į traukinį", – savo prisiminimuose rašė buvęs bėglys Jonas Rytis Puodžius.

Mažieji bėgliai

Išsiaiškinusi, kas mes tokie, valdžia nutarė grąžinti mus į tremties vietą. Tačiau mūsų rašytas į Lietuvą laiškas jau buvo pasiekęs Benediktą Bučelį.

"Irkutską pasiekėme kariniu lėktuvu, o iš ten į Maskvą važiavome sausakimšame traukinyje, kuriame buvau apvogtas – netekau batų. Bet basas nelikau – tiko atsarginiai Meilutės batai. Maskvos Baltarusijos geležinkelio stotyje prie bilietų kasų mus lydėjusios moters nebuvo – ji išskubėjo savais reikalais. Štai tokiu momentu mus pastebėjo milicininkai. Žinoma, buvome įvardyti beglobiais ir apgyvendinti viename Maskvos vienuolyne įkurtuose vaikų globos namuose, kuriuos saugojo kareiviai. Pagaliau išsiaiškinusi, kas mes tokie, valdžia nutarė grąžinti mus į tremties vietą. Tačiau mūsų rašytas į Lietuvą laiškas – pagalbos šauksmas jau buvo pasiekęs Kaune Meilutės dėdę Benediktą Bučelį, dirbusį Komjaunimo vidurinės mokyklos direktoriumi. Tai jis pasirūpino, kad K.Kizinis nuvažiuotų į Maskvą ir parvežtų mus į Kauną. Iš vaikų namų mus, išskyrus Meilutės seserį – ji tuo metu gulėjo ligoninėje, – išleido, nes K.Kizinis turėjo įgaliojimą tai daryti ir Kauno miesto vykdomojo komiteto raštą, patvirtinantį, kad Kaune yra kas globos vaikus.

1948 m. birželio 4-ąją buvome Kaune, Vytauto prospekte, kur gyveno K.Kizinis. Jis mus nufotografavo prie savo buto lango. Mamos sulaukėme Lietuvoje tik 1956 m.", – baigė savo trumpą pasakojimą jau mirusio Jono Ryčio Puodžiaus brolis Valensas. Jis drauge su broliu ilgainiui baigė Lietuvoje aukštąsias mokyklas – Jonas užėmė aukštas pareigas Švietimo ministerijoje, Valensas – "Kauno dujose". Meilutė, įveikusi daugybę kliūčių ir negandų, visą savo gyvenimą skyrė medicinai.

Skaičiai ir faktai

Per pirmąją trėmimo į Sibirą operaciją 1941 m. birželį iš Lietuvos buvo išvežta beveik 12,3 tūkst. žmonių, iš kurių daugiau nei 5 tūkst. – vaikai iki šešiolikos metų. Kas trečias vaikas tremtyje mirė, kas dešimtas vaikas neišgyveno iki šešerių metų.

Daugiau kaip pusė 1941 m. birželio 15-osios tremtinių pateko į Altajaus kraštą, iš kur beveik 3 tūkst. buvo išgabenti prie Laptevų jūros. Tremtiniais tapdavo ir trėmimo metu traukinyje arba tremties vietose gimę vaikai. Tokių 1941 m. tremtinių buvo 860, kas dešimtas jų mirė tremtyje.

Lietuvių tremtinių šeimos, negalėdamos išmaitinti savo vaikų, bėgdavo į Lietuvą. Čia jų laukdavo specialūs tremtinių gaudymo būriai. Sugaudytus tėvus dažniausiai įkalindavo trejiems metams, o vaikus grąžindavo į trėmimo vietą. Beje, devynerių, o dažniausiai – dvylikos metų sulaukę Sibire vaikai turėjo dirbti kartu su suaugusiais tremtiniais. Jei pabėgusių į Lietuvą, tačiau vėl grąžintų į Sibirą vaikų nepriglausdavo lietuvių tremtinių šeimos, mažieji tremtiniai Sibire patekdavo į vaikų globos namus ir ilgainiui tapdavo kitos šalies piliečiais.