L. Tapinas mirė gegužės 28-osios vakarą.

Norintys atsisveikinti su rašytoju iki 16 val. gali atvykti į Šv. Jonų bažnyčią Vilniuje. Čia pašarvota urna su palaikais.

L. Tapinas gimė 1944 metų birželio 6  dieną Palangoje. 1970 m. Vilniaus universitete baigė žurnalistiką. 1964–1971 m. dirbo „Sporto“ laikraščio, „Švyturio“ žurnalo korespondentu. Nuo 1971 m. Vilniaus universitete dėstė partinės ir sovietinės spaudos istoriją, vėliau – žurnalistikos teoriją, kino teoriją ir istoriją, žurnalistikos etiką. 1978 m. apgynė menotyros mokslų srities disertaciją Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) valstybiniame teatro, muzikos ir kinematografijos institute. 1978–1979 m. stažavosi Sorbonos universitete. 1982 m. jam buvo suteiktas docento vardas. 1984–1991 m. buvo Vilniaus universiteto Radijo ir televizijos žurnalistikos katedros vedėjas. 1991 m. aktyviai dalyvavo steigiant Žurnalistikos institutą, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetą. 1990–1992 m. buvo Lietuvos radijo ir televizijos valdybos pirmininkas, 1992–1995 m. – generalinis direktorius, 1995 m. – dienraščio „Lietuvos rytas“ politikos apžvalgininkas. 1995 m. įkūrė Lietuvos žurnalistikos centrą, buvo jo direktorius. 1996–1998 m. – Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, valdybos prezidiumo narys. Nuo  1994 m.  buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

L. Tapino pirmoji dokumentinės prozos knyga „Iliuzijų mugėje“ pasirodė 1983 metais ir nuo to laiko jis liko ištikimas šiam žanrui. Vėliau išleido straipsnių rinkinį „Lietuvos kinematografininkai“ (1986), apybraižą „Nešk, Dauguva, atminimą“ (1988), metodines rekomendacijas „Apie filmo suvokimą“ (1988) aktoriaus Broniaus Babkausko gyvenimo ir kūrybos kroniką „Medyje angelas verkia“ (1991), bei ypač didelio populiarumo sulaukusią dokumentinę prozos knygą „Septynios vienatvės Paryžiuje“ (1993) apie įspūdingą ir sudėtingą Oskaro Milašiaus gyvenimą. Taip pat jis parašė poeto ir diplomato Jurgio Baltrušaičio gyvenimo kroniką „Imk, klajokli, žibintą vilties“ (2000) bei knygą apie Vytauto Žalakevičiaus gyvenimą ir kūrybą „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“ (2008, 2009).

L. Tapinas parašė ir knygą apie savo kartą, gyvenusią „tuo gražiu ir nuodėmingu, baisiu laiku“ „Prarasto laiko nebūna“ (2004), kurią pats vadino „tik studentiško gyvenimo ir studijų draugų portretų eskizais“. Joje atskleidė septintojo dešimtmečio akademinį ir kultūrinį  gyvenimą, papasakojo apie Antano Masionio, Vido Marcinkevičiaus, Broniaus Radzevičiaus, Leonido Jacinevičiaus, Vinco Kuzmicko, prof. Jono Kazlausko, Rimanto Šavelio ir kitų tos kartos rašytojų bei mokslininkų sudėtingus  likimus.

L. Tapinas vertė iš prancūzų (L. Joffrin. „Užmirštoji princesė“: romanas, 2005 ir  G. Depardieu, L. Neumann. „Gyvas!“,  2009) ir latvių kalbos (E. Lyvas. „Kapitonas Nulis“ (1965), M. Birzė. „Smėlio laikrodis“: apysaka, (1966), R. Ezera. „Laukinė obelis: Klavo Mazputninio atostogų užrašai“, (1968), A. Upytis. „Šypsantis lapas“: romanas, (1970).

Už savo kūrybą L. Tapinas 1996 m. buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, o 2003 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi. Taip pat jis pelnė Vytauto Gedgaudo vardo premiją (2002 m), 2005 metais tapo Juozo Tumo-Vaižganto premijos laureatu už knygą „Prarasto laiko nebūna“, o 2014 m.  jam buvo skirtas  Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

„Nuoširdžiai užjaučiame velionio žmoną Violetą, sūnų Andrių, vaikaičius ir kitus artimuosius bei bičiulius“, – rašoma Lietuvos rašytojų sąjungos feisbuko paskyroje.

Primename, kad L. Tapinui buvo 77-eri metai.