Pirmoje vietoje – tarmės

Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus vadovės Loretos Vaicekauskienės teigimu, ypač svarbu tai, ką žmonės patys mano apie kalbą, kadangi būtent tai ir keičia kalbines praktikas. Instituciniai sprendimai švęsti tarmių metus ir gerbti įvairių miestų bei miestelių šnektas neapsaugo pastarųjų nuo nykimo ir žmonių nenoro jomis kalbėti viešose erdvėse. Tad savo tyrimo lauku kalbininkė pasirinko Lietuvos moksleivių sąmoningą ir pasąmoningą požiūrį į lietuvių kalbos šnektas.

"Norint išsiaiškinti, kokį santykį su tarmėmis žmonės iš tikrųjų turi ir kas daro tam įtaką, pravartu išanalizuoti du kalbėtojų sąmonės lygius. Sąmoningai žmonės kontroliuoja tai, ką sako, tačiau pasąmoningai jaučia poreikį su kuo nors tapatintis", – paaiškino ji.

Tyrimas, kuriame dalyvavo paaugliai moksleiviai, vyko įvairiose Lietuvos mokyklose ir atskleidė daugiau, negu buvo galima tikėtis. Tiriant mokinių sąmonės lygį jų buvo paprašyta sureitinguoti Lietuvos miestų šnektas pagal labiausiai patinkančią. Rezultatai parodė, kad dauguma mokinių pirmenybę teikia gimtajai tarmei, o antrą vietą skiria bendrinei kalbai.

"Iš teorijos žinome, kad vykdant apklausą dauguma respondentų renkasi atsakyti "taip, kaip reikia" užuot taip, kaip iš tikrųjų galvoja. Šiuo atveju tai būtų mokyklos ideologijos palaikymas ir pirmos vietos skyrimas bendrinei kalbai, tačiau mokiniai dažniau į pirmą vietą iškeldavo savo tarmes", – atskleidė L.Vaicekauskienė.

Anot jos, įdomu ir tai, kad tyrimo metu išryškėjo aiškus lyčių pasiskirstymas. Vaikinai demonstravo akivaizdų lojalumą gimtajai tarmei, o merginos tarsi negalėdavo apsispręsti – bendrinei kalbai, gimtajai tarmei ir Vilniaus miesto šnektai jos skyrė panašų skaičių taškų.

"Suprantama, kad mokiniai reitingavo įvairiai, tačiau išvedus rezultatų vidurkį, pamatėme aiškius pasikartojimus – pasakojo L.Vaicekauskienė. – Vis dėlto dviejuose miestuose merginos savo tarmėms masiškai skirdavo paskutines sąrašo vietas. Ar galite atspėti, kokie tai miestai?"

Stereotipų galia

Pasirodo, kad būtent Šiauliuose ir Panevėžyje moksleivės mažiausiai norėjo turėti sąsajų su savo gimtąja tarme.

"Kodėl? Atsakymo reikėtų ieškoti šių miestų stereotipuose, – paaiškino L.Vaicekauskienė. – Panevėžys ir Šiauliai niekaip neatsikrato treninguoto vyruko su beisbolo lazda įvaizdžio. Viešojoje erdvėje šie miestai dažnai šaržuojami kaip nesaugūs ir kupini nelegalios veiklos. Neretai iš jų ir vietinių gyventojų pasišaipoma. Šie du miestai kartu su savo tarmėmis visuomenėje turi ryškią asociaciją su vyriškumo atributais, todėl merginoms tai nėra artima."

Kitas tarmes abiejų lyčių mokiniai iškėlė į sąrašo viršų kaip gražiausios kalbos pavyzdį. Tačiau jei tarmės taip gerbiamos, kodėl tada jomis drovimasi kalbėti? "Atsakyti į šį klausimą mums padėjo moksleivių pasąmonės analizė, nuo kurios tyrimas ir prasidėjo", – atskleidė kalbininkė. Pasak jos, faktas, kad respondentai sąmoningai įvardijo savo tarmes kaip labiausiai jiems patinkančias, dar nereiškia, kad ir jų pasąmonė taip mano.

Vienas svarbiausių aspektų, anot L.Vaicekauskienės vykdant tyrimą – užtikrinti, kad mokiniai nesuprastų, kad tyrėjams rūpi kalba. Todėl skambinant į mokyklas ir prašant galimybės atlikti tyrimą, jis buvo įvardytas kaip sociologinis. Taip tiek mokytojams, tiek mokiniams tikrasis tyrėjų tikslas išliko paslaptimi.

Iš pradžių mokiniams paklausyti buvo pateikiama dvylika trumpų įrašų. Keturiuose įrašuose skambėjo bendrinė kalba, keturiuose vilnietiška tarmė, o likusiuose miesto, kuriame tyrimas buvo atliktas, šnekta. Tačiau šių tarmių atmainos nebuvo ryškios ir lingvistinių kompetencijų neturintis asmuo vargiai galėtų jas vienas nuo kitos atskirti. Pateiktuose įrašuose vaikinai ir merginos kalbėjo apie tai, koks jų manymų turėtų būti geras mokytojas.

Visoje Lietuvoje tyrimo rezultatai buvo vienodi – kalbėtojai, kurių balse buvo girdima bent truputėlis tarmės, buvo nuvertinti kaip mažiau protingi, įdomūs ar šaunūs.

Anot L.Vaicekauskienės, įrašų turinys buvo visiškai suvienodintas – išimta bet kas, kas galėtų sukelti neigiamų asociacijų. Išklausę įrašus mokiniai turėjo įvertinti girdėtus asmenis – jie pasirodė protingi, įdomūs, o gal kieti? "Patys to nežinodami moksleiviai atliko sudėtingiausią fonetinę analizę, – stebėjosi tyrėja. – Mūsų smegenys yra tikras stebuklas – sąmoningai negebėdami atskirti pateiktų kalbos atmainų, paaugliai įrašus vis tiek išrūšiavo pagal tarmes."

Visoje Lietuvoje tyrimo rezultatai buvo vienodi – kalbėtojai, kurių balse buvo girdima bent truputėlis tarmės, buvo nuvertinti kaip mažiau protingi, įdomūs ar šaunūs. "Moksleiviai nežinojo, kad mums rūpi pati kalba, o ne jos turinys ir neturėjo reikiamų kompetencijų, kad gebėtų suprasti, jog kai kuriuose įrašuose buvo kalbama tarmiškai. Vis dėlto nežymia tarme šnekėję kalbėtojai jiems pasąmoningai atrodė mažiau protingi", – nuostabos neslėpė kalbininkė.

Pasąmonės slėpiniai

Pasak jos, įdomu ir tai, kad Vilniaus tarmė su bendrine kalba viso tyrimo metu stipriai konkuravo. Kalbėtojai, kurie kalbėjo bendrine kalba, buvo įvertinti kaip rimti, protingi, kompetentingi, tačiau Vilniaus tarmės atstovai moksleiviams atrodė įdomūs ir kieti. Tai susiję su sostinės ir buvimo jos gyventoju prestižu.

"Vėliau moksleivių klausėme, kaip jie mano, iš kur kalbėtojas yra kilęs. Jeigu mokiniai galvodavo, kad iš Vilniaus, jam skirdavo daugiau balų, – pasakojo L.Vaicekauskienė. – Bet kokiu atveju, buvo patvirtinta teorija, kad vertindami sąmoningai moksleiviai iškeldavo tarmę, o pasąmoningai jiems labiau imponuodavo bendrinė kalba."

Pasak tyrėjos, tai galėtų būti atsakymas, kodėl tarmės po truputį nyksta: niekas nenori skambėti kaip mažiau įdomus ar protingas. L.Vaicekauskienės manymu, išeitis iš šios situacijos yra tik viena – paneigti bendrinės kalbos, kaip vienos teisingos šnektos mitą.

"Iš tikrųjų esti kelios geriausios kalbos. Tarmės palaiko vietos tapatybę, o bendrinė kalba pasitarnauja kalbant išėjus iš tarminių regionų. Nė viena jų nėra prastesnė už kitą, – sako ji. – Kita vertus, svarbu ir legalizuoti kalbėjimą tarmėmis viešojoje, prestižinėje erdvėje."

Anot lingvistės, paviršiniu lygiu tam tikrų pokyčių jau vyksta, tačiau to per maža. "Prie žmonių požiūrio pokyčių ir Šiaulių regiono atgimimo smarkiai prisidėjo rašytojo Rimanto Kmitos romanas, parašytas šiaulietiška tarme. Tačiau ar tokių veiksmų užteks pakeisti žmonių pasąmonę, nežinau, – abejoja ji. – Pasąmoningos asociacijos su tam tikros tarmės kalbėtojais itin svarbios. Jau aptarėme situaciją su Panevėžio ir Šiaulių tarmėmis, o štai padėtis su vilnietiška tarme – atvirkštinė. Sostinės gyventojai visuomenėje turi tam tikrą prestižą, tad jį įgauna ir kalba."

Pasak L.Vaicekauskienės, Vyriausybės bandymai keisti požiūrį į tarmes švenčiant tarmių metus ar panašiais metodais, nepadarys reikiamo poveikio.

"Valstybė staiga nutaria, kad dabar švęsime Tarmių metus, todėl apsivilksime tautiškus drabužius ir kepsime bobutės pyragus. Kaip tai gali sudominti jaunimą – juk viskas pateikta per daug instituciškai ir nepatraukliai. Daug svarbiau yra tarmėms atverti prestižines viešąsias erdves – bent jau per Tarmių metus. Tegul koks nors laidos vedėjas veda laidą tarmiškai, žurnalistai rašo straipsnius sava šnekta – tai suteiks tarmėms tam tikro legalumo viešojoje erdvėje. Tačiau kol kas tarmės televizijoje skirtos tik pajuokauti, o kas norės iš savęs daryti klouną?" – pabrėžia ji.

Pasak kalbininkės, didžiulis laimėjimas būtų pasiekti, kad pradinių klasių mokiniams mokykloje nebūtų draudžiama kalbėti ir rašyti savo gimtąja tarme.