„Beje, ne tik lietuviai, bet ir latviai, ir vokiečiai drausdavo rodyti į vaivorykštę pirštu, kitaip tave nutrenks Perkūnas arba vaivorykštė įsitrauks į dangų ar pirštas, kuriuo rodai, patirs kažkokią nelaimę“, – pasakoja mokslininkė.

– Iš kur kilęs žodis vaivorykštė?

– Vaivorykštė – labai įdomus gamtos reiškinys, žmonėms kėlęs nuostabą ir pasigėrėjimą. O kokia vaivorykštės prasmę grindžianti idėja? Čia mes atsigręžiame į žodžius, pavadinančius vaivorykštę. Lietuviškas žodis vaivorykštė ir latviškas varaviksne siejamas su indoeuropiečių veiksmažodžiu sukti, lenkti. Vadinasi, tai yra kažkas sulenkto, kažkoks lankas. O mes ir matome danguje spalvotą ir labai gražų lanką.

Kai kurie kiti žodžiai tarytum pakartoja su lanku susijusią vaivorykštės idėją. Tai ir oro kilpinis, orarykštė, oro rykštė. Apie Zarasus, Tauragnus – drignė (drignėtas reiškia margas, dryžuotas). Čia jau kitokia mintis reiškiama – norima pasakyti, kad pasirodo kažkas spalvingo, dryžuoto, margo. Dar reikėtų pasakyti, kad plačiai Lietuvoje, ypač Aukštaitijoje, vaivorykštė vadinama Laumės juosta, Dievo juosta, dangaus juosta, dangaus diržu. Taip pat – Adomo ir Ievos juosta, linksmyne, dermės juosta.

– Kodėl vaivorykštei sukurta tiek daug pavadinimų?

– Latvių kalbininkas Konstantinas Karulis mano, kad vaivorykštė turi tiek daug vardų, nes buvo kažkoks tabu ištarti jos tikrąjį vardą. Bet aš norėčiau šiek tiek sustoti prie vardo Laumės juosta. Jis vartojamas iki šiol ir gana plačiai. Nors kartais atrodo, kad jis šiek tiek suromantintas ir gal šiek tiek banalus, bet iš tiesų taip nėra. Vardas Laumės juosta būdinga ir lietuviams, ir latviams.

Kodėl vaivorykštė siejama su Laume? Mes Laumę įsivaizduojame kaip moterišką būtybę su didelėmis krūtimis, ilgais plaukais, dažnai būnančią prie vandens telkinių ir skalbiančią. Taigi Laumės prigimtis yra susijusi su vandenimis. O vaivorykštė taip pat turi ryšį su vandenimis – ji paprastai pasirodo prie vandens telkinių, kur buvo Laumė.

Be to, daugelyje senųjų tradicijų vaivorykštė pavadinama kažkurios mitinės būtybės, deivės vardu. Tarkim, egiptiečiai tapatino vaivorykštę su deive Nut, kuri buvo vaizduojama išsilenkusi ir rankų pirštų galiukais liečianti žemę. Lietuvių Laumės juosta gali būti palyginta ir su graikų deive Iris, taip pat tapatinta su vaivorykšte. Čia pats seniausias mitinis sluoksnis.

– Atėjus krikščionybei, samprata tikriausiai kito?

– Atėjus krikščionybei, keitėsi daugelis pavadinimų, atsirado ir naujų. Žinoma, įtaką padarė Senasis Testamentas. Jame apie vaivorykštę kalbama pasaulinio tvano kontekste. Dievas supyko ant žmonių, pasiuntė tvaną ir leido išsigelbėti vienam teisiajam žmogui Nojui. Laivas, kurį laiką plaukiojęs, sustojo prie Ararato kalno ir danguje pasirodė vaivorykštė, kuri reiškė Dievo ženklą, sandorą, kad Dievas daugiau žmonių nebaus.

– Ar galime kalbėti apie vaivorykštę kaip apie dangaus ir žemės tarpininkę?

– Taip, čia labai svarbi vaivorykštės funkcija. Atrodo, kad vaivorykštė savo dviem galais kažką jungia. Lietuvių tikėjimuose įsivaizduota, kad vaivorykštė tarytum juosia visą pasaulį. Ji nusileidžia iš dangaus į žemę ir sujungia mus su dangumi. Ši idėja reiškiama ne tik baltų, bet ir germanų, graikų mitologijoje.

Reikėtų prisiminti vieną Liudviko Adomo Jucevičiaus užrašytą sakmę, kur kalbama, kad Laumė gyveno danguje, bet, įsižiūrėjusi dailų vaikiną, savo juosta (vaivorykšte) nusileido į žemę. Taigi šiuo atveju vaivorykštė tarnauja kaip jungtis, kaip tiltas.

– Bet dar viena vaivorykštės funkcija ta, kad ji gali įtraukti gyvulius ir žmones. Vadinasi, ji ir gana grėsminga.

– Taip, Laumė yra pavojinga ir savo galiomis gali padaryti kokių nelaimių. Kadangi manyta, kad ji pasirodanti prie vandens telkinių, pasirodžius vaivorykštei, vengta būti prie jų arti. Vaivorykštė, kaip sako lietuvių tikėjimai, įtraukdavusi žmones ir net gyvulius, žuvis. O vėliau, kaip sakoma kai kuriose sakmėse, tie žmonės ar gyvuliukai vėlgi iškrisdavo ir sugrįždavo į žemę.

– Vaivorykštė nėra paprastas gamtos reiškinys – ji gana sakrali. Kokių antgamtinių galių ji turi?

– Kai pasirodydavo vaivorykštė, žmonės galvodavo, kad tai kažkas ypatinga, tolima kasdienei patirčiai ir aplinkai. Tas nepaprastai gražus reginys darė didžiulį įspūdį. Buvo manoma, kad visa tai, kas vyksta, yra kažkas šventa.

Beje, nuo seno buvo draudžiama rodyti pirštu į vaivorykštę. Tai labai plačiai paplitęs tikėjimas. Ne tik lietuviai, bet ir latviai, ir vokiečiai drausdavo rodyti į vaivorykštę pirštu, kitaip tave nutrenks Perkūnas arba vaivorykštė įsitrauks į dangų ar pirštas, kuriuo rodai, patirs kažkokią nelaimę.

– Vaivorykštė dar buvo vadinama ir smaku. Kodėl?

– Vaivorykštės pavadinimas smakas iš tiesų labai įdomus, daugiausia aptinkamas Pietų Lietuvoje. Kaip tai reikėtų suprasti? Kodėl, atrodytų, tokia poetiška realija įgyja smako vardą? Juk smakas yra slibinas, drakonas. Galime suprasti taip, kad smakas dažniausiai būna prie vandens telkinių. Be to, smakui (slibinui) būdinga tai, kad jis siurbia vandenį, o paskui lietaus pavidalu išleidžia atgal į žemę.

Be to, be smako, vaivorykštė dar vadinta straubliu, kuriuo kaip tik siurbiamas, traukiamas vanduo. Dėl to vaivorykštė ir gavo tą vardą – straublio, smako. Ji buvo įsivaizduojama kaip kažkokia žemės vandens telkinių siurbėja, nešanti tuos vandenis į dangų. O paskui tie vandenys virsta lietumi ir vėl iškrenta ant žemės.