Projektas „Smėlio džiazas“, jungiantis muziką ir smėlio meną, per trejus metus spėjo įsitvirtinti verslo rinkoje. Konkurentų šalyje neturintis užsiėmimas padeda pragyventi, o jo sumanytoja Jurgita Minderytė tikina – projektu jau susidomėjo airiai, užklausų sulaukta ir iš Kinijos.

Kokiomis aplinkybėmis susikūrė „Smėlio džiazas“, kada tai įvyko? – lrt.lt paklausė J. Minderytės.

Projektas gimė ganėtinai įdomiai, man mintyse sukosi įvairios idėjos, kuo nustebinti žmones, ką sukurti įdomaus ir patrauklaus. Esminis kriterijus buvo tas, kai tai būtų kažkas naujo, nenuvalkioto. Vieną vakarą tvarkant namus radau smėlio indelį, kuriame pirštais pradėjau piešti. Netikėtai gimė mintis, kad tai reikėtų perkelti į sceną ir, kaip matote, tai pavyko.

Anksčiau apie tai nebuvote girdėjusi?

Iki tol apie smėlio meną nieko nebuvau girdėjusi. Praėjo jau beveik treji metai nuo tos dienos, o man su kiekviena diena vis labiau patinka šis užsiėmimas, vis gimsta naujų idėjų, minčių. Toks projektas yra vienintelis, nes niekas nepiešia gyvai, pagal gyvą džiazą. Laikausi griežto principo – nepiešiu pagal fonogramą, tokių pasiūlymų iškart atsisakau.

Regis, šiųmečiame „Eurovizijos“ konkurse Ukrainos atlikėjai akomponavo piešėjai su smėliu?

Po tos minties [kad tai reikia perkelti į sceną] pradėjau domėtis, ar to nėra šioje Žemėje. Atradau keletą vaizdo nuorodų youtube.com. Pradėjau tuo labai domėtis ir sužinojau, kad dauguma žmonių užsienyje, kurie užsiima smėlio menu, piešia tiesiog surepetuotus paveikslus, dažnai ant stiklo net būna sudėlioti taškai, kuriuos jie tiesiog suvedžioja.

Jeigu pažiūrėtume to paties menininko pasirodymus skirtingose vietose, jie visada bus tokie patys. Kad ir per tą „Euroviziją“ – ukrainietė tiek per atranką, tiek finale piešė identiškus piešinius. Todėl aš norėjau kažko išskirtinio ir nusprendžiau savo kuriamą smėlio meną kurti ir improvizuoti gyvai, kad mano piešiniuose būtų tikra ir nuoširdi emocija, niekada prieš koncertus nerepetuoju, piešinius kuriu tiesiog scenoje.

Kaip gimsta smėlio piešiniai, „gulantys“ ant stiklo?

Piešiniai kuriami pagal viską: muziką, tekstus, nuotaikas, emocijas, esančias renginio erdvėje, metų laiką, miestus ir mintis, besisukančias mano galvoje. Galima sakyti, kad visi piešiniai yra mano gyvenimo emocijos, išgyvenimai, atsiminimai bei svajonės.

Vienas piešinys kartais gimsta labai greitai, kartais jam reikia vienos dviejų dainų. Per kiekvieną koncertą piešinių skaičius yra vis skirtingas. Įdėjos gimsta visur, kasdieniame gyvenime, namuose, darbuose, atostogose. Trumpai tariant, idėjos gimsta iš gyvenimo.

O užsienyje pristatote savo pasirodymus?

Šiuo metu kol kas apsistojame ties Lietuva, bet deriname pasirodymus ir užsienyje, mūsų projektu labai susidomėjo kiniečiai, airiai ir kitos šalys. Perspektyvų yra daug, tik laiko viską įgyvendinti trūksta. Artimiausiu metu mūsų projektą išvys Europa bei Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV).

Lietuvoje šis užsiėmimas paklausus, pelningas? Iš to įmanoma pragyventi?

Mūsų šalyje menas yra nevertinamas, deja, retas kūrėjas gali gyventi vien tik iš kūrybos. Paskaičiavus, kiek atlikėjas turi sumokėti valstybei, tai dažniausiai paremi Lietuvą ir užsidirbi. Žinoma, tam reikia įdėti daug darbo, kad uždirbtum ir mokesčiams, ir duonai. Bet, kaip visose meno srityse, svarbiausia yra ne piniginis atlygis, o emocinis. Smėlio menas man duoda tiek, kiek niekas gyvenime neduoda. Tai ramybė, dvasinis pasitenkinimas, emocijos ir t.t.

Pastaruoju metu, kai jau padarytas nemažas įdirbis, dėl projekto reklamos susidomėjimas yra tikrai didelis. Tai yra kažkas kitokio nei standartiniai koncertai. Tai yra naujiena. Ir dar – žmones labai domina tai, kad renginių metu jie patys turi galimybę išmėginti piešimą smėliu.

Kiek išlaidų tenka vienam pasirodymui, kas reikalauja didžiausių lėšų?

J. Minderytės asm. archyvo nuotr.Vieno pasirodymo vertė būna labai įvairi, priklauso nuo salės kainos, projektoriaus galingumo, ekrano dydžio ir panašiai. Viskas priklauso nuo daugybės detalių. Projektas neturi nustatytos kainos, viskas priklauso nuo renginio, t. y. [kaina prasideda] nuo 2000 Lt. Kai mes patys oranizuojame bilietinius renginius, tai bilietų kainos svyruoja nuo 20 Lt.

Kas sunkiausia? Ar yra kokių nors konkurentų?

Kaip supratote, šiuo metu konkurentų tikrai nėra. Matyt, todėl užsakymų yra ganėtinai nemažai. Sunkiausia jau praeityje. Sunku buvo žmonėms pateikti šį projektą, nes pradžioje jie nelabai suprato, kas tai, bet, kaip sakoma, pamatęs vieną kartą, nori pamatyti ir dar, ir dar, ir dar...

Kokie pagrindiniai reikmenys, prietaisai, daiktai, reikalingi pasirodymui?

Pagrindinė priemonė yra speciali su šviesomis smėlio dėžė, kartu su ja vaizdo kamera, projektorius, ekranas. Be šių dalykų šis projektas yra tiesiog neimanomas.

Kas sudaro „Smėlio džiazo“ komandą?

Komandą sudaro vokalistai: Vilmina Navickaitė ir Vladas Kovaliovas, taip pat pianistas, aš ir, žinoma, neatsiejamas žmogus, kuris viskuo rūpinasi – tiek technika, tiek vaizdu – Arūnas Motiekaitis, be kurio nebūtų „Smėlio džiazo“.

Kaip interneto portalui lrt.lt pasakojo J. Minderytė, „Smėlio džiazas“ kuria ir vienintelį šalyje „Smėlio meno terapijos centrą“ vaikams, turintiems autizmo sindromą, cerebrinį paralyžių ar kitų raidos sutrikimų.

„Jeigu man pavyks padėti vaikučiams, tai bus pats dižiausias atlygis. Kol kas mano vizija yra tą centrą daryti nemokamą, ieškome privačių lėšų – remėjų“, – sakė J. Minderytė. „Investuoju save į Lietuvos ateitį“, – pokalbį baigė smėlio meno kūrėja.