„Eglė žalčių karalienė“

Sezoną sielai treniruoti paskyręs LNDT kaip liaudies medicinos priemonę pasirinko ne vieną pasaką: „Raudonkepurė“ (rež. Paulius Tamolė) ir „Kaulo senis ant geležinio kalno“ (rež. Jonas Tertelis) bus skirti vaikams, o štai „Eglė žalčių karalienė“ – suaugusiesiems. Bendradarbiaujant su Oskaro Koršunovo teatru (OKT)/ Vilniaus miesto teatru pristatytas naujausias O. Koršunovo spektaklis sukurtas kartu su pavasarį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) jo vadovaujamame kurse studijas baigusiais jaunaisiais aktoriais.

Atsispyrus nuo tikrų įvykių ir antikine drama paremtos Nobelio premijos laureatės Elfriede Jelinek pjesės „Prašytojai“, reaguodama į lietuviškų naujienų portalų komentarus ir ieškodama nepakantumo kitam ištakų tautos atmintyje, gausi kūrybinė komanda įspūdingai instaliavo buvusios Raudonojo Kryžiaus ligoninės (RKL) Vilniuje Naujagimių skyrių, paversdami jį karų ir nuo jų bėgančiųjų įspūdžių atsiminimų ir asociacijų labirintu.

Įeinant į spektaklio erdvę, pasitinka tiesioginių nuorodų rinkinys: raitoji ir riaušių policija, tarnybiniai šunys (taip, deja, norom nenorom vis dar imi dairytis kokio Komskio), užrašas „Arbeit macht frei“ ir ilgas stovėjimas eilėje. Trys pastato aukštai pilni įvairių pabėgėlių krizės, XX a. karų, autokratinių režimų ir įvairių religinių nuotrupų. Pabėgėliams – atėjūnams – skirtos erdvės užpildomos irklais, vandeniu, gelbėjimo liemenėmis ir kitais tiesiogines asociacijas keliančiais atributais (tai primena ne tik žiniasklaidos kanalų nuolat transliuojamus vaizdus, bet ir prieštaringai vertinamas kinų menininko Ai Weiwei instaliacijas šia tema). Šalia jų atsiduria nuorodos į Antrąjį pasaulinį karą, nacizmo ir komunizmo nusikaltimus ir karo veiksmus Ukrainoje. Papildomai to nekomentuojant, visi karai ir nuo jų nukentėjusieji čia sulyginami. Aušvicą primenančios batų ir drabužių krūvos, samanose įsitaisiusi paslaptinga nuoga moteris (žaltys?), ne mažiau nuogas plaunamas moters lavonas, tolerancija nepasižyminčios pankroko grupės koncertas, striptizo šokėja, šampane paskendus nuotaka, nuogi vaikinai, žaidžiantys „Tvisterį“, tikėjimo žodžio giesmės…Vis vaizdai, kambarys po kambario besikeičiantys vaizdai. Kol tarp daugybės beveidžių personažų ima ryškėti tautiniu kostiumu pasidabinusios šiuolaikinės nacionalistės Eglės ir beisbolo lazdas įsikibusių jos brolių veidai.

Efektingas apleisto pastato apgyvendinimas, vaizdų ir daiktų gausa, pasakojimo daugiasluoksniškumas ir logiškas, bet kartu netikėtas sprendimas apie šiuolaikines socio- ir geopolitines problemas kalbėti neperžengiant liaudies pasakos ribų – įspūdingas ir intriguojantis. Tačiau šiam darbui trūksta apsisprendimo ir konkrečios krypties formuojamos minties atžvilgiu. „Eglės žalčių karalienės“ forma, jei kalbėsime neribojami valstybių sienų, nėra nauja. Tokius ar panašius sprendimus renkasi ne vienos šalies kūrėjai, ir jie skyla į dvi grupes: spektaklius-ekskursijas, kuriuose veiksmas keliauja kartu su žiūrovais, ir teatrines instaliacijas, kuriose veiksmas vyksta nuolat, atskirose erdvėse vis kartojant ar vystant tą patį segmentą (pavyzdžiui, ne kartą Lietuvoje viešėjusios trupės „Rimini Protokoll“ spektaklis-instaliacija „Soko Sao Paulo“, kuriame pristatomas Vokietijos ir Brazilijos policininkų darbas ir praktikos). Pirmuoju atveju žiūrovams pateikiamas daugiau ar mažiau nuoseklus pasakojimas pagal autorių pasirinktą logiką, o antruoju – kiekvienas žiūrovas pasakojimą ir patį spektaklį konstruojasi pats. „Eglėje žalčių karalienėje“ pateikiamas šių dviejų variantų bendras vardiklis – gluminantis. Ekskursiją po instaliaciją baigiantis vestuvių / virsmo ritualas į visumą elementų iki galo nesujungia, bet kartu nebeleidžia ir žiūrovams improvizuoti, konstruojantis savo pasakojimo išvadą. Ši konceptualaus apsisprendimo ir atidos individualiems žiūrovų sprendimams stoka (būdinga visam kūriniui) kuria netolygumo, nekoordinuotumo ir lengvo chaoso įspūdį. Tad noromis nenoromis kaip tam po truputį vidun slenkančią publiką pasitinkančiam, butaforiniame kryžiuje įkalintam pabėgėliui norisi sušukti: „Koks Dievas čia gyvena ir už visa tai atsako?“

Rekomenduojama dar neturintiems tvirtos nuomonės apie tai, kaip reikėtų spręsti pabėgėlių problemą ir nebijantiems dalyvauti kūrybiniame procese.

Nerekomenduojama kankinamiems agorafobijos ir nemėgstantiems tiesiogiai įsitraukti (ar būti įtrauktais) į teatrinį veiksmą

Rodomas: Raudonojo Kryžiaus ligoninėje (Ašmenos g. 8, Vilniuje), repertuarą galima rasti: www.teatras.lt arba www.okt.lt

„Godos“

Vienas naujausių Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklių „Godos“ – tarptautinė koprodukcija su Oslo šokio teatru „Panta Rei“. Spektaklis jau pristatytas Norvegijoje, Italijoje ir JAV bei pelnęs pripažinimą Rokiškio teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ (kad ir kaip netikėtai dėliotųsi ši gastrolių grandinė). Pirmąją spektaklio dalį šokėjai kūrė Norvegijoje su choreografėmis Pia Holden ir Anne Ekenes, o antrąją – Lietuvoje su choreografe Birute Letukaite. Pasak autorių, kuriant spektaklį kelti klausimai apie istorijos svarbą asmenybei ir praeities poveikį tapatybės formavimuisi.

Pirmoji dalis prasideda penkioms juodai vilkinčioms moterims stovint ties sava dirbtinių, rudeninių lapų krūva (kostiumų dailininkas Thomas Bara). Toliau viskas gana nuspėjama: lapai pažyra ant baltų grindų formuodami nuolat judantį margumą, o moterys tai po vieną, tai po kelias šoka išilgintais grakščiais judesiais. Elegantiška, tik, deja, nuobodu. Tiesa, atliepiant projekto koncepciją, įpusėjus pirmajai daliai pasigirsta ir tekstas. Verta paminėti, kad šiame spektaklyje šoka dvi japonės Kirie Oda ir Haruka Suzuki, vokietė Laura Witzleben, o Lietuvai atstovauja Ema Nedobežkina ir Gintarė Marija Ščavinskaitė. Tad ir spektaklyje jos kalba kiekviena sava kalba, taip, matyt, atliepiant tapatybės klausimą.

Antrojoje dalyje vaizdas pasikeičia. Erdvę čia praplečia Sauliaus Paliuko sukurtos projekcijos. Šioje dalyje jas stebėti įdomiausia. Ekrane skaitmenizuotai atkuriamos lietuviškos tautinės juostos ir jų motyvai. Išradingai derinant ir vis labiau skaitmeninant, jie virsta brūkšniniais ir QR kodais. Ėjimas paprastas, bet taiklus ir paveikus. Senuosius raštus keičia naujieji, jie pinasi ir taip ne tik pratęsia vieni kitus, bet ir papildo. Gal todėl kūno spalvos, individualumą niveliuojančių kostiumų suvienodintos šokėjos, grupelėmis nardančios po sceną, ima priminti šaudykles staklėse. Tik ką tarp jų įsimaišęs veikia labiausiai fauną primenantis Love Hellgreno personažas, tiksliai pasakyti sunku. Tad istorijos poveikis tapatybei pasiklysta tarp labai aiškių ir tiesioginių iki tolimų ir kiek mistifikuotų kodų.

Rekomenduojama prisiekusiems „Auros“ gerbėjams.

Nerekomenduojama linkusiems rinktis naujoves.

Repertuarą galima rasti: www.aura.lt

„Rekonstruoti“

Jau daugiau nei dešimtmetį ruduo Menų spaustuvėje – debiutantų metas, mat jam besibaigiant čia imami pristatyti programai „Atvira erdvė“ sukurti pirmieji (dažniausiai) jaunųjų darbai. Kol laukiame šių metų debiutų, galima prisiminti ir praėjusių metų laidą. Menų spaustuvės repertuare jau metus rodomas debiutinis Miglės Praniauskaitės šokio spektaklis „Rekonstruoti“.

Tai tipinis šiuolaikinio šokio spektaklis. Ir tai šiuo atveju komplimentas. Tačiau netipinis debiutas. Netipinis jis savo išbaigtumu ir koncentracija, formos aiškumu. Tai vadinamajam grynojo šokio žanrui priskirtinas darbas. Jis nesiūlo pramogos, nepradeda ir politinių ar socialinių debatų. Spektaklyje kalbama apie informacinį ir komunikacinį triukšmą, išreiškiamą ne tik garso takelyje vis nuskambančiais grupės „Savages“ dainos „Shut Up“ fragmentais, bet ir mechaniškais, trumpais, nutrūkstančiais ir vėl atsinaujinančiais Miglės Praniauskaitės, Karolinos Indrės Žvinytės ir Vincentos Gurauskaitės trio judesiais. Kartkartėmis su maža paklaida atliekami judesiai balansuoja ant sinchroniško šokio ir kanono ribos. Tai žavu, nes šokėjos tą pačią judesių kombinaciją atlieka ne unifikuotai, bet su lengvu individualumo prieskoniu.

Juodais kostiumais vilkinčios ir baltoje erdvėje judančios (dailininkė Eglė Ališauskienė) šokėjos suteikia galimybę prisiminti, kaip gera scenoje matyti tiksliai judantį kūną, stebėti išbaigtą judesį, apgalvotą (ne išjaustą) choreografinį piešinį. Teigti, kad jis itin sudėtingas, nebūtų teisinga. Tačiau spektaklio choreografija aiški, apskaičiuota, o judesiai išvalyti ir pasirenkami nesiekiant peržengti galimybių ribų, todėl atliekami kokybiškai. Bene vienintelė šios choreografinės konsteliacijos paklaida – ištęstas finalinis pačios Praniauskaitės solo, kuris iš esmės atkartodamas anksčiau užkabintas temas „nusodina“ spektaklio energiją. Kad ir kaip būtų, šis spektaklis debiutas, kuris maloniai nustebino ne tik savo kokybe, bet ir Lietuvai vis rečiau būdingos šokio estetikos pasirinkimu. Tokių spektaklių dažniau tikiesi ir jų nemažai yra Vokietijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Estijoje. Ir taip, žinoma, tai taip pat komplimentas.

Rekomenduojama išgrynintus judesius šokyje vertinantiems labiau už emocijas.

Nerekomenduojama nemėgstantiems šiuolaikinio šokio grynuoju pavidalu.

Repertuarą galima rasti: www.menuspaustuve.lt

„Medėjos kambarys“

Nuo dėmesio Edinburgo „Fringe“ festivalyje apsvaigęs (ar bent jau taip tvirtino pranešimai spaudai) režisierius Artūras Areima sezoną pradėjo spektaklio „Medėjos kambarys“ premjeromis Kaune ir Vilniuje. Kartu su pavasarį studijas Vytauto Didžiojo universitete (VDU) baigusiais jaunaisiais aktoriais sukurtas spektaklis sukonstruotas atsispiriant nuo antikinio Medėjos mito. Nors būtų tiksliau teigti, kad atsispiriama nuo šios mitinės moters – vaikžudės – žiaurumo, kito naikinimo akto.

„Medėjos kambaryje“ vienas po kito inscenizuojami tikri ir menami visų įmanomų žanrų smurto atvejai ir reakcijos į juos. Aplinkinių abejingumas pasirenkamas kaip dominuojanti norma. Abejingo stebėtojo vaidmuo primetamas ir publikai, kartu (paradoksalu!) nuolat jai dėl to priekaištaujant. Spektaklyje ne kartą kartojami keturi aktorystės / teatro teorijos klausimai. Jie ne tik leidžia įžvelgti ne iki galo ryžtingą mėginimą formuoti manifestą, bet ir paryškina publikai suteiktą vaidmenį: sėdintieji salėje ne tik atstovauja abejingai smurto proveržius stebinčiai visuomenei, bet ir teatriniams procesams nejautriai, abstrakčiai publikai. Tačiau (ir vėl paradoksalu) su publika nemezgamas dialogas, net ir tuomet, kai į ją tiesiogiai kreipiamasi, nes, kad ir ką atsakytum, spektaklis judės sava linkme, o tu norom nenorom liksi priskirtas abejingiesiems. Todėl publika čia ne tik adresatas, bet ir savotiškas atpirkimo ožys, o gal – tikroji auka.

„Medėjos kambaryje“ neieškoma žiaurumo ištakų, neanalizuojamos kiekviename iš mūsų pažadinti žvėrį leidžiančios ypatybės, slypinčios kažkur žmogiškosios prigimties užkaboriuose. Scena po scenos smurtas tiesiog eksponuojamas, juo ekshibicionistiškai mėgaujamasi. Todėl po kurio laiko klausytis muštynių, prievartavimo, žudymo ir panašių atpasakojimų ir stebėti visa tai imituojantį veiksmą tampa nuobodu: ne veltui sakoma, kad 5-ojo puslapio aktualijos greitai atbukina.

Jaunieji aktoriai į šią smurto anatomijos demonstraciją pasineria stačia galva, su azartu ir beatodairišku atsidavimu (tiesa, šiek tiek pavojingu jų pačių saugumui). Tad veiksmas scenoje itin realistinis, ir gali pasitaikyti, kad ne visas kraujas dirbtinis.

Rekomenduojama aktorinio meistriškumo studentams (ar svajojantiems apie šią profesiją) pažintiniais tikslais.

Nerekomenduojama žiaurumui, smurtui ir kraujui jautriems žmonėms bei tiems, kurių nedomina 5-ojo puslapio aktualijos ir aktorystės teorija. Žinoma, ir nepilnamečiams.

Repertuarą galima rasti: www.areimosteatras.lt