78-erių L. Glück yra viena žinomiausių Amerikos poečių. Išleidusi 14 poezijos rinkinių, parašiusi keletą esė apie poeziją, ji surinko beveik visus svarbiausius literatūros apdovanojimus – Nacionalinį humanitarinių mokslų medalį, Nacionalinę knygos premiją, Nacionalinį knygų kritikų rato apdovanojimą. 2003–2004 metais poetė buvo paskelbta JAV poete laureate, o praėjusiais, 2020-aisiais, jai skirta Nobelio premija „už su niekuo nesupainiojamą poetišką balsą, kurio asketiškas grožis paverčia individo egzistenciją universalia“.

1993 metais Pulitzerio premija apdovanotas L. Glück rinkinys „Laukinis vilkdalgis“ – savotiškas pokalbis tarp sode augančių gėlių, sodininko ir dieviškos esybės. Poetinė energija čia sugula į senuosius trubadūrų poezijos pavasario įvaizdžius, Biblijos lauko lelijas, gamtos atgimimą. Eilėmis autorė kalba apie meilę, mirtį, grožio trapumą ir būties laikinumą, apie viltį, atgimimą ir tikėjimą.

Poezijos rinkinį „Laukinis vilkdalgis“ išleido leidykla „Alma littera“, o poetus ir vertėjus kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Poezijos rinkinio „Laukinis vilkdalgis“, kurį visai neseniai išvertėte į lietuvių kalbą, autorė Louise Glück yra pasakiusi, kad rašyti – tam tikra prasme keršyti aplinkybėms. O ką reiškia versti?

Marius: na, taip šmaikščiai mes nepasakysime...

Dominykas: galbūt būti keršto bendrininku, sąmokslininku? Jei Louise keršija aplinkybėms, vertėjas jai šiek tiek padeda. Beje, tas kerštas iš tiesų gali būti visiškai tuščias. Aš tikrai nemanau, kad literatūra pakeis pasaulį, geriausiu atveju nebent prašviesins. Taigi turime galimybę tapti šviesos sąmokslininkais.

– Galbūt esu neteisi, tačiau kartais atrodo, kad poezijoje šviesos mažiau nei tamsos. Ir džiugesio mažiau nei nostalgijos ar melancholijos...

Dominykas: melancholija kuria lengvumo įspūdį. Nors L. Glück kūryboje jis – gana apgaulingas.

Marius: kartais pradedi skaityti – toks paprastas, lengvai suprantamas autorius. Imi versti, supranti, kaip sudėtinga išsaugoti paprastumą.

– Nežinau, ar čia tik mano „Facebook“ burbule taip nutiko, tačiau dar nepasirodžiusi lietuviškai rinktinė „Laukinis vilkdalgis“ jau pradėjo kelti bangas. Gal paaiškinsite, kodėl kilo toks susidomėjimas?

Marius: pirmiausia – verstinės poezijos nėra daug, žmonėms, kurie skaito poeziją, tai – visada įvykis. Įvykis ir tai, kad knyga – dvikalbė, eiles galima skaityti ir anglų, ir lietuvių kalbomis. Antra, įdomu, kai autorius sąlyginai pas mus nežinomas. Pamenu, kai L. Glück gavo Nobelio premiją, sulaukiau daugybės žurnalistų skambučių.

– Amerikoje „Laukinis vilkdalgis“ išėjo 1993 metais, tais pačiais, kai tu, Dominykai, gimei. Ką ji po 28-erių metų gali kalbėti šiuolaikiniam žmogui?

Dominykas: šitos knygos atveju metai nieko nereiškia. Rodos, ji parašyta vakar...

Marius: visiškai sutinku, joje sudėta laikui nepavaldi poezija, pokalbiai su gėlėmis ir Dievu gali vykti bet kada. Tiesą sakant, šiandien eilėraščiai dar aktualesni, nei jie buvo 1993-iaisiais.

Dominykas: kai gavome leidyklos pasiūlymą versti „Laukinį vilkdalgį“, autorė buvo neseniai gavusi Nobelio premiją.

Marius: iš pradžių leidykla pasiūlė versti man vienam, tačiau turėjau tiek įvairių darbų, kad maniau, jog niekaip nespėsiu. Vertimą perdaviau Dominykui, o jis kilniai pasiūlė man prisidėti. Tai jo nuopelnas, kad įsitraukiau.

– Įdomu, kaip knyga verčiama dviese?

Marius: eilėraščius dalijomės taip, kad nepažeistume knygoje esančių Aušrinės ir Vakarinės ciklų. Esu pratęs dirbti dviese, man tai – gana paprasta. Ir Waltą Whitmaną, ir Alleną Ginsbergą dviese su Kasparu Pociumi vertėme. Mums su Dominyku irgi pavyksta, bet jei nesugebi su kolega susikalbėti, jei skiriasi pažiūros, koks tai darbas?! Mūsų panašūs interesai, ypač jei kalbame apie literatūrą. Tik Dominykas iš daugiau kalbų verčia nei aš.

Dominykas: na taip, mes tokie...

Marius: amerikanofilai. Dėl kita anglų kalba rašomos poezijos – sudėtingiau. Taip ir neatradau gero santykio su britų poezija. Airių poetai – kitas reikalas. Esu jų nemažai skaitęs ir vertęs.

– Jei prisipažįstate esantys amerikanofilai, gal pasakysite, kuo ypatinga amerikiečių poezija?

Dominykas: ji yra be galo įvairi. Šešiolikos amerikiečių poeziją atradau per W. Whitmaną ir Wallace’ą Stevensą. Iki tol buvau tipinis arogantiškas europietis, manantis, kad nieko gero toje Amerikoje nėra. Paskaitęs W. Whitmaną ir W. Stevensą supratau, kaip skausmingai klydau. Vakar dar pagalvojau: net jei visi Lietuvos vertėjai dešimt metų nieko daugiau neverstų, tik amerikiečių poeziją, visko neišverstų.

Marius: 2001-aisiais Amerikoje tris mėnesius gyvenau tarptautinėje rašytojų rezidencijoje Ajovoje. Ten iš arčiau pažinau amerikiečių autorius ir jais labiau susidomėjau. Padėjo man ir Lietuvoje gyvenantis, didžiulę biblioteką Vilniuje turintis amerikietis poetas Kerry Shawnas Keysas, esu jam dėkingas už keletą atrastų autorių.

– Natūralu, kad vertėjas per save perleidžia kūrinį, kurį verčia. Ar egzistuoja riba, kurios peržengti negalima? Kai negalima išklysti iš kelio, pasirinkti ne visai identišką žodį ar jo atspalvį?

Marius: egzistuoja tam tikras kodeksas, negali prirašyti nuo savęs. Kito poeto eilėraštyje negali aiškiai girdėtis vertėjo balsas. Tavęs tekste neturi būti. Tu esi stiklas, membrana, kažkas permatomo. Dominykas gal laisviau žiūri į vertimą, daugiau improvizuoja, bet aš linkęs laikytis kuo arčiau originalo.

Dominykas: improvizuoju, kiek leidžia eilėraščio rėmai ir poeto stilistika. Svarbiausias kriterijus man, kad išverstas eilėraštis skambėtų tarsi parašytas kalba, į kurią buvo išverstas. Kartais, kad pasiekčiau tokį įspūdį, leidžiu sau versti laisviau. Bet jokiais būdais neprirašau nuo savęs.

– Ypač iš jaunesnės kartos esu girdėjusi, kad lietuvių kalba poezijai yra ganėtinai skurdi...

Dominykas: jei esi vertėjas, tavo užduotis – ieškoti žodžių. Jų nerandi? Vadinasi, susimovei. Ta pati taisyklė galioja ir poetams, beje. Jų užduotis ieškoti žodžių, kurie išreikštų tam tikras patirtis.

Marius: man atrodo gana snobiška vertimą laikyti prastesniu arba neprilygstančiu originalui. Vertimas, žinoma, yra kitoks, bet jei jis atliktas tikrai gerai, beveik nenusileidžia originalui. Niuansai, be abejo, gali skirtis, gal akcentai bus sudėlioti ne tose vietose, bet esmė nesikeis. Sakyti, kad originalas visada geriau už vertimą, reiškia negerbti savo kalbos.

– „Laukinio vilkdalgio“ skaitytojams bus labai lengva palyginti – šalia lietuviško teksto atspaustas ir originalus eilėraštis. Jei moki kalbą, nori, nenori, lyginsi...

Marius: būtų įdomu, jeigu kas nors parašytų dvikalbės L. Glück knygos recenziją. Greičiausiai rastų ir pliusų, ir minusų, tik tokių recenzijų pas mus – reta.

– Jūs abu esate poetai, ar tai padeda, kai verčiate eilėraščius, o gal trukdo?

Dominykas: manau, kad netrukdo. Poeziją versti gali ir nebūtinai poetas. Svarbu, kad žmogus jaustų kalbą.

Marius: tačiau taip būna retai. Gal šį klausimą apverskime kitaip: vertimas padeda ar trukdo rašymui?

Dominykas: jei verti gerą poeziją, žinoma, ji veikia tavo kūrybą. Kita vertus, gana sunku atpažinti, ar tave veikia poeto, kurį išvertei, kūryba, ar girdi savo balsą? Nes lietuvišką balsą poetui juk tai tu ir suteikei. Būna, kad sunkiai beatskiri.

Marius: tavo eilėraščiuose galiu pastebėti Jerome’o Rothenbergo ir W. S. Merwino įtaką.

Dominykas: Merwino – ne, bet Rothenbergo – taip. Tavo eilėraščiuose randu šiek tiek O’Haros.

Marius: tikrai? Kad aš net nedaug esu jo skaitęs! Man patinka formos, kurias renkasi Amerikos poetai. Ir tas laisvumas! Laisvė kurti taip, kaip nori. Jų eilėraščiai dažnai turi siužetą, eilėmis jie pasakoja istorijas, o tai man artima. O dar jie taip sugeba įtraukti aktualijas, kad net ir praėjus laikui tie eilėraščiai netampa žurnalistiniais liudijimais, yra aktualūs ir švieži.

Versdamas eilėraštį elgiesi ir jautiesi taip pat kaip ir rašydamas. Pavyksta, jei atrandi ryšį su autoriumi.

– Dominykai, tu, rodos, savo vertėjo karjerą pradėjai nuo dainų tekstų?

Dominykas: man buvo dvylika ar keturiolika metų. Verčiau „Rammstein“ dainas, Ozzy Osbourne’ą. Dabar pagalvojau, kaip būtų įdomu surinkti atlikėjų poetų tekstų rinktinę.

Marius: Bobas Dylanas, Leonardo Cohenas, Nickas Cave’as...

Dominykas: Donatas Petrošius gerai pastebėjo, kad kiekvienas poetas yra neišsipildžiusi roko grupė. Gal teisinga būtų daryti prielaidą, kad roko muzikantai yra neišsipildę poetai?

– Įdomu, kokioje grupėje jūs grotumėte? Kokio stiliaus?

Dominykas: arba gotikinio roko, arba gothic americana.

Marius: sutinku dėl gothic americana.

– Dominyką pamėgti poeziją privertė vienas estų poetas. Mariau, kaip į poeziją atkeliavai tu?

Marius: šiaip aš išvis norėjau tapti biologu, tyrinėti gyvates ir roplius. Paskui pradėjau rašinėti ir persigalvojau. Kartais dėl to vis pasigailiu.

Dominykas: iš tiesų mažai poetų išliko poetais visą gyvenimą... Apie tai, beje, daug rašė Česlovas Milošas. Kartą, būdamas Kalifornijoje, jis vienoje vakaronėje prisistatė poetu. „Visi čia poetai, visi rašo poeziją, niekuo tu neypatingas“, – tąsyk jam ištarė ten sutiktas akademikas.

Marius: bėgant metams, smegenys pradeda kitaip veikti, išsisemi, tos vežančios įkvėpimo kibirkšties lieka mažiau, viskas tampa paprasčiau, turi labiau pasitelkti rašymo amatą. Na, tam tikra rašymo ir mąstymo inercija. Ir ją nugalėti vis sunkiau. Pastaruoju metu rašau retai ir mažai. Pakeičiau savo eilėraščių stilistiką ir įstrigau, pažiūrėsime, ar pavyks išsikapstyti.

Dominykas: kai nerašai poezijos, vertimai padeda išlaikyti formą.

Marius: man atrodo, kiekvienas poetas turi pašalinių darbų. Ir šiame, ir praeitame amžiuje. Turtingų mecenatų nebėra, taigi lengviausia, ką gali padaryti, rasti panašų į poezijos rašymą darbą ir mėginti iš jo pragyventi. Tik ne kiekvienam tai pavyksta.

Dominykas: dirbu finansinėje institucijoje, rūpinuosi saugumu. O namie verčiu ir rašau eilėraščius, taigi turiu du etatus.

– Ar galėtumėte dabar padeklamuoti kokį eilėraštį iš „Laukinio vilkdalgio“ rinktinės?

Marius: man nepavyktų.

Dominykas: būna, išmokstu eilėraščius trumpam laikui, kai tikrinu, ar nelikę kokios klaidos, nėra praleistų raidžių, tačiau paskui užsimiršta. Vienu metu Rothenbergo knygą galėjau deklamuoti visą – nuo pradžios iki galo, visus 90 eilėraščių.

Marius: Louisę dabar esu išstūmęs iš galvos, kad netrukdytų versti kitų autorių.

Dominykas: bet dirbame prie antrosios jos knygos.

Marius: tu jau pradėjai? Aš kuriam laikui ją atidėjau, turiu baigti knygą apie grybus.

– Kiek daug jūs visko darote: grybai, latvių poetai, amerikiečiai...

Marius: vertimų turiu iki kitų metų rudens. Tai bus ir knyga apie architektūrą, dar pora romanų ir dar keletas, apie ką kol kas nekalbėsiu. Stengiuosi imti darbus, kurie man įdomūs, kartais ir pats ką nors pasiūlau leidykloms.

Dominykas: darbais ir aš apsikrovęs – pjesės, poezija, vienas romanas, dar kiek prisidedu prie „Poetinio Druskininkų rudens“ almanacho. Žodžiu, tik dirbk!

RETREATING WIND

When I made you, I loved you.

Now I pity you.

I gave you all you needed:

bed of earth, blanket of blue air—

As I get further away from you

I see you more clearly.

Your souls should have been immense by now,

not what they are,

small talking things—

I gave you every gift,

blue of the spring morning,

time you didn’t know how to use—

you wanted more, the one gift

reserved for another creation.

Whatever you hoped,

you will not find yourselves in the garden,

among the growing plants.

Your lives are not circular like theirs:

your lives are the bird’s flight

which begins and ends in stillness—

which begins and ends, in form echoing

this arc from the white birch

to the apple tree.

RIMSTANTIS VĖJAS

Mylėjau jus, kai sukūriau.

Dabar – man jūsų gaila.

Daviau jums visa, ko reikia:

patiesiau žemę, apgaubiau žydru dangumi –

Bet toldamas nuo jūsų,

vis aiškiau jus matau:

jūsų sielos, turėjusios tapti beribėmis,

susitraukė,

tapo smulkios ir plepios –

Suteikiau jums visko,

pavasario ryto mėlio,

laiko, kuriuo nemokėjot naudotis,

bet jūs troškote daugiau – dovanos,

skirtos ne jums.

Kad ir ko tikėjotės,

nerasite savęs sode,

tarp žydinčių augalų.

Jūs gyvenimai nesisuka ratu kaip jų:

jūsų gyvenimai – paukščio skrydis,

kuris prasideda ir baigiasi tyla –

jis prasideda ir baigiasi, ir atkartoja

skliautą tarp balto beržo

ir obels.

(Vertė Marius Burokas)

THE GARDEN

I couldn’t do it again,

I can hardly bear to look at it—

in the garden, in light rain

the young couple planting

a row of peas, as though

no one has ever done this before,

the great difficulties have never as yet

been faced and solved—

They cannot see themselves,

in fresh dirt, starting up

without perspective,

the hills behind them pale green, clouded with flowers—

She wants to stop;

he wants to get to the end,

to stay with the thing—

Look at her, touching his cheek

to make a truce, her fingers

cool with spring rain;

in thin grass, bursts of purple crocus—

even here, even at the beginning of love,

her hand leaving his face makes

an image of departure

and they think

they are free to overlook

this sadness.

SODAS

Darsyk to nekartočiau,

vos išgaliu ir pažiūrėti –

sode, lyjant lengvam lietučiui,

jauna porelė sėja

žirnių lysvę, tarsi

niekas lig šiol nebūtų sėjęs,

ar susigrūmęs su didžiais vargais

ir juos įveikęs –

Jie nemato savęs,

klūpančių drėgnoj dirvoje,

pradėjusių gyvenimą be prošvaisčių,

už nugarų jiems driekias žalsvos kalvos, nusėtos gėlėmis –

Ji nori sustoti,

jis nori eiti iki galo,

nesiblaškyti –

Pažvelk, ji skelbia paliaubas,

jo skruostą glostydama pirštais,

atvėsintais pavasario lietaus;

žolynėliuose sprogsta vilkdalgiai –

netgi čia, meilei vos užgimus,

jos ranka, toldama nuo jo veido,

brėžia netekties mostą,

o jiedu mano

esą laisvi nepastebėti

šio liūdesio.

(Vertė Dominykas Norkūnas)